Apie lietuvių skaitymo įpročius ir bibliotekų inovacijas kalbame su Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktore Emilija Banionyte, kuri perrinkta naujai penkerių metų kadencijai.
– Madinga sakyti, kad „šiais laikais žmonės skaito mažiau knygų“. Turima omenyje, kad vaizdo ir audio produkcija, o ir socialiniai tinklai vis labiau įsigali kasdieniame gyvenime. Ar tikrai skaitome mažiau?
– Taip, visi tyrimai rodo, kad žmonės mažiau skaito knygų. Man asmeniškai tai kelia nerimą. Ir ne man vienai. Susirūpinusi ir valstybė. Todėl yra kuriamos ir finansuojamos specialios skaitymo skatinimo programos, ypatingą dėmesį skiriančios vaikų skaitymui. Juk pripratinę vaiką skaityti, galime tikėtis, kad jis skaitys ir užaugęs. Kita vertus, skaitančių žmonių yra, ir nemažai.
Pasižiūrėkime kokius žmonių srautus pritraukia Vilniaus knygų mugė. Mūsų biblioteka irgi gali pasidžiaugti augančiu skaitytojų skaičiumi. Jeigu 2022 m. bibliotekoje buvo užsiregistravę 12224 skaitytojai, tai per metus jų skaičius išaugo iki 13124. Ypač džiugina augantis skaitytojų vaikų skaičius. Kad tas skaičius ir toliau augtų, turime įdėti nemažai pastangų – bibliotekos turi populiarinti knygas, pirkti daugiau ir įvairesnių knygų, tenkinančių skaitytojų poreikius.
– Lietuva yra viena didelė biblioteka. Šis šūkis pristato tarpbibliotekinio abonemento paslaugą, kuomet neradus norimos knygos savo bibliotekoje ją užsisakyti nemokamai galima iš bet kurios kitos viešosios bibliotekos Lietuvoje. Ar pasiteisino ši paslauga?
– Ši paslauga pasiteisino su kaupu, kai ji tapo nemokama skaitytojui. Juk tarpbibliotekinio abonemento (TBA) paslauga egzistavo visada, tik skaitytojas turėdavo susimokėti knygos atsisiuntimo ir grąžinimo išlaidas. Tad šia paslauga daugiausiai naudojosi mokslinių bibliotekų skaitytojai, kuriems kai kurios knygos, ypač tos, kurių jie nerasdavo Lietuvoje ar tos, kurios vienintelį egzempliorių turėjo kita biblioteka kitame mieste, buvo gyvybiškai reikalingos mokslinei veiklai ir jie sutikdavo susimokėti už knygų persiuntimą.
Dauguma viešųjų bibliotekų skaitytojų buvo nelinkę mokėti už knygos persiuntimą. Tik tuomet, kai Vyriausybė patvirtino specialią programą ir skyrė jai finansavimą, viešosios bibliotekos gali apmokėti persiuntimo išlaidas, kurios kiekvieną mėnesį auga. Štai sausio mėnesį už tokių knygų persiuntimą mūsų biblioteka sumokėjo daugiau kaip 1400 Eur., o visiems 2024 metams šiam tikslui mums skirta 8000 Eur. Taigi paslauga gera, skaitytojams reikalinga, bet gana brangi. Belieka tikėtis, kad jai bus skiriamas atitinkamas finansavimas.
– Turite didelę patirtį darbo bibliotekoje, koks didžiausias skirtumas yra tarp tos bibliotekos, į kurią atėjote atlikti praktikos būdama studente ir šiandieninės bibliotekos?
– Būdama studente praktiką atlikau dabar jau nebeegzistuojančioje Respublikinėje technikos bibliotekoje, kuri tuo metu buvo įsikūrusi Vienuolio gatvėje. Tai buvo Lietuvos pramonę aptarnaujanti biblioteka, turėjusi didžiulius standartų, patentų ir kitos techninės dokumentacijos fondus. Bibliotekoje dirbo puikūs savo darbą išmanantys ir jam pasišventę specialistai iš kurių nemažai išmokau.
Tačiau palyginti dabartinių darbo priemonių su tomis, kurias naudojo bibliotekos tuomet, neįmanoma. Nebuvo jokių duomenų bazių, informacija buvo renkama iš spausdintų rusiškų referatyvinių žurnalų, sutrumpintai vadinamų RŽ arba mikrofišų, kurioms skaityti buvo reikalingi specialūs aparatai. Jokios užsienio duomenų bazės nebuvo prieinamos. Jokių kompiuterių ar interneto tiesiog nebuvo. Visi darbai buvo atliekami rankiniu būdu.
