MAŽVYDAS KARALIUS, dienos redaktorius
Klasikos vasara
Labai apsidžiaugiau, kad prieš pat vasarą perleista Williamo Goldingo knyga „Musių valdovas“. Joje pasakojama apie vaikus, po lėktuvo katastrofos patekusius į negyvenamą salą. Esu matęs kino filmą ir labai norėjau perskaityti knygą. Tai sukrečianti istorija apie žmogaus prigimtį ir žiaurumo instinktus.
Tai sukrečianti istorija apie žmogaus prigimtį ir žiaurumo instinktus.
Esu daug girdėjęs apie Šveiko humorą, tačiau skaitęs tik trumpą garsiojo kareivio citatų rinkinį. Tad vasara bus pats tinkamiausias laikas skirti dėmesį šiai ilgai Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių pasauliniame kare“ istorijai.
Prieš pat vasarą perskaičiau Kurto Vonneguto „Skerdyklą Nr. 5“ ir „Katės lopšį“, tad ketinu pratęsti pažintį su šiuo amerikiečių rašytoju perskaitydamas dar vieną jo mokslinės fantastikos ir humoro junginį – „Čempionų pusryčius“.
Dar vienas vasaros skaitinys į rankas atkeliavo iš vieno „The Guardian“ sudaryto rekomenduojamų knygų sąrašo, kuriame buvo pristatomi kūriniai apie Rusiją. Tai Vladimiro Sorokino antiutopija „Opričniko diena“, kurioje pasakojama apie gyvenimą ateities Rusijoje – 2027 metais čia viską valdo despotizmas, cinizmas ir korupcija.
IDA MAŽUTAITIENĖ, žurnalistė
Detektyvų vasara
Metų pradžioje kolegos paprašiau neįpareigojančios ir įdomios knygos vakarams. Nuo tada, kai šalia lovos atsirado Jo Nesbo knyga, tęsiasi mano detektyvų era. Džiaugiuosi, kad vasarą įdomių ir kvapą gniaužiančių istorijų narpliojimui galėsiu skirti dar daugiau laiko.
Ne kartą įpusėjusi knygą galvojau, kad nusikaltėlį savo mintyse jau išaiškinau, tačiau įvykių grandinės išnarpliojimas visada nustebindavo ir įrodydavo, jog detektyvė iš manęs nekokia.
Pirmoji į atostogų lagaminą keliauja dar neskaityta itin sužavėjusio rašytojo knyga „Tarakonai“. Nenurimsiu, kol neperskaitysiu visų charizmatiško detektyvo Hario Hūlės gyvenimo ir darbo peripetijų. Man iš tiesų patinka išskirtinis Jo Nesbo pasakojimo stilius – itin aukšta įtampa, įtraukimas nuo pirmo sakinio ir nenuspėjamumas. Ne kartą įpusėjusi knygą galvojau, kad nusikaltėlį savo mintyse jau išaiškinau, tačiau įvykių grandinės išnarpliojimas visada nustebindavo ir įrodydavo, jog detektyvė iš manęs nekokia.
Būtent todėl, užvertusi paskutinius Hūlės istorijos puslapius, imsiuosi kito Jo Nesbo kūrinio – „Vidurnakčio saulė“. Įdomu, ar pastarasis paliks tokius pačius įspūdžius?
Šią vasarą esu pasiryžusi susipažinti ir su kitais detektyvų kūrėjais. Pasitikėdama kolegos rekomendacijomis ir Judi Finnigan įvertinimu imsiuosi „naujuoju Nesbo“ vadinamo M.J.Arlidge knygos – „Eni beni“. Juk anotacija „du žmonės pagrobiami ir įkalinami apleistame pastate. Be šviesos, maisto, šilumos ir vandens. Yra tik ginklas. Vienas pistoletas dviem žmonėms ir žinutė, jog bus paleistas tik tas, kuris nušaus kitą“ tikrai intriguoja.
