VIOLETA GRIGALIŪNAITĖ, aktualijų žurnalistė
Vasarą norisi intrigos
Prie mano lovos visada guli knygų krūva. Bent trys ar keturios pradėtos skaityti, kiekviena atsiverčiama pagal nuotaiką ir to vakaro (ar ryto) norą. Žiemą, kai šalta ir tamsu, kartais paimu į rankas ir kokį naivoką meilės romaną. O štai vasara – visai kas kita! Tada net ir sėdint po obelimi kaime man norisi intrigos.
Šią vasarą, o tiksliau – viskas prasidėjo pavasarį, mane intriguoja Kurtas Vonnegutas. Vos paėmus į rankas „Skerdyklą Nr.5“, vienintelis klausimas, kirbėjęs mano galvoje, buvo „Kaip nutiko, kad iki šiol jo neskaičiau?“
Vos paėmus į rankas „Skerdyklą Nr.5“, vienintelis klausimas, kirbėjęs mano galvoje, buvo „Kaip nutiko, kad iki šiol jo neskaičiau?“
Vasarai turiu dvi K.Vonneguto knygas. „Čempionų pusryčius“ jau pradėjau ir mėgaujuosi kiekvienu turtingo bei sėkmės lydimo verslininko Dveino Huverio ir mokslinės fantastikos rašytojo, kurio kūriniai spausdinami tik pridėjus moterų „bebriukų“ nuotraukas, Kilgoro Trauto žingsniu. Vasaros lentynoje guli (kol kas tik įsivaizduojama, bet būtinai atsiras ir tikroji) ir „Katės lopšys“. Tikiuosi to paties malonumo. Juodasis humoras, socialinė satyra, persipynusi su absurdu, mane nepaprastai žavi. Kaip žinia – žavi visą pasaulį.
Dar mano šios vasaros lentynoje guli Umberto Eco „Fuko švytuoklė“. Herojai iš šių dienų, bet paslaptingos gijos susieja dabartį su paslaptimis. Kaipgi gali neintriguoti tamplierių paslaptys?
Desertui – pastarojo meto mano slapta meilė. Manija skandinaviškiems detektyvams, kažkada prasidėjusi Stiego Larssono trilogija „Millennium“ („Mergina su drakono tatuiruote“, „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ ir „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“), vėliau virtusi per naktis besitęsusiu Jo Nesbo serijos apie Harį Hūlę „rijimu“, tęsiasi. Dabar manęs laukia Christofferio Carlssono „Nematomasis iš Salemo“. Ant viršelio puikuojasi įrašai, kad autorius yra gavęs Švedijos kriminalinių romanų rašytojų akademijos prizą už geriausią 2013 m. detektyvą. Ką aš galiu pasakyti – mane jau suintrigavo.
GINTARAS RADAUSKAS, užsienio aktualijų žurnalistas
Rimtesni tekstai palauks rudens
Dirbdamas daug rimtų, analitinių tekstų skaitau ir laisvalaikiu, tad bent jau vasaromis stengiuosi atsipūsti ir renkuosi lengvesnę literatūrą. Šįkart viliuosi neprašauti su mėgstamu eseistu Rolandu Rastausku ir praėjusiais metais išleista jo esė rinktine „Trečias tomas“. Pirmąsias dvi rinktines perskaičiau su malonumu, neskubriai, mėgaudamasis. R.Rastausko stilius – nepakartojamas.
Toliau sąrašėlyje – Caroline Kepnes trileris „You“. Lietuviškai ši knyga neišleista, tad jos teks ieškoti interneto parduotuvėse, pavyzdžiui, „Amazon“. Kūrinys 2014-aisiais JAV šovė į bestselerių sąrašo viršūnes, o skaitytojus patraukė originaliu siužetu – knygyno darbuotojas ne šiaip susižavi žavia rašytoja, bet ir pasinaudoja jos atvirumu socialiniuose tinkluose bei visiškai užvaldo moters gyvenimą.
