„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kai eilėraščiai ateina ant suoliuko, laiptų, žolės. Neapibrėžiama P.Jatkevičiaus poezija

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausiais eilėraščiais dalinasi aktorius, rašytojas Povilas Jatkevičius. „Eilėraščiai gimsta įvairiuose kontekstuose. Dažnu atveju pasivaikščiojimų metu ant suoliuko, ant laiptų, ant stogo, ant žolės. Dažnu atveju norisi apibrėžti kažkokią neapibrėžiamą būseną. Tokią, kokią kartais sukelia muzika arba kelionė traukiniu. Aš nežinau, ar visi, važiuodami traukiniu jaučiasi taip pat, bet mano vaikystė, prisiminimai tiesiogiai diktuoja būsenas. Taip, kiekvieną kartą jos persirašo, tačiau stiprios ir neišdildomos išlieka. Kartais būsenos būna tokios naujos ir nepažįstamos, kad norisi teksto, kaip tinklo, pagalba sučiupti jas ir prisijaukinti. Kartais tai pavyksta, o kartais net nespėji užmesti, nes būsena buvo per greita, per stipri, jog sudrasko tinklą kaip žvėris ir pabėga. Tiesa, kartais tiesiog malonu į jas pasinerti ir žiūrėti kas bus. Išsimaudyti ir galbūt nusiprausti. Malonu taip išgyventi akimirkas. Arba nemalonu. Grandiozinių literatūrinių ambicijų neturiu. Tiksliau, nenoriu turėti jų per prievartą – kaip bus taip. Rašai, kai turi, ką parašyti. Galbūt kažkada ateis laikas rinkiniui arba knygai, ko norėčiau, o galbūt ir neateis“, – pasakojo poetas. Jeigu taip pat norite publikuoti savo eilėraščius, kviečiame jais dalintis paštu urbanpoetry@15min.lt
Povilas Jatkevičius
Povilas Jatkevičius / Josvydo Elinsko / 15min nuotr.

- Povilas Jatkevičius

AUTOBUSE TARP PIEVŲ

Per vieną žvilgsnį

Per vieną akį

Į pasaulio bedugnę

Pasaulio krašto

Pavergto žemės darbais

Motinos raukšlėtomis rankomis

Pastatyto girtuoklių rankomis

Ir tom pačiom sugriauto

Apverkto ir apmyžto

Pažymint savo nebuvimą

Savo nesusiklosčiūsį apdarą

Besilaikantį tik nuo švenčiausios meilės

Tobuliausios savo neatitikimu ir kančia

Uždėjusios kryžių

Visą gyvenimą

Laikyti kas nepalaikoma

Kelti kas nepakeliama

Ir pagimdžius dukrą

Ištrūkti

PER RAUDONĄ KAIP GAISRAS DANGŲ

Per raudoną dangų

Kaip gaisrą

Palydėjau tave

Namo pas svetimus

Pas svetimą

Išsiilgusį

Nelaikiau tavęs už rankos

Tu paleidai ją

Be atsitiktinumo

Be susiklostymo

Trūko tik lengvo paglostymo

Glaistančio

Tepančio

Balto bet purvinančio

Gerklėj dusinančio

Lakaus ir glotnaus kaip kisielio

Kurio nemėgstu, bet geriu, kad pamėgčiau

Kad suprasčiau, kad vis dėlto jis skanus

Vis dėlto man patinka

Vis dėlto aš klydau

Vis dėlto aš nieko nesuprantu

O mano pojūčiai apgavo mane

Taip sau kalbėčiau laikydamas tavo ranką

Bet per raudoną dangų

Kaip gaisrą

Palydėjau tave

Ė TAS

Juodi mygtukai

Poskonių poskoniai
Posmai kosminiai
net ne žodžiai o jų kosinusai
elementų maišymas, liejimas, susiliejimas
Dingstis lelijos ir atsiradimas
Visos kokybės, priėjimas prie begalybės
Iš ten kur nieks negrįžta tas grįžta

Atneša ugnį arba atneša nieko
Neprivalo, bet turi, valo
O tada jau su vėju iš ten kur daugiau ten kur mažiau
Lyg užduotį vykdytų ir jos neįvykdęs mirtų
Su ašarom ir liūdesiu vis nepagrįstu
Tikrai ne keliu grįstu, o per krūmokšnius
Gudobeles, erškėčius ir kviečius
Laukia kol kas pasikvies į svečius

Aveles prieš naktį skaičiuoti
Atsisakyti galėtų

NAUDOTOJAI

Vis pagalvoju apie pamestus daiktus

Kuriuos po šimto metų kas nors atras

Surudijusius, sušlapusius, bleach blanc

Pakeitusius spalvą ir orientaciją

Suteiks jiems paskirtį ir prasmę

Sakys tai buvo naudajama tam kam nebuvo naudojama
Viskas būtinai turi turėti paskirtį
Ir viskas turi būt išnaudojama