Knygos, periodiniai leidiniai buvo aprašomi kataloginėse kortelėse ranka arba spausdinimo mašinėlėmis. Jei norėjai sužinoti, ar biblioteka turi pageidaujamą knygą, turėjai fiziškai į tą biblioteką nuvykti ir pasitikrinti korteliniame kataloge, ją užsisakyti ir tik bibliotekininkui patikrinus saugyklose (atvirų fondų didžiosiose bibliotekose nebūdavo), sužinoti ar ji laisva ir gali pasiskolinti, ar ją skaito kitas skaitytojas.
Skaitykloje skaitytojai žurnalą galėjo skaityti tik po to, kai jis apsukdavo visą žiedą – po pusmečio ar dar vėliau.
Tiesa, didžiosios Lietuvos bibliotekos gaudavo taip vadinamą užsienio valiutos limitą periodikai įsigyti. Komplektavimo taryba paskirstydavo limitus tarp bibliotekų, Glavlitas griežtai prižiūrėjo, kad nebūtų prenumeruojami „pavojingi sovietiniam piliečiui“ leidiniai. Respublikinei technikos bibliotekai buvo leista prenumeruoti architektūros, statybos, mados žurnalus, kurie turėjo milžinišką paklausą.
Kadangi biblioteka aptarnavo ne tik individualius skaitytojus, bet ir pramonės įmones, susipažinti su užsienio periodiniais leidiniais pirmiausia galėjo įstaigos ir organizacijos, sudariusios bendradarbiavimo sutartį su biblioteka. Buvo sudarytas sąrašas kokiu eiliškumu įstaigos susipažįsta su žurnalu, kiekvienas žurnalas buvo dedamas į voką, ant to voko surašytos jį skaityti galinčios įstaigos eilės tvarka ir žurnalai taip vadinamu žiediniu paštu buvo vežiojami iš vienos įstaigos į kitą.
Skaitykloje skaitytojai žurnalą galėjo skaityti tik po to, kai jis apsukdavo visą žiedą – po pusmečio ar dar vėliau. Šiandien, kai mes gauname informaciją vos tik ji pasirodo, ši sistema atrodo juokingai, bet tuomet bet kokia iš Vakarų gauta informacija buvo be galo geidžiama ir skaitytojai sutikdavo palaukti.
Ne tik techninis aprūpinimas buvo visai kitas, bet ir informacijos prieinamumas. Laisvoje Lietuvoje užaugusi karta nesupranta, kad informacija buvo cenzūruojama arba išvis neprieinama, uždaroma taip vadinamuose spec. fonduose, bendravimas su užsienio šalimis buvo labai ribotas ir kontroliuojamas. Išvyka pas kaimynus lenkus, suomius jau buvo didžiulis įvykis, jau nekalbant apie tolimesnius kraštus.
– Šiandien bibliotekos ne tik skolina knygas žmonėms į namus, bet ir atlieka daug kitų funkcijų: kviečia į edukacijas vaikus, gyventojus moko medijų ir informacinio raštingumo, organizuoja koncertus, filmų peržiūras ir parodas. Kaip manote, ar tikrai tokia ir yra bibliotekų paskirtis – tapti įvairių kultūrinių paslaugų centru, o ne tik knygų namais?
– Jūs teisingai pastebėjote, kad bibliotekos šiandien atlieka be galo daug funkcijų, žmonės čia ateina ne tik pasiskolinti knygų, bet ir turiningai praleisti laisvalaikį, pabendrauti, susirasti bendraminčių, išmokti naujų dalykų ar tiesiog jaukiose patalpose padirbėti, pailsėti. Biblioteka jau yra tapusi bendruomenių, žinių centru, bet jos stuburas lieka knyga – visomis formomis. Knygą galima skaityti, apie knygą galima kalbėti, knygą galima rašyti, ją galima iliustruoti, jos pagrindu galima kurti spektaklius, muziką, edukacijas. Visa tai ir vyksta bibliotekose.
Norvegijoje jau dabar nutolusiose salose gyvenantiems žmonėms dronais pristatomi maisto produktai, vaistai, tai kodėl nepristatyti knygų?
– Visgi kaip rodo naujausias Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vartotojų pasitenkinimo paslaugomis tyrimas, dažniausia paslauga, kuria naudojasi į biblioteką ateinantys lankytojai, yra knygų skolinimasis.
