„Adolfas Hitleris nesugebėjo su žmonėmis palaikyti normalių santykių ir visada turėjo išankstinę nuostatą apie žmones. Kuomet senuose vaizdo įrašuose matome jį, galvojame, kad jis atrodo kaip garsiai šaukiantis beprotis prasta šukuosena ir dar prastesniais ūsais“, – „The Huffington Post“ rašo britų istorikas Laurence'as Reesas.
L.Reesas parašė knygą „Hitler's Charisma: Leading Millions into the Abyss“, kurioje analizavo A.Hitlerio charizmos paslaptį. Istorikas susitiko su šimtais žmonių, kurie asmeniškai pažinojo arba buvo susidūrę su nacių lyderiu. Tad kur slypi A.Hitlerio charizmos paslaptis?
 |
| Adolfas Hitleris |
Ryšys su žmonėmis
Charizma egzistuoja tuomet, kai atsiranda ryšys tarp žmogaus ir jį šlovinančios minios. Po Pirmojo pasaulinio karo, kurį Vokietija pralaimėjo, A.Hitlerio kalbos buvo sėkmingos, nes jis įkūnijo dramatišką baimę ir pasižymėjo dideliu ryžtu. „Jis garsiai pasakė tai, kas buvo visų mūsų sąmonėje“, – prisimena 1920 metais A.Hitlerio kalbos klausęs Hansas Frankas. Šis ryšys su žmonėmis susikūrė A.Hitleriui nebijant garsiai ištarti tai, ko nemažai vokiečių tais laikais bijojo pasakyti, rašo „The Huffington Post“.
Rasistinė vizija
Charizmatiški lyderiai nekenčia detalizuotos politikos. A.Hitleris politinius sprendimus priimdavo vienas, o ne pasitarimų kambaryje su bendražygiais. Vienas iš tokių sprendimų – išaukštinti vokiečius. Jis teigė, kad vokiečiai priklauso arijų rasei, žymiai aukštesnei už kitas. Ši nacių lyderio vizija įkvėpė kai kuriuos vokiečius, galėjusiais pasijusti aukštesniais už kitus.
Bendravimas su žmonėmis
A.Hitleris turėjo neeilinius sugebėjimus bendrauti su miniomis žmonių. Jo kalbos, kurių metu vis garsėjantis tonas įkvėpė besiklausančius, tapo jo vizitine kortele. Tačiau jis nesugebėjo užmegzti asmeninių santykių su žmonėmis. Sugebėjimas įspūdingai bendrauti su miniomis žmonių A.Hitelriui leido tapti tikru lyderiu, nors niekada nei vienam iš minios žmonių jis nebuvo artimas.
„Fiureris visada teisus“
A.Hitleris visada buvo tikras dėl savo įsitikinimų ir niekada su niekuo nediskutavo. 1920-1930 metais nacių lyderis tikino, kad jis turi būti ir bus paskirtas kancleriu. Žinoma, buvo žmonių, kurie tuo abejojo.
Tačiau A.Hiteleris pasiekė tai, ko ir norėjo – 1933 metais tapo kanceliu. Tuomet daug žmonių tikėjo, kad jis yra neklystantis. Šūkis „Fiureris yra visada teisus“ buvo plačiai pasklidęs nacistinėje Vokietijoje.
„Dėl visko kalti žydai“
A.Hitleris suprato, kad yra lengviau prisidėti prie žmonių, kurie nekenčia kažko, nei prie tų, kurie tiki kažkuo. Jis pabrėždavo, kad didžiausi priešai yra žydai.
A.Hitleris tikėjo, kad žydai kalti dėl komunizmo, kapitalizmo, liberalizmo, Vokietijos ekonomikos problemų ir kitų dalykų. Žinoma, tai buvo melas, tačiau antisemitiniai įsitikinimai šalyje jau egzistavo, tad buvo patogu juos apkaltinti dėl visų problemų.
Vilties suteikimas
1920-1930 metais A.Hiteleris buvo laikomas optimizmą skleidžiančiu žmogumi. Jis pažadėjo vokiečiams, kad šalis atgaus po Pirmojo pasaulinio karo prarastą garbę, o ekonomika klestės.
Adolfas Hitleris nesugebėjo su žmonėmis palaikyti normalių santykių
„Bent jau man taip buvo suteikta viltis“, – po 1930 metų pradžioje išgirstos A.Hitlerio kalbos sakė Albertas Speeras.
Sėkmė
Sociologas Maxas Weberis sako, kad lyderiai savo charizmą gali išlaikyti tik vienu atveju – jei juos lydi sėkmė. A.Hitleris patvirtina šią teoriją. Vokiečių pasitikėjimas A.Hitleriu vis augo.
Pasitikėjimas nacių lyderiu pradėjo mažėti tik po 1943 metais pralaimėto Stalingrado mūšio. 1944 metais vienas nacis pareiškė: „Tikima, kad fiurerį mums atsiuntė Dievas. Aš tuo neabejoju. Fiurerį mums atsiuntė Dievas, bet ne tam, kad saugotų Vokietiją, bet kad ją sunaikintų.“
15min.lt primena, kad greit baigs galioti autorinės teisės Adolfo Hitlerio knygai „Mein Kampf“ („Mano kova“). Vokietijoje vieni skatina neleisti, kad ši knyga vėl būtų spausdinama, o istorikai nori publikuoti mokslinius komentarus šiam nacistų lyderio kūriniui