VIDURIŲ FILOSOFIJA

Visad tarp kovos

Tarp visa ko įmanoma

Bet ne kurioj nors pusėj

Ir ne šone aišku, o vidury

Dar vis dar be pusės

Nori būt pirmas bet tai jau pusė

Vidurio filosofija labiau vidurių paleistų

Kurie paleisti ir paliesti žeme ir smėliu

Tampa ir skrenda į kiekvieną kampą

Į akis į burną smėlis įkvėpiamas būna

O tai jau įkvėpimu kažkas vadina

Gaila ne man kaip man, o man kaip smėliui skrendant

PARKAS

16 suoliukų

Plytelės paklotos

90 kampu trajektorijos

Susidurimo linijos

Sankryžos jose

Vertikaliai 9 stulpai su šviestuvais

Su perspektyva

Per vidurį slyva

Atsivalgę jau obuolio

Mirštam iš godulio nuobodulio

Pasaulio tobulo

Skulptūros iš pilkojo molio

Dvylikos polių

Arba kiek nori

Svarbu jei tik nori

Nukreiptos išsikraipiusios

Kameros, 15 kamerų

Irgi kiek nori

Niekas nežiūri pro jas

Tu vienas

Aptvertas tvora

Metaline Su dvylika klosčių (kiek nori)

Skambink į jas su lazda pagaline

Jau skamba

Šiuo metu niekas nekalba

Tu vienas

Skambink plytelėm atšokusiom

Jau skamba

Šiuo metu

vyksta kelio darbai

Šiuo metu kelio nėra

Čia ne maketas

Čia parkas

O Tu vienas

LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLĖ

Nekart kartu

Nebuvo saldu

Ne kartą atskirai

Kartis bandai

ŠALTAS PROFESIONALUMAS

Šaltas profesionalumas bespalvis bejausmis solidus

klasiškas baltai juodas išspaustų nebent sepiją bet būtų

rizika profesionalumui neprofesionalu grežiotis atgal

sentimentalu šaltas profesionalumas nesukalbamas

nebandantis įsigilinti nes jeigu gilintis tai į tolumas

žemyn į pažemius į purvina dirvą kuri purvina žemina

žemėmis drabstomom nebūti epizodai mane glumina tuo

kad jie įmanomi jie galėtų būti įvykę bet jų nėra jie taip šalia

vienas šalia kito bet profesionalumas neleidžia neatitikimo

lyg imti ir gulti į samanas nykstančias kurių greit nebus

jos nyksta tau begulint po tavim po mumis mums gulant

viskas nyksta nes taip tik galėjo būti bet niekada nebebus

galvoju apie savo tėvus kurių nepažįstu nežinau jų istorijos

bet jaučiu ją nenoriu jos jei matytum kiekvieno poelgio

perspektyvą kiek daug iš jų vestų į dykumą į visišką nykvietę

nes tai neįmanoma tai galima tai būtų įmanoma bet nėra

ilgoje perspektyvoje to nėra tai nedera su žodžiu perspektyva

tai neprofesionalu todėl to ir nėra viskas tik galėtų būti bet to

nėra ir samanų nėra ir namo plytų mūsų įsivaizduojamo namo

įsivaizduojamos kelionės autobusu autostopu mūsų privačia

mašina nupirkta iš įsivaizduojamų sutaupytų pinigų kurių nėra

ir miško nėra į kurį važiuotume ir rinktume grybus ir rinktume

uogas kaip darė mūsų tėvai nes jie nežinojo jie nieko nežinojo

jie buvo tokie kokie mes bet jiems nepavyko jie sudėjo savo

viltis į mus į savo vaikus jie sudėjo viltis į valtis ir paleido jas

plaukti plaukti bet kur bet kad tik ne ten kur yra dabar kad tik

kažkur kitur kad tik kažkur toliau sudėjo viltis į vaikus iš kurių

beveik visos neįmanomos jos neegzistuojančios tai kažkas su kuo

tu nežinai ką veikti tu nežinai ką daryti aš turiu dažus bet aš nežinau

ką jie gali aš nežinau kad jie dažo kad su jais aš galiu nupiešti namus

galiu nupiešti bet ką aš turiu lapą ir galiu piešti bet ką bet paišau tai

ko niekada nebus aš žaidžiu su tuo ko niekada nebus kuriu nebūtas

istorijas ir mūsų istorija kūriau pyniau tinklus bandžiau gaudyt žuvis

bet ką kas tik paklius dovanojau tau rastus lapus rastas vandens žoles

ir jos žiedus kabliukus iš seniau paliktus vėliau šokau iš valties taip

neprofesionaliai dėl smagumo ir įsipainiojau į tinklus kurių beje nėra

mane laiko nebesantys tinklai neegzistuojantys tinklai apraizgė mane

taip kad negaliu pajudėt negaliu judėt negaliu žengt žingsio nes žingsnis

jau žengtas belieka išlaukt rezultato kuris ateis už neegzistuojančio

laiko kiekio už neegzistuojančių dienų ar metų savo laiku kurio nėra

o bendrauti galim per stiklą per susiliečiantį stiklą kaip per lėktuvo

lango stiklą per kurį prabėga viskas ką turėjai viskas ko atsisakei

iš pasigailėjimo iš pagailėjomo kurio nereikia kuris neegzistuoja

kuris beatodairiškai veda prie tragedijos tragiškos istorijos nes

pasirodo tai įmanoma per vieną ir tą pačią dieną per kelias valandas

iš didmiesčio skruzdėlyno iš profesionalaus Londono grįžti į apšnerkštą

Skaidiškių bendrabutį kuris tik vienintelis ir egzistuoja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą