Tomo namuose gyvena ne šuo, ne žiurkėnas ir net ne tarantulas. Jo augintinis – drakonas Blyksnis! Keisčiausia, kad drakonas išsirito iš vaisiaus, kurį Tomas parsinešė iš senelio sodo. Kas galėjo pagalvoti, kad taip atsitiks? Auginti drakoną nėra vien žaidimai ir zefyriukų kepimas, tai kur kas rimčiau!
Reikia nuolat slėpti jį nuo smalsių akių, sugalvoti, kur paliksi, kai išeini į mokyklą. Knygą „Berniukas, kuris gyveno su drakonais“ į lietuvių kalbą vertė Darius Grėbliūnas, o plačiau apie drakonus ir juos auginantį medį pasakoja knygų serijos autorė Andy Shepherd.
Kaip kilo mintis rašyti istoriją apie Tomą ir drakonus, kurie auga ant medžių?
Viskas prasidėjo dar tada, kai mano vyresnėlis buvo mažiukas. Kartą įstrigome automobilių kamštyje ir sūnūs, kaip visada, suirzo, o aš bandžiau juos prablaškyti kurdama istorijas. Nusprendėme, kad drakonas mus galėtų išvaduoti iš kamščio ir nuskraidinti į paplūdimį, kur link mes ir traukėme. Taigi nuo to laiko drakonas liko su mumis ir kartais pasirodydavo ant mūsų pašiūrės stogo sodo pakrašty.
Vėliau mano jaunesnysis sūnus pradėjo apie jį klausinėti: iš kur jis atklydęs, kodėl kartais dingsta ar yra ir daugiau drakonų? Šitaip pasakojimas plėtojosi. Kasdien eidama keliuku, vedančiu pro nuomojamuose žemės sklypuose įsikūrusius sodus, mąstydavau apie mūsų drakoną. O kas, jeigu jis užaugo tokiame tankiai apaugusiame, laukiniame sode?
Gal kur nors tarp dilgėlių slėpėsi kiaušinis? O gal jis sunoko ant kokio nors ypatingo augalo? Tai turėtų būti išties nepaprastas augalas. Ir staiga šovė į galvą mintis: pala pala, ar čia kur nors neauga drakonų medis? Tada nuskubėjau namo ir užrašiau šią mintį kompiuteryje.
Taigi jau turėjau drakoną, pagrindinį veikėją ir siužeto liniją, bet kažko dar trūko. Tad sėdau rašyti ir parašiau pirmąjį knygos skirsnį norėdama pažiūrėti, kas iš to išeis. O išėjo tai, kad prabilo Tomo personažas.
Kaip Jūs susižavėjote drakonais? Gal dar vaikystėje mylėjote drakonus?
Visada mylėjau drakonus – nuo tada, kai perskaičiau „Stebuklingąjį drakoną Pafą“ ir išvydau Pyto drakoną per televizorių. Jie buvo nenusakomai patrauklūs. Vaikystėje drakonai ir dinozaurai žadino vaizduotę, todėl kartais man išties atrodydavo, kad matau juos skriejančius dangaus skliautu. Dauguma drakonų, apie kuriuos skaičiau, gyveno fantastiniame pasaulyje, bet man patikdavo įsivaizduoti, kad jie apsigyvena mano galinio kiemo sode. Norėjosi šią magiją perkelti į kasdienį gyvenimą.
Jūsų namai pilni drakonų. Papasakokite, iš kur jie atsirado?
Iš tikrųjų turiu daug drakonų! Minkštų ir pūkuotų drakonų, knygų apie drakonus, lego drakonų, drakonų paveikslų, kuriuos nutapė mano mėgiami vaikiškų knygų iliustratoriai. Taip pat turiu šešių pėdų aukščio drakonų medį, kurį pasirodžius knygai pagamino mano tėtis. Ir, žinoma, savo drakoną Glintą, kuris sėdi man ant peties ir kužda pasakojimo idėjas į ausį.
Ar Tomas bei kiti knygos veikėjai turi prototipus tikrovėje?
Iš dalies turi. Tomo močiutė ir senelis turi mano mamos ir tėčio bruožų. Tarkime, jo močiutė taip pat ruošia pudingą garuose ir moka meiliai apkabinti, o senelis trykšta tokiu pat gyvenimo džiaugsmu ir jo ryšys su Tomu kažkuo panašus į mudviejų su tėčiu. Mano vaikai nuolat leidžia laiką senelio pašiūrėje ir drauge su juo vis ką nors rezga.
Šį pasakojimą rašiau, kai sūnui buvo devyneri ir mudu daug laiko praleisdavome drauge su juo ir keliais jo draugais. Jų stebėjimas, žinoma, turėjo įtakos pasakojimo siužetui. Aš žinojau, kas prajuokina vaikus. Juokingai sutapo, kad Sara (knygos iliustratorė Sara Ogilvie – vert.) atsiuntė mums Tomo iliustraciją, kuri labai priminė mūsų jaunėlį, nors mes niekada iki tol nesimatėme. Loli personažą įkvėpė mano draugės dukrytė, jos draugystė su Tomu atkartoja mano sūnaus ir tos mergytės ryšį.
Knygoje drakonai auga tiesiog namuose. Koks didžiausias drakono auginimo namuose privalumas?
Mažas drakonas miega šalia, o jo šilti žvynai tave šildo kaip karšto vandens butelis. Kai jis susirango tau ant peties, jo uodega apsiveja aplink kaklą ir šiltas kvėpavimas kutena ausį. Na, o kai jis užaugs, galėsi nardyti po padangę įsitaisęs jam ant nugaros, šūkauti žiūrėdamas į žvaigždes, o apačioje drieksis visas pasaulis.
Svarbu atminti, kad drakonai nėra naminiai gyvūnai. Mes auginame drakonus, bet jie yra mūsų draugai. Mes rūpinamės jais ir medžiu, ant kurio jie auga, bet mums jie nepriklauso. Drakonai priklauso tik patys sau.
Kaip nusprendėte, kad knygą iliustruos Sara Ogilvie? Kodėl pasirinkote tokį braižą?
Kai leidėjai pasiūlė Sarą Ogilvie, buvau sužavėta, nes man labai patinka jos darbai. Ji viena iš tų iliustratorių, kurie vienodai puikai piešia gyvūnus ir žmones. Mane žavi, kad jos piešiniai tokie saviti, gyvi ir kupini detalių. Tokie šilti ir mieli. Norėjau, kad istorijos apie berniuką ir drakoną centre, tarp aplinkui tvyrančio chaoso pulsuotų mylinti širdis. Kartais atrodo, kad Sara įsigavo į mano galvą ir tiesiai iš jos pasisėmė idėjų.
Net tokių smulkmenų kaip kuokštais styrantys Loli plaukai. Vaikystėje ir mano ševeliūra buvo tokia pat: norėjau ilgų plaukų, bet negalėjau jų užsiauginti ir neturėjau kantrybės laukti, kol juos iššukuos.
