– Esate moterų „stand-up“ komedijos pradininkė Latvijoje.
– Taip, šią veiklą pradėjau prieš penkerius metus, kai išgyvenau tamsiausią savo gyvenimo laikotarpį. Nors tuomet taip pat įvyko nuostabiausias dalykas mano gyvenime, dukters gimimas, jos tėvas nusprendė palikti šeimą, mat visas šis skyrybų ir konfliktų laikotarpis jam tapo nepakeliamas.
Tada gavau pasiūlymą sukurti ką nors Kovo 8-osios proga ir sutikau atlikti „stand-up“ komediją. Šis žanras man padėjo pažvelgti į sudėtingą savo gyvenimo laiką iš kitos perspektyvos. Dar prieš tai domėjausi komedija, kuri suteikė man laimės jausmą.
Toks moterų buvimas scenoje iki šiol man yra savotiškas socialinis projektas. Čia absoliučiai nejuokingos gyvenimo istorijos apie abortus, smurtą, prievartą nėra vien tik sėkmingas tamsus humoras ar bandymas šokiruoti auditoriją. Turėdamos galimybę apie tai kalbėti moterys gyja.
Anksčiau Latvijoje komedija buvo daugiausia apie tai, kaip vyrai juokauja iš moterų, menstruacijų ir kitų dalykų, kurių jie nežino. Dabar mes bent jau turime komikių, juokaujančių apie vyrus ir tai, kaip sudėtinga būti mama, turėti kokybišką seksualinį gyvenimą. Taip, tai šiurkštu ir absoliučiai nepoetiška (juokiasi).
– Tai gali būti ir vienas iš literatūros žanrų. Skaitant jūsų poezijos vertimus, panašu, kad populiariausias ir labiausiai įvertintas jūsų eilėraštis vadinasi „Rūkas“.
– Jei taip sakote!.. Kai 2012 metais jis pirmą kartą buvo publikuotas Latvijoje, sulaukė itin atšiaurių reakcijų. Skaičiau jį radijuje, kuris sulaukė tonų skambučių, teigusių, kokie nepadorūs visi tie n***j žodžiai. Truputį to išsigandau. Tačiau tuo pat metu gavau ir pozityvių reakcijų. Man rodos, šį eilėraštį esu skaičiusi ir Lietuvoje, kur žmonės sakė – taip, tai geras eilėraštis.
Dabar praėjo nemažai laiko ir galiu į tai pažvelgti per atstumą. Asmeniškai man šis eilėraštis bei visa poezijos kolekcija „Rūkas“ labai svarbi. Anuomet iš aplinkinių girdėdavau, jog esu švelnios išvaizdos mergina, kuri rašo vien lyriškus tekstus. Nors ir pirmose mano poezijos knygose buvo galima rasti feminizmo ženklų, „Rūkas“ buvo [stiprus pokytis]. Galbūt taip įvyko dėl to, jog man žymiai svarbiau buvo ką, o ne kaip pasakyti – eilėraščio esmė ne forma, o istorija. Iš vienos pusės, rinkinyje „Rūkas“ rašoma ne tik apie prievartą prieš vaikus, tačiau jame pasakojama ir apie miesto atgimimą, Rygos getą, mano senelę, asmeninius santykius.
Lygiai taip pat, kaip ir lietuviai, latviai – maža tauta. Todėl kalbėti apie nekonvencines problemas tampa sudėtinga. Žmonės ima klausinėti: kodėl jūs mums tai pasakojate? Tačiau galiu pateikti vieną pavyzdį, susijusį su savo knyga „Stiklai“. Latvijoje į šią knygą reagavo konservatyviai, tačiau išvertus į estų kalbą mačiau, kad jiems knyga patiko net labiau nei latviams. Pagalvojau, galbūt istorija apie eugeniką (tai kontroversiškas mokslas, kuriuo siekiama „pagerinti“ žmonijos prigimtį. Daugiau apie tai skaitykite Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, – aut. past.), psichikos ligonius estams pasirodė tolima, vykstanti kažkur Latvijoje, bet kartu ir paliečianti. Ko gero, latviams tai pasirodė pernelyg apie juos – nejaugi mes taip elgiamės? Juk pasakyti žmonėms, jog taip, tai vyksta mūsų šeimoje, nėra įprasta. Tačiau išleidus „Rūką“ ir „Stiklus“, skaitytojai prie manęs pagaliau priprato (juokiasi).
– Lietuvoje kartais sakoma, kad poetai neturėtų rašyti prozos ir atvirkščiai. Dėl kokių priežasčių jūs nusprendėte kurti romanus?
– Aš vis dar rašau poeziją. Su knyga „Lieldienas“ (liet. „Velykos“) buvau nominuota kaip 2020-ųjų Europos taikos poetė (Europos taikos poeto apdovanojimas teikiamas kas dvejus metus nuo 2010 metų, – aut. past.). Galiausiai „Rūkas“ – viena svarbiausių mano poezijos kolekcijų.
Vis dėlto priežastys, kodėl ėmiausi rašyti prozą, yra kompleksiškos. Pirma – norėjau papasakoti konkrečią istoriją. Antra – noriu rašyti, bet esu vieniša dviejų vaikų motina, kurianti mažoje rinkoje ir norinti išgyventi. Atsiprašau, bet iš poezijos išgyventi nėra įmanoma. Trečia – parašyti romaną savaime nereiškia turtų, mat kitu atveju reikėtų rašyti ne apie koncentracijos stovyklas (šypsosi). Taigi kurdama literatūrą, noriu išbandyti įvairius žanrus.