MARIUS JOKŪBAITIS, verslo skyriaus redaktorius
Vasarą tinka ir Alisa, ir L.Donskis
Iškart prisipažinsiu, kad esu atsitiktinis skaitytojas. Tad negalėčiau nuosekliai pagrįsti, kodėl pasirinkau būtent šias, o ne kitas knygas. Jos į mano rankas dažniausiai atkeliauja, o ne aš jas renkuosi. Pirmiausia išklausau bičiulių rekomendacijas, perskaitau vieną kitą recenziją, pasidairau mamos ar kitų artimų žmonių lentynose. Philippe'o Claudelio „Pilkąsias sielas“ paskolino kolegė. Kodėl ją rinkausi? Pirmiausia suviliojo pats autorius – jis yra laimėjęs garsiąją prancūzų Goncourt'ų premiją. Dar nė karto nesu nusivylęs šia premija apdovanotų rašytojų knygomis. Be to, papildomą balą duodu „Vagos“ leidyklos knygoms, nes jos, mano nuomone, yra atrinktos. Siužetas? Vyriškio iš Pirmojo pasaulinio karo žavūs atsiminimai. Suintrigavo jau nuo pirmųjų eilučių.
Kasmet Knygų mugės metu pasidairau, ką per metus naujo parašė Leonidas Donskis ir Sigitas Parulskis. Jei pastarojo knygas „sugraužiu“ per porą naktų, tai L.Donskio naująjį veikalą „Didžioji Europa. Esė apie Europos sielą“ atsidėjau vasarai. Kai bus daugiau laiko ir įkvėpimo nerti į filosofo pamąstymus, kokie mes esame dabar ir kokie buvome. L.Donskio Europos tapatybės paieškos mane visada žavėjo – ar jis kalbėtų didelei auditorijai, ar rašytų komentarą Europai aktualia tema. Tad šią knygą lentynoje laikau kaip desertą vasarai.
Nors dažnai skaitau britų ekonomistų, buvusių žurnalistų parašytas knygas apie globalizacijos ir konglomeratų poveikį pasaulio ekonomikai, vasarą nusprendžiau nuo to pailsėti. Kai kolegos pasveikino su gimtadieniu ir padovanojo čekį knygai, išsirinkau fantastiškai iliustruotą naujo leidimo Lewisso Carrollo „Alisą stebuklų šalyje“. Nekantrauju, kaip lietingais vasaros vakarais su augančia dukra leisimės į tą fantastinę raizgalynę. Manau, ši knyga yra tiesiog puiki vaizduotės lavinimui, mėginimui atspėti, kas bus toliau, o ko negali būti. Nors įtariu, kad „Alisai“ teks pakonkuruoti su dukters planšetiniu kompiuteriu, bet tai knyga, kurią būtina bent kartą gyvenime perskaityti ar bent išklausyti. Tai premjera bus ir man pačiam.
LINA FIODOROVA, naujienų redaktorė
Apie žmones, vertybes ir asmenybes
Pastaraisiais metais nebuvau labai uoli literatūros skaitytoja. Studijavau universitete – pradžioje buvo bakalauro, vėliau magistro studijos, tad daugiausia skaičiau tai, kas buvo rekomenduojama ir ko buvo reikalaujama skaityti. Per tą laiką spėjau pasiilgti grožinės literatūros, tad šią vasarą nusprendžiau daugiau laiko skirti grožinei literatūrai. Pirmiausia vasarai skaitinių nusprendžiau pasiieškoti gana didelėje savo tėvų knygų lentynoje, kurioje yra daug klasikinių autorių knygų. Pirmasis kūrinys – Antoine’o de Saint-Exupéry knyga „Žemė žmonių planeta“. Šis autorius man žinomas dar nuo pradinių klasių, kai skaičiau „Mažąjį princą“. Dabar pasirinkta knyga, manau, tiks jau suaugusiam A. de Saint-Exupéry kūrybos gerbėjui. Man buvo netikėta, kai panaršiusi internete pamačiau, kad išties nemažai man patinkančių ir populiarių sentencijų šaltinis yra būtent šio autoriaus knygos (Yra tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su žmogumi; Meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, tai žiūrėjimas kartu ta pačia kryptimi; Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis ir t.t.).
Antrasis skaitinys – Ernesto Hemingway „Atsisveikinimas su ginklais“. Taip pat iš tėvų knygynėlio, mat autorius – mėgstamiausias mano mamos rašytojas. Šio amerikiečio kūryba man nėra visiškai nežinoma – esu bandžiusi skaityti jo knygą, kurios pavadinimo dabar net neatsimenu, bet galbūt tuo metu buvau dar per jauna, tuomet nesužavėjo lakoniškas jo rašymo stilius ir knyga liko tik pavartyta, o ne perskaityta. Galbūt antras bandymas bus sėkmingesnis.
Trečiasis mano vasaros skaitinys jau iš mano pačios knygynėlio – Walterio Isaacsono knyga „Steve Jobs. Oficiali biografija“. Dar pavasario pradžioje įsigijau šią knygą, bet vis nerasdavau jai pakankamai laiko. Pasirinkau būtent šią knygą apie S.Jobsą, nes autorius ją rašė bendradarbiaudamas su pačiu S.Jobsu ir jo aplinkos žmonėmis. Ji ne iš tų knygų, kurios parašytos iš nuogirdų ir interviu analizių laikraščiuose ar žurnaluose, autoriui įnešant papildomos dramaturgijos – tokių taip pat išleista daugybė. Mėgstu skaityti biografijas, be to, pagrindinis šios knygos herojus – įspūdinga asmenybė, apie kurią noriu sužinoti daugiau. Iki šiol nebuvau mačiusi nei filmų, nei skaičiusi straipsnių apie jį, tik išklausiusi internete jo žymiąją kalbą Stanfordo studentams.
KRISTINA AKSAMITAITĖ, dienos redaktorė
Vasarą skiriu romanams
Kai už lango kepina saulė ir pavyksta išsivaduoti iš darbų, kažkur paplūdimy, oro uoste, pakeliui į neatrastus kraštus ar tiesiog žaliuojančiam parke taip gera atitrūkti nuo nesibaigiančio naujienų srauto – su knyga. Lengvu skaitalu. Taigi šią vasarą mano knygų krepšelyje – dar neskaityta detektyvų meistro Jo Nesbo knyga „Raudongurkė“. Policijos inspektorių Harį Hūlę puikiai pažįstu iš romanų „Pentograma“, „Gelbėtojas“, „Nemezidė“ ir kitų. Sukramčiau šias knygas per kelias dienas. Jau kas kas, bet Jo Nesbo moka įtraukti taip, kad niekaip negali padėti knygos į šalį, norėdama sužinoti, na, kas gi laukia dar po kelių puslapių ar kitame skyriuje – kaip Haris Hūlė išnarplios dar vieną kriminalą. O pabaiga dažnai būna visai netikėta! Tad šią vasarą pradėsiu su pripažintu geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu.
Vos grįžus iš atostogų Niujorke, dar norisi pagyventi šiomis nuotaikomis.
Toliau mano knygų sąraše – Guillaume'o Musso ir jo kūrinys „Rytoj“. Vos grįžus iš atostogų Niujorke, dar norisi pagyventi šiomis nuotaikomis. O kaip tik šio romano herojė man padės mintimis grįžti į ten – Ema gyvena Niujorke. 32-ejų moteris vis dar ieško savo gyvenimo vyro. Matjus, įsikūręs Bostone, kraupioje avarijoje netekęs žmonos, vienas augina dukrelę. Jis ir Ema susipažįsta internetu, paskiria pasimatymą nedideliame Manhatano restorane. Knygos aprašymas intriguoja: „Tą pačią dieną, tą pačią valandą Ema ir Matjus praveria restorano duris. Juos palydi prie to paties staliuko, ir vis dėlto jie... niekada nesusitiks.“ Kodėl? Gal tai iliuzijos? Sužinosiu tik atsivertusi romaną. Jau dabar smalsu!
Na, ir trečioji knyga mano vasaros knygų krepšy – Hannah Kent „Paskutinės apeigos“. Šis debiutinis autorės romanas sulaukė tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų ir išverstas į daugiau kaip dvidešimt kalbų. „Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas“, – apie knygą sako ją skaitę ekspertai. Akivaizdu, kad pirmas blynas autorei neprisvilo – nekantrauju „paragauti“.
RAIMONDA MIKALČIŪTĖ, Pasaulis-kišenėje.lt redaktorė
Nevasariškas trejetukas
Pradėsiu nuo prisipažinimo, kad esu tikra moteris – vienu metu darau daug darbų. Tai atsispindi ir skaitant knygas: aš paprastai vienu metu skaitau bent porą. Kurią pasirinksiu, priklauso nuo pavargimo laipsnio, nuotaikos ir paros meto. Tačiau visada, kiek save pamenu, bent viena iš skaitomų knygų būdavo susijusiu su kelionėmis.
Tad bent jau šiuo metu tokios literatūros troškulio nejaučiu ir skaityti noriu ką nors visiškai priešingo – niūresnio ir skaudesnio.
Situacija pasikeitė maždaug prieš trejus metus, kai pradėjau dirbti darbą, kuriame kasdien skaitau daug keliaujančių žmonių tinklaraščių ir portalų, kuriuose aprašomos įvairios šalys, keliautojų ir turistų nuotykiai. Tad bent jau šiuo metu tokios literatūros troškulio nejaučiu ir skaityti noriu ką nors visiškai priešingo – niūresnio ir skaudesnio.
Galbūt dėl to mano vasaros „būtina perskaityti“ knygų trejetukas visai ne vasariškas.
Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“ buvau pradėjusi skaityti anksčiau. Knygą pasiskolinau iš bibliotekos ir per tą laiką, kol turėjau grąžinti, įveikiau vos kelis puslapius. Neužkabino. Dabar galvoju, kad knyga į rankas pateko per anksti. Tikiuosi, kad ši vasara – būtent tas laikas, kai aš perskaitysiu „Meistrą ir Margaritą“, nes šis romanas jau guli ant mano stalo. Ji ir vėl skolinta, tik šįkart be griežtos datos, kada turiu grąžinti – prieš gerą savaitę apie ją socialiniame tinkle „Facebook“ parašiusi draugė leido mėgautis skaitymu, kiek noriu. Pirmieji puslapiai jau įveikti ir įspūdis – puikus. Pradedu suprasti, kodėl žmonės žymiausią M.Bulgakovo kūrinį vadina genialiu.
Antroji sąraše – elektroninė knyga (jas ypač mėgstu skaityti kelionėse. Tad pasilikau būtent atostogoms, nors planšetėje turiu senokai). Tai Larso Keplerio „Smėlio žmogus“. Nors autorius – bestselerių kepėjas (Lietuvoje išleistos yra jo knygos „Hipnotizuotojas“, „Paganinio kontraktas“ bei „Ugnies liudininkas“) aš iki šiol su juo nebuvau pažįstama. Tad remiuosi draugų atsiliepimais, rekomendacijomis ir intuicija, kad tamsus romanas su detektyvo elementais man turėtų patikti. Ne veltui aš mėgau savaitgaliais rodomus ir niekada neatsibostančius „Puaro“ ir „Mis Marpl“ nuotykius. Juokauju, žinoma. Tačiau iš tiesų detektyvo žanras – vienas iš mano mėgstamiausių.
Na, ir pabaigai – Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“. Daug atgarsio sulaukusi knyga mano rankose atsidūrė Vilniaus knygų mugės metu. Pirkau du egzempliorius – kolegei ir savo šeimai, turėdama galvoje, kad šitą knygą nuvešiu uošviams, kurie buvo užsiminę norintys ją paskaityti. Taip ir išpyškinau autorei, kai ji paklausė, kam užrašyti dedikaciją.
Tačiau galiausiai „Mūsiškiai“ sugrįžo į mano namus – uošviai ją greit perskaitė, nuo didelių komentarų susilaikė. Rekomendavo perskaityti pačiai. Skaitydama tokias garsiai aptarinėtas knygas bandau išvengti išankstinių nuostatų, nors šiuo atveju tai be galo sunku. Juk dėl šios knygos žodis „mūsiškiai“ įgavo naujų reikšmių.
Kitas 15min žurnalistų mintis apie tai, ką skaitys šią vasarą, skaitykite trečiadienį.
