Autorius, Rusijoje dirbęs ilgametis finansininkas, britų investicijų fondo „Hermitage Capital Management“ įkūrėjas, ir jo teisininkas Sergejus Magnickis atskleidė aferą – 5,4 milijardų rublių (230 mln. JAV dolerių) nutekėjimą iš Rusijos biudžeto į V. Putino ir su juo susijusių oligarchų kišenes.
Už tai S. Magnickis sumokėjo gyvybe – buvo apkaltintas mokesčių slėpimu ir 2009 m. nuo sumušimų mirė kalėjime. Po kolegos žūties B. Browderis visą savo laiką skyrė purvinų Kremliaus sistemos aferų demaskavimui. Jo pastangomis 2012 m. JAV priimtas Magnickio aktas, numatantis asmenines sankcijas ir turto areštus žmogaus teisių pažeidėjams bei finansinių machinacijų dalyviams. Vėliau Magnickio aktui analogiški įstatymai įteisinti daugelyje Vakarų valstybių, taip pat ir Lietuvoje.
Tačiau pirmieji B. Browderio ir S. Magnickio paskelbti skaičiai tebuvo ledkalnio viršūnė. V. Putino valdymo laikotarpiu per užsienio šalių įmones, fondus, ypač lengvatinio apmokestinimo įmones (vadinamuosius ofšorus), išplautas trilijonas, o gal ir daugiau dolerių. Tačiau plovimas vyko ne tik besivystančio pasaulio šalyse (2016 m. nuskambėjo garsusis „Panama Papers“ skandalas), bet ir Vakarų valstybėse, pasinaudojant solidžiais bankais. Deja, Vakarų teisinė bei finansinė sistema ištisus dešimtmečius neturėjo imuniteto pasipelnymui ir padėjo Kremliaus oligarchams perpumpuoti iš Rusijos milžiniškas lėšas. Savo knygoje B. Browderis rašo: „[...] po aukščiausio lygio susitikimo, įvykusio 2018 m. rugsėjį Helsinkyje, „Danske Bank“ pagaliau paskelbė savo audito rezultatus. Auditoriai nustatė tikrą nešvarių pinigų kiekį, kuriuos išplovė Rusija ir kitos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos per minėtą Estijos filialą per 10 metų. Suma siekė 234 milijardus JAV dolerių! [...] Labai gaila, bet buvęs „Danske Bank“ Estijos filialo vadovas Aivaras Rehe nusižudė savo namuose Taline, kol dėl jo veiksmų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. [...] Per kitus mėnesius tiriamosios žurnalistikos atstovai išaiškino dar du skandinaviškus bankus, susijusius su pinigų iš Rusijos plovimu.“ Turimi omenyje ir Lietuvoje veikiantys SEB bei „Swedbank“.
Pasak autoriaus, asmeninis V. Putino turtas galėtų būti vertinamas 200 milijardais dolerių. Tiesa, šios sumos nerasime jokiose deklaracijose, nes absoliuti dalis turto oficialiai ir neoficialiai valdoma Rusijos prezidentui artimų oligarchinių klanų, pažadėjusių visišką lojalumą ir pasidalijimą kapitalu už ramybę. Rusijos oligarchus gerokai išgąsdino V. Putino ilgus metus kalinto ir didžiulio turto netekusio Michailo Chodorkovskio pavyzdys.
Po Magnickio akto priėmimo Rusijos oligarchų turtas ir įtaka atsidūrė pavojuje, o B. Browderis tapo asmeniniu V. Putino priešu. Jį keliskart kėsintasi nužudyti, o vienas tokių atvejų įtartas 2020 m. sausį Davose (Šveicarijoje) surengtame Pasaulio ekonomikos forume. Netikėtos ir neišaiškintos su aferomis susijusių žmonių mirtys rodė, kad tolesnės nešvarių pinigų paieškos tapo mirtinai pavojingos.
Interviu Vakarų žiniasklaidai B. Browderis tvirtina, kad tikrųjų Rusijos išorinės agresijos bei įsiveržimo į Ukrainą priežasčių reikia ieškoti visai ne ten, kur įprasta. Kalbėdamas apie išorės grėsmes, „grėsmingą“ NATO plėtrą, „didžios šalies istorinį pažeminimą“, vieną po kito keldamas karus, V. Putinas tiesiog siekia nukreipti savo piliečių dėmesį nuo tikrosios blogybės: visiško šalies apiplėšimo, nuskurdinimo jo paties rankomis.
Prasidėjus karui Ukrainoje, civilizuoto pasaulio valstybėms įvedus sankcijas, didelės dalies Rusijos oligarchų Vakaruose esantis turtas (netiesiogiai priklausantis ir V. Putinui) buvo įšaldytas ir galbūt keliaus nuo agresijos nukentėjusiai Ukrainai atstatyti. Tačiau dar anksti sakyti, kad V. Putinas liks be skatiko ir greitai bus nepajėgus kariauti. Karas vyks iki tol, kol Vakarai pagaliau ryšis nukirpti paskutines režimo finansavimo gyslas.
Siūlome knygos ištrauką.