– Taip, bibliotekos stuburas išlieka knyga, ką ir parodė naujausias tyrimas. Bibliotekos skaitytojų poreikiai be galo įvairūs, todėl mes stengiamės pagal galimybes patenkinti juos. Biblioteka komplektuoja universalų fondą – jame yra knygų, periodinių leidinių, vinilinių plokštelių, filmų įrašų, kartografinių dokumentų, natų, žaidimų, dėlionių, komiksų, kuriuos ypač pamėgo mūsų skaitytojai.
Perkame nemažai dalykinės literatūros, bet nesispecializuojame kurioje nors srityje. Nepraleidžiame knygų apie Vilnių, Vilniaus ir Alytaus regionus. Neseniai atidarėme Vilnistikos skaityklą. Istoriškai susiklostė, kad mūsų bibliotekoje yra gausi meno leidinių kolekcija. Perkame grožinės literatūros knygų, ypatingą dėmesį skiriame vaikų literatūrai. Skaitytojai pageidauja knygų užsienio kalbomis, todėl perkame knygų įvairiomis kalbomis, bibliotekoje rasite knygų daugiau kaip 20 kalbų. Skaitytojai turi galimybę parekomenduoti bibliotekai knygas, kurių jie pasigenda bibliotekoje. Visuomet atsižvelgiame į jų pageidavimus.
Bibliotekoje jau 30 metų kaupiama austrų literatūros kolekcija, kurią finansuoja Austrijos Respublikos Vyriausybė. Kadangi biblioteka yra pavadinta Adomo Mickevičiaus vardu, ypatingą dėmesį skiriame Mickevičianos kolekcijai. Stengiamės sukaupti kuo platesnę šio poeto kūrybos kolekciją. Renkame retas, autografuotas knygas, kurias saugome specialioje atminties kolekcijoje.
– Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka buvo viena pirmųjų bibliotekų Lietuvoje, pasiūliusi knygomato paslaugą – knygą užsisakęs žmogus atsiima ją ne bibliotekoje, o bekontakčiu būdu jam patogiu laiku. Paslauga muša visus populiarumo rekordus, kaip manote, kodėl?
– Knygomatą įsigijome pandemijos metu, bet jis be galo populiarus ir šiandien. Nemanau, kad šiandien žmonės naudojasi knygomatu norėdami išvengti kontaktų, nors tai gali būti viena iš priežasčių. Manyčiau, kad pagrindinė knygomato populiarumo priežastis – galimybė pasiimti užsisakytas knygas bet kuriuo skaitytojui patogiu laiku. Juk knygomato paslauga veikia ne tik bibliotekos darbo laiku, o 24 val. per parą bet kurią dieną.
Mano svajonė, kad bibliotekos ir jose sukaupti ištekliai būtų prieinami visiems.
– Kokių dar žmogaus patogumui skirtų inovacijų galima tikėtis ateityje? Gal jau ne per drąsu svajoti, kad ateityje užsakytą bibliotekoje knygą į namus žmogui pristatys dronas?
– Taip sparčiai besivystant technologijoms, ypač dirbtiniam intelektui, inovacijų tikrai galime tikėtis. Kokių – kol kas anksti prognozuoti. O dronai, pristatantys knygas skaitytojams, ypač gyvenantiems nutolusiose vietovėse, visai reali galimybė. Norvegijoje jau dabar nutolusiose salose gyvenantiems žmonėms dronais pristatomi maisto produktai, vaistai, tai kodėl nepristatyti knygų?
Tiesa, Norvegijoje visos knygos norvegų kalba yra suskaitmenintos ir nemokamai prieinamos visiems Norvegijos teritorijoje gyvenantiems gyventojams internetu. Toks projektas įgyvendintas sumokėjus knygų autoriams už galiojančias autorines teises – tai be galo brangus projektas, „įkandamas“ tik labai turtingai šaliai.
Mano svajonė, kad bibliotekos ir jose sukaupti ištekliai būtų prieinami visiems. Tam bibliotekos vykdo programą „Biblioteka visiems“. Nors judame į priekį, dar turime nemažai padaryti, kad įvairias negalias turintys žmonės galėtų naudotis visomis bibliotekų teikiamomis paslaugomis.
– Šiuo metu aptarinėjama naujiena, kad nurašomas knygas bibliotekos galės pasiūlyti žmonėms. Dabar galiojanti tvarka to neleidžia, tad sudėvėtos arba neaktualios knygos atiduodamos perdirbimui.