Kai buvau vaikas, knygos mane išgelbėjo nuo vienatvės ir kitų traumų. Augdama supratau, kad tai – mano profesija, ir aš noriu padėti žmonėms, panašiems į mane – patiriantiems neviltį, vienišumą. Skamba arogantiškai, bet galbūt po 100 metų kažkas perskaitys mano knygą ir bent tą momentą bus išgelbėtas. Tad ir apie save kaip rašytoją mąsčiau plačiau, ne tik kaip apie poetę. Beje, lygiai kaip ir lietuviai, latviai yra poetų tauta, mat mūsų literatūrinė kalba jauna, mūsų kraujyje vis dar teka folkloras. O galiausiai sovietiniais laikais poetai buvo tiesą žmonėms sakantys guru. Tačiau Latvijoje ši situacija stabilizuojasi.
– Jūsų pirmasis romanas yra apie 1930 metus, kai Latvijoje buvo autoritarinis režimas, valdomas prezidento Karlio Ulmanio. O pagrindinė veikėja Magdalena uždaroma į psichiatrinę ligoninę.
– Šiais laikais ji nebūtų atsidūrusi psichiatrinėje ligoninėje, nes būtų lankiusis psichoterapijoje. Ji – traumuota, nes patyrė seksualinę prievartą. Tačiau 1930 metais Latvijoje buvo autoritarinis režimas, vyravo eugenikos idėjos, kurios anuomet buvo populiarios visoje Europoje. Siaubingiausias variantas, susijęs su naciais, kurie tiesiog žudydavo psichikos sutrikimų turinčius žmones. Man gaila sakyti, tačiau mūsų šalyse taip pat buvo apie tai diskutuojama: kurie žmonės gali turėti vaikų, o kurie ne? Ar sergantys psichine liga gali užsiiminėti seksu?
Knygoje Magdalena patiria meilės romaną su savo psichiatru ir tampa nėščia. Šis gydytojas turi modernų požiūrį ir savo mylimajai nori viso ko geriausio. Tačiau jis stipriai bijo sklandančių eugenikos idėjų, kurios buvo propaguojamos valstybiniu lygmeniu. Problema ta, kad jis myli Magdaleną, tačiau bijo prarasti karjeros galimybes, padėsiančias skleisti savo modernias idėjas <…>.
Norėjau sukurti istoriją apie prieškarinį laiką, apie paribių žmones. Daugumai šis laikotarpis atrodo tarsi Latvijos aukso amžius, mat mes buvome tokie turtingi ir viskas buvo taip gražu. Bet, mano nuomone, šis pozityvumas bei savotiškas nacionalizmas, dėl kurių nebekalbame apie tikrąsias problemas, mus silpnina.
– O kokias skaudžiausias savo gyvenimo traumas, kurias galite atskleisti, esate patyrusi pati?
– Studijavau dvejus metus, kad sukurtume performansą apie Sylvią Plath pavadinimu „Mūsų Sylvia danguje“. Šis kūrinys buvo iš dalies apie 31-erių poetę, kuri nusižudė, iš dalies apie mane. Šiame performanse stovėdama ant scenos labai sąmoningai mąsčiau apie save bei pačios patirtą seksualinę prievartą.
Sakyti tiesą – nėra nieko gėdingo.
Tai nebuvo eilėraštis, kuriame skaitytojas susiduria su „lyriniu aš“. Kodėl aš tai padariau? Nejaugi tai kažkam padės? Juk šioje mažoje šalyje toks atsivėrimas padaro tave tokį pažeidžiamą. Po „Rūko“ publikacijos ir šio performanso kažkas manęs paklausė: kodėl tau to reikia? Juk tai taip sunku. Mano manymu, tai tiesiog labai svarbu, nes tai suteikia laisvę išgyvenusiems, skatina mus apie tai kalbėti, parodo, kiek daug egzistuoja tokių žmonių, ir padeda ieškoti sprendimų.
Tačiau jeigu radę savyje stiprybės kalbėti apie traumą žmonės bus gėdinami, kvestionuojami arba ignoruojami, jie gali patirti retraumatizaciją. Yra periodų, kai tokie rašytojai kaip aš randa būdų kalbėti apie patirtą traumą per fikciją, per istorinius įvykius ir t.t.. Tokiu būdu poetai bei rašytojai ruošia visuomenę nepatogiai tiesai. Sakyti tiesą – nėra nieko gėdingo. Net jei ta tiesa itin nepatogi ir, ją išsakius, visuomenė turi daryti kažką, kad tai pakeistų. Kartais mąstau, jog mūsų visuomenėse #MeToo buvo dalinai ignoruojamas, nes sovietiniais laikais mes išmokome išgyventi pusiau meluose ir meluose, tad neturime gebėjimų tiesiog klausytis ir neteisti. Tiesiog klausyti. Būtent klausantis mūsų visuomenės taps vis labiau ir labiau lygios ir kažkuriuo momentu mes žinosime, ką daryti.
Ir yra priežastis kalbėti apie traumas, kurias tu arba aš esame patyrę, nes jos žmogų išlaisvina. Lygiai taip pat kaip išlaisvina iš vergijos, baimės. Taip pat yra dar vienas dalykas, kurį galime padaryti – tai niekada neversti žmogaus pasakoti apie savo traumas, bet būnant kantriems ir padrąsinantiems, paruošti tinkamą dirvą norintiems atskleisti savo istorijas.