Galiausiai, man sunku pabėgti – o ir nenoriu – nuo istorinių nefikcinių knygų. Ypač – apie Šaltojo karo metus.
Galiausiai, man sunku pabėgti – o ir nenoriu – nuo istorinių nefikcinių knygų. Ypač – apie Šaltojo karo metus. Tame pačiame „Amazon“ įsigijau Davido E.Hoffmano knygą „The Billion Dollar Spy“, kurioje pasakojama apie sovietų inžinierių Adolfą Tolkačiovą, 1978-aisiais perdavusį JAV žvalgybininkams voką su didžiausiomis Sovietų Sąjungos karinėmis paslaptimis ir vėliau aštuonerius metus sėkmingai mausčiusį Maskvą.
LINA ZAVECKYTĖ, multimedijos redaktorė
Atostogos – laikas pabaigti pradėtas knygas
Skaitydama knygas turiu ydą – dažnokai jas pradedu ir ilgam padedu į šalį. Šią vasarą užsibrėžiau pabaigti perskaityti bent tris knygas, kurioms vis stigo laiko iki šiol.
Pirmoji knyga, kurią gavau lauktuvių iš Londono – tikrovę ir fikciją supinanti Virginia Woolf novelė „Flush: A Biography“. Joje autorė bando perpasakoti Anglijos istorijos pasirinktą laikotarpį per įsivaizduojamą kokerspanielio, vardu Flush, biografiją. Rašytojos atidus žvilgsnis detalėms ir jautrumas įtaigiai perteikia pasakojimą per šuns perspektyvą. Pati knyga nedidelė ir lengva, todėl smagu ją skaityti važiuojant autobusu ar troleibusu.
Rašytojos atidus žvilgsnis detalėms ir jautrumas įtaigiai perteikia pasakojimą per šuns perspektyvą.
Jau kurį laiką padėtai į šoną Laszlo Krasznahorkai knygai „Priešinimosi melancholija“ tikiuosi rasti ramaus laiko atostogų metu, kai bus galima nesiblaškant įsijausti į minčių eiga užrašytą pasakojimą, kuris keliauja nuo vieno personažo minčių prie kito, regis, viena nepertraukiama gija. Detaliai aprašoma atšiauri Vengrijos miestelio atmosfera, nejauki pasaulio pabaigos nuojauta persipina su kadaise matyto Bella Tarro pagal šią knygą režisuoto filmo „Verkmeisterio harmonijos“ scenų prisiminimais ir dar labiau įtraukia į itin paveikų pasakojimą.
Trečioji knyga, taip pat anksčiau jau pradėta, bet taip ir neužbaigta dėl laiko stokos – Johno Muckelbauerio „The Future of Invention“ – kurioje svarstoma teorinė galimybė atsirasti kažkam naujo, naujam mąstymo būdui, naujam pasaulio matymui bei išplėstai nagrinėjama pokyčio problematika, kuri labiausiai ir domina mane pačią. Tai daug klausimų ir minčių kelianti knyga, kuri galbūt pasiūlys išeitį iš dabartinės „post-post-postmodernistinės“ kasdienybės, kurioje viskas, atrodo, beprasmiškai kartojasi be pabaigos.
PAULIUS GRITĖNAS, užsienio aktualijų žurnalistas
Bedievio vasara
Christopherio Hitchenso „God Is Not Great“. Vienas mėgstamiausių mano autorių, kuris didelę savo gyvenimo dalį paskyrė religinio proto kritikai. Ši knyga geriausiai apibendrina tai, ką Ch.Hitchensas norėjo pasakyti pasauliui – mintis privalo būti laisva nuo aukščiausios esybės koncepcijos. Dievas nėra didis ir mes neprivalome tikėti tam, kad gyventume geresniame pasaulyje.
Samo Harriso ir Maajido Nawazo „Islam and The Future of Tolerance: A Dialogue“. Vis populiarėjančia dialogo forma parašyta knyga, kurioje religijos kritikas diskutuoja su liberalių pažiūrų islamo sekėju. Verta dėmesio ne tik dėl aukščiausio lygio diskusijos, bet ir dėl stereotipų atsikratymo islamo religijos atžvilgiu.
Verta dėmesio ne tik dėl aukščiausio lygio diskusijos, bet ir dėl stereotipų atsikratymo islamo religijos atžvilgiu.
Michaelo Weisso ir Hassano Hassano „ISIS: Inside The Army of Terror“. Knyga, kurioje apžvelgiama „Islamo valstybės“ sėkmės ir grėsmės istorija. M.Weissas pats lankėsi Sirijoje ir užmezgė ryšius su šalies opozicija, besikaunančia su fanatiškais džihadistais, tad rašo remdamasis plačiu ir gyvu žinojimu. Turėjau garbės pakalbinti šį žmogų ir dabar garbės reikalas perskaityti jo knygą.
Willo Selfo „Walking To Hollywood“. Britų filosofas ir rašytojas, kurį kritikai vadina moderniuoju Johnathanu Swiftu, „Guliverio kelionių“ kūrėju. Plačios vaizduotės ir stipraus intelekto žmogus, kuris žavi ne tik žodžio valdymu, bet ir gebėjimu racionalizuoti mus supantį absurdą.
AUDRIUS OŽALAS, pirmojo puslapio redaktorius
Kelionės, futbolas ir patamsių pakampės
Šios vasaros mano skaitinių sąrašas – gryna eklektika: romanas, apsakymai, dokumentika, fikcija, kelionės ir futbolo istorija.
Amerikiečių autorius Paulas Bowlesas nesunkiai patektų į mėgstamiausių mano rašytojų sąrašą. „Dangaus prieglobstis“, „Na ir tegul“, „Voro namai“ – labai atmosferiški, tamsiai melancholiški kūriniai. Tačiau šis autorius yra ne tik romanistas, bet ir puikus, gal net geriausias visų laikų kelionių rašytojas. O vasarą norisi keliauti ne tik fiziškai, bet ir knygose, tad P.Bowleso knyga „Travels: Collected writings, 1950–1993“ atrodo puikus pasirinkimas. Jau seniai skaitinėjau kai kuriuos šioje knygoje esančius kelionių aprašymus, tačiau šią vasarą ketinu galiausiai pabaigti skaityti šią knygą. Man labai patinka kelionių knygos, kuriose autoriai bando ne tik aprašyti tai, ką mato, o užčiuopti gilesnius klodus, perprasti tuos kraštus ir jų žmones. P.Bowlesas sugeba subtiliai tai padaryti, rašo labai vaizdingai, poetiškai, o kartu ir su puikiu humoru. Rašytojas 1947 metais atvyko į Šiaurės Afriką ir nuo tada beveik visą laiką praleido šiame regione, – daugiausia Maroke, tad daugiausia vietos ir skiriama šio regiono aprašymams, tačiau taip pat keliauja ir po Aziją, Europą.
Tikiuosi, kad šie apsakymai bus nauja kelionė į patamsių pasaulį su nemenka ironijos doze.
Roberto Bolaño knyga „Pašėlę detektyvai“ – turbūt didžiausią įspūdį per pastaruosius kelerius metus padariusi knyga. Po jos perskaitymo kone maniakiškai skaitau viską, ką parašė šis autorius (tiesa, jo milžiniškos apimties „2666“ dar imtis nesiryžtu). O štai šioms atostogoms nusipirkau jo apsakymų rinkinį „Last Evenings on Earth“. Tikiuosi, kad šie apsakymai bus nauja kelionė į patamsių pasaulį su nemenka ironijos doze.