– Jeigu bibliotekai nebereikalingos knygos turės galimybę atsidurti jas norinčių skaityti žmonių rankose, būsiu laiminga. Patikėkite, bibliotekininkams nėra lengva nurašyti knygas. Moraliai bus daug lengviau, žinant, kad nurašytas knygas pasiims žmonės, kuriems jos reikalingos, o ne išvešime knygas perdirbimui.
– Kokių savybių reikia žmogui, norinčiam dirbti bibliotekoje?
– Bibliotekoje reikia motyvuotų, linkusių padėti, bendrauti, empatiškų, kruopščių žmonių. Labai svarbus sąžiningumas, pareigingumas, nekonfliktiškumas. Kadangi bibliotekoje yra labai įvairių darbų, vienos savybės labiau reikalingos aptarnaujantiems skaitytojus, kitos – dirbantiems knygų fonduose, dar kitos – dirbantiems su vaikais.
– Ar randate laiko knygai? Gal turite geros knygos rekomendaciją?
– Reikia prisipažinti, kad laiko knygai labai trūksta. Turiu didelį sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, deja, tas sąrašas ne trumpėja, o ilgėja.
Kelerius metus buvo toks knygų apie žydus periodas. Gal dėl to, kad buvo išleista daug knygų apie Vilniaus getą, apie holokaustą. Paėmiau vieną – perskaičiau ir pašiurpau, kad daugiau kaip 30 metų pragyvenau Vilniuje, Vokiečių gatvėje ir nieko nežinojau apie visai šalia buvusį getą, kurio teritorijoje prabėgo mano vaikystė.
Visa tai labai užkabino, nesuprantu, kodėl apie tai nebuvo kalbama mokykloje, nebuvo rašoma. Didžiausią įspūdį padarė žmonių, gyvenusių gete dienoraščiai (Marijos Rolnikaitės, Grigorijaus Šuro, Zeligo Kalmanovičiaus, Icchoko Rudaševskio ir kt.), pasiaukojanti bibliotekininkės Onos Šimaitės veikla, profesinis interesas skatino domėtis buvusia žydų biblioteka Žemaitijos gatvėje.
Stengiuosi perskaityti asmeniškai pažįstamų autorių parašytas ar apdovanojimus gavusių autorių knygas. Ne visos patinka, bet tik perskaitęs gali turėti savo nuomonę.
Patinka knygos apie Vilnių, žymius žmones. Viena paskutinių, padariusi įspūdį, labai gražiai išleista Nelly Paltinienės „Tu ateik į pasimatymą“. Užverčiau paskutinį lapą ir gaila, kad jau baigiau skaityti.
– Koks didžiausias pokytis įvyko per paskutiniuosius Jūsų penkerius darbo metus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje?
– Kai pradėjau dirbti Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktore, atėjau į ką tik po rekonstrukcijos atidarytą biblioteką – visuomenei buvo atvertos rekonstruotos istorinės apie 3000 kvadratinių metrų erdvės ir jas reikėjo įveiklinti, susigrąžinti skaitytojus, kurie per 12 rekonstrukcijos metų tenkinosi uždarais fondais, negalėjome pasiūlyti tinkamų skaityklų, erdvių renginiams. Šiandien biblioteka pilna senų ištikimųjų skaitytojų ir naujų, kurie tik dabar atrado mus.
Pokyčiai bibliotekoje vyksta nuolat – sukuriame naujų paslaugų, tobuliname jau esamas, keliame savo ir regiono bibliotekininkų kompetencijas, pritraukiame nemažus skaitytojų ir lankytojų srautus, organizuojame renginius bibliotekoje, jos kieme, regiono bibliotekose. Įvardinti vieną didžiausią pokytį būtų sudėtinga, nes tų pokyčių būta daug. Man labiausiai norėtųsi pasidžiaugti, kad bibliotekoje daugėja skaitytojų, kad skaitytojai patenkinti bibliotekos patalpomis, aptarnavimu.
Labai džiaugiuosi, kad pavyko gauti finansavimą nerekonstruotos bibliotekos dalies kapitaliniam remontui. Tikiuosi, kad antrąją kadenciją pavyks baigti pilnai atsinaujinusioje bibliotekoje, kurioje bus daugiau ir įvairesnių darbo vietų skaitytojams, išsiplėtusi kūrybos laboratorija, atnaujintos knygų saugyklos ir patogios darbo vietos darbuotojams.