Atostogos – puikus laikas ir spragoms užlopyti. Vis ruošiausi perskaityti ispanų autoriaus Javiero Mariaso knygą „Tokia blyški širdis“, tad galiausiai dabar atėjo jai laikas. Galbūt ši knyga ir neatrodytų tinkama vasarai, nes apibūdinama kaip persmelkta neaiškios baimės, nuojautų anti-detektyvinė istorija. Tačiau vien tai, kad autorius lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu ir Jorge Luisu Borgesu, kad tai kūrinys, kuriame dera sodrus psichologizmas ir magiškas realizmas, mane iškart papirko.
Vykstant Europos futbolo čempionatui negaliu atsispirti ir pagundai perskaityti kokią knygą apie futbolą. Vienos geriausių knygų apie futbolo taktiką „Inverting the Pyramid“ autoriaus Jonathano Wilsono knyga „Behind the Curtain: Travels in Eastern European Football“ yra pasakojimas apie Rytų Europos futbolo istoriją. Bet tai – ne tik Rytų Europos futbolo istorija, bet ir bandymas suprasti, kokią vietą futbolas užima tų šalių kultūroje, politikos vaidmenį futbole. Bent taip žadama recenzijose. Labai patiko tokios knygos kaip „Brilliant Orange“ (apie Nyderlandų futbolą) ir „Golazo!“ (apie Lotynų Amerikos futbolą), tad daug tikiuosi ir iš šios knygos.
Na, o jeigu dar liks laiko, norėčiau perskaityti ir gerą, protingai parašytą trilerį. Bent kol kas numatęs esu Dono Winslow „The Cartel“ apie Meksikoje vykstantį narkotikų gaujų karą. Nors tai romanas, daug kas sako, kad knyga parašyta itin įtikinamai, taip, tarsi tai būtų dokumentinis pasakojimas.
JURGA VAIČIŪTĖ, Elaima.lt redaktorė
Rimtos atostogos
Skaitau nuolatos, be jokių atostogų ar išeiginių ir, paprastai, dvi knygas – vieną telefone (belaukdama autobuso ar pietų), o kitą popierinę. Neskirstau knygų į „rimtas“ ir „nerimtas“, „vasaros“ ir „žiemos“, bet taip jau susiklosto, kad storas knygas ar tokias, kurios, žinau, įtrauks ir nepaleis kelias-keliolika dienų, atidedu atostogoms – kai turėsiu daugiau laiko.
Rolandas Rastauskas „Trečias tomas“. Nesu iš tų skaitytojų, kurie atidžiai seka lietuvių literatūros naujienas, tačiau Rolando Rastausko tekstus visada skaitau su pasimėgavimu – man jie geriausiai limpa mažomis dozėmis, sėdint kavinėje, gurkšnojant kavą. Naujausią jo esė rinkinį „Trečias tomas“ pagriebiau Knygų mugėje, čia pat sėdėjo ir autorius, tad trečiąsyk gyvenime išdrįsau paprašyti autografo (ankstesnieji du – Andriaus Mamontovo ir Egidijaus Dragūno, bet, supraskit, man tada buvo 14-a ar 15-a).
Sunku net apibūdint tą nuotaiką, kuria mane užkrečia Rastausko tekstai – kelioms valandoms tampu kiek labiau nostalgiška, „prarasto laiko beieškanti“, ne taip skubu gyventi ir vykdyti visokius pseudo svarbius planus. Gal todėl ir atidėjau šią knygą atostogoms?
Karlas Ove Knausgaardas „My Strugle (Book Four)“. Tai jau ketvirtasis Karlo Ove's Knausgaardo epopėjos „My Strugle“ tomas, kurį skaitysiu – kelis mėnesius sąmoningai stūmiau knygą nuo savęs į šalį, nes Knausgaardo knygos pagauna ir nepaleidžia. Sunkiai randu, su kuo palyginti šį rašytoją, paprasčiausia būtų pasakyti, kad jis tiesiog labai atvirai ir detaliai pasakoja savo paties gyvenimo istoriją – „košia“ pasaulį, kitus žmones per save ir be jokių pagražinimų pila tą perkoštą srautą ant popieriaus. Kas ten nugula? Komplikuoti santykiai su tėvu, kūrybinės ir savirealizacijos kančios, santykiai su mylimosiomis, vaikais, rašytos ir nerašytos sociumo taisyklės, kurios bent kiek kritiškesniam žmogui kelia isterišką juoką. Gal kažkam perskaičius Knausgaardo knygą gali susidaryti iliuzija, kad ji padės geriau pažinti „vyro pasaulį“ ar sužinoti, „kaip vyrai mąsto ir jaučia“, tačiau aš tokių iliuzijų neturiu – jei ką ir pažinsi, tai Knausgaardo pasaulį.
Labai stiprus autorius, tapęs man vienu didžiausiu pastarojo meto atradimu, visa laimė, kad knyga, kurią dar tik skaitysiu, nėra paskutinė šioje serijoje.
Gal kažkam perkaičius Knausgaardo knygą gali susidaryti iliuzija, kad ji padės geriau pažinti „vyro pasaulį“ ar sužinoti, „kaip vyrai mąsto ir jaučia“, tačiau aš tokių iliuzijų neturiu – jei ką ir pažinsi, tai Knausgaardo pasaulį.
Svetlana Aleksijevič „Vriemia second hand“ („Время секонд хэнд“). Kai manęs kas nors prašo, „Patark, ką skaityt, tiek daug visko išleista...“, kartais mesteliu „Skaityk nobelistus“. Ir sakau tai rimtai, nes kartais tai tikrai geras pasirinkimo kriterijus, jei jau neturi kitų. Visai ne gėda prisipažinti, kad Aleksijevič iki jai gaunant Nobelio literatūros premiją nebuvau skaičiusi ir net pavardės negirdėjusi. Tačiau iškart suskubau skaityti tai, kas papuolė į rankas, ir tai buvo „Nemoteriškas karo veidas“. Visai nepagražinsiu – buvo vakarų, kai nebesugebėdavau skaityti tos knygos toliau, nes jausdavausi emociškai išsekusi. Manau, kad tokios knygos, kaip ši ir dar tik laukianti „Vriemia second hand“, keičia mūsų požiūrį į pasaulį, į istoriją – nuima rožinius akinius, išsklaido optimistinį rūkelį ir priverčia suprasti, kad pasaulis yra žiauri ir neteisinga vieta, o komfortiškai įsipatoginti ir tikėtis, kad visos negandos mus tikrai aplenks, gali tik naivuoliai ir kvailiai. Skaitysiu Aleksijevič prie ežero ir gadinsiu sau atostogas niūriomis mintimis. Šypt.
„Women in Clothes“. Stilius, mada, „drabužių vartojimas“ – viena iš mano darbinio lauko temų, tačiau aš pati labai dažnai tingiu galvoti, ką rengtis, tingiu ir „kurti savo asmeninį stilių“. O paradoksaliausia, kad tokia tinginystė galvoti apie stilių irgi yra stilius!
„Women in Clothes“ yra gana sunkiai apibūdinama knyga – ji nedalina patarimų ir chronologiškai nedėsto mados istorijos, bet įvairiais kampais analizuoja, ką moters gyvenime reiškia rūbai: kodėl vienos mūsų tam skiria TIEK DAUG dėmesio, o kitos esą visai apie tai negalvoja ir jokių tendencijų nepaiso (gal ir nepaiso, bet tikrai galvoja!)? Кokį santykį su rūbais mums diktuoja mamos ir vaikystė? Кokios paslaptys ir kompleksai glūdi mūsų spintose? Pavyzdžiui, viename interviu su asmenine stiliste nuskamba mintis, kad daugybė moterų kasdien vilki rūbus, kurių nekenčia. Skamba žiauriai… įdomiai!
Kitas 15min žurnalistų mintis apie tai, ką skaitys šią vasarą, skaitykite antradienį ir trečiadienį