2012 M. VASARA
Vieną rytą, kaip tik po įvykių Monake, man ruošiantis padirbėti Londono biure, paskambino Billas Alpertas. Jau kurį laiką nebuvau su juo susisiekęs.
– Kai ką radau Niujorke! – sušuko jis.
Nuo to laiko, kai Billas paskelbė pasakojimą apie sąskaitas Šveicarijos bankuose, jis pasišventė Magnickio bylai. Kartą ieškojo naujų informacijos šaltinių ir užčiuopęs tinkamą kryptį gavo prieigą prie duomenų bazės, kurioje buvo saugomi „Banca di Economii“ pinigų pervedimų įrašai. Šis bankas buvo įsikūręs Moldovoje – nedidelėje buvusioje sovietinėje respublikoje, įsispraudusioje tarp Ukrainos ir Rumunijos.
Ta duomenų bazė pateko į rankas neseniai susikūrusiai nevyriausybinei organizacijai „Ataskaitų teikimo projektas apie organizuotą nusikalstamumą ir korupciją“ (ATPONK). Tai buvo miglotas nepriklausomų tiriamosios žurnalistikos atstovų susivienijimas, daugiausia dėmesio skyręs korupcijai Rytų Europoje ir Rusijoje. Jo veiklos niekas rimtai nefinansavo, jų būstinės buvo Sarajeve ir Bukarešte. Kai pirmą kartą apie juos sužinojau, pamaniau, kad tai užsimaskavę pinigų plovėjai, o ne su korupcija kovojanti organizacija. Vis dėlto vėliau paaiškėjo, kad jie tikrai vykdė tyrimus.
ATPONK turėjo darbuotoją Moldovos sostinėje Kišiniove, ir šiam darbuotojui pavyko gauti policijos bylą. Joje buvo „Banca di Economii“ duomenų bazė su pinigų pervedimais. Šia duomenų baze ATPONK pasidalijo su Billu Alpertu ir mumis.
Minėta byla tapo labai svarbiu atradimu. Mūsų komandoje Vadimas kiek ankstėliau sugebėjo susekti pinigų judėjimą tik iki Rusijos sienos, išskyrus du atvejus: 11 milijonų JAV dolerių, pervestų į Šveicariją, ir daug didesnę sumą, 55 milijonus JAV dolerių, nukeliavusių į dvi Moldovos įmones, turinčias sąskaitas „Banca di Economii“. Po to pėdsakai pranyko.
Kai Vadimas, tęsdamas paieškas, pasinaudojo „Moldovos byloje“ esančiais dokumentais, jis sugebėjo atsekti, kur pinigai nukeliavo paskui. Tie pervedimai buvo vykdyti doleriais, ir kai kurie jų buvo užregistruoti Niujorko duomenų bazėje, kurią gavome iš tarpuskaitos namų po įpareigojimo bendradarbiauti.
Tuomet atsivėrė platesnė pinigų judėjimo schema. Vadimas naudojo „Moldovos bylos“ įrašus, atsekdamas pinigų pervedimus iš Moldovos į kitas šalis, įskaitant Kiprą, Lietuvą, Latviją ir Estiją. Deja, nei mes, nei ATPONK neturėjo prieigų prie policijos bylų šiose valstybėse, o būdamos ES narėmis, jos gerai saugojo savo šalių duomenis. Tai reiškė, kad negalėjome tiesiog imti ir nusipirkti reikiamos informacijos, kaip tai darėme Rusijoje.
Mūsų komanda Londone ėmė ruošti skundus, kuriuos galiausiai būtume pateikę kiekvienai šaliai, į kurią nukeliavo purvini pinigai. Jei pasisektų, po šių skundų būtų iškeltos baudžiamosios bylos, ir mūsų schemoje atsirastų naujų perspektyvų.
Kad ir kaip būtų, galėjome kitaip naudoti tuos duomenis – taip, kaip jais naudojosi Billas Alpertas. Užuot sujungęs taškus linijomis, sekdamas pinigų judėjimą iš Rusijos per visas tarpines šalis į galutines valstybes (taip dirbdamas užtruktų ištisus metus), Billas sukūrė išmanią duomenų gavybos strategiją.
„Moldovos byloje“ radome nuorodų į dešimtis fiktyvių įmonių su nieko nereiškiančiais pavadinimais kaip „Dexterson LLP“, „Green Pot Industrial Corporation“, „Prevezon Holdings“ arba „Malton International“. Billas nusprendė suvesti šiuos pavadinimus visų Niujorko nekilnojamojo turto registrų, prie kurių jis tik turėjo prieigą, paieškoje. Tikėjosi, jog vienas ar net keli vagys įsigijo nekilnojamojo turto Manhatane, mokėdami pinigais iš išviliotų 230 milijonų dolerių.
Daugybę vakarų, baigęs rengti ataskaitas apie fondų biržas, Billas sėdėdavo iki išnaktų, sąžiningai tikrindamas duomenų bazes ir iššifruodamas neaiškius, specifinius teisės terminus, tikėdamasis ką nors aptikti.
Tuomet, rodos, šį tą išties aptiko.
Kamantinėjau, ką jis išsiaiškino.
– Suradau vieną iš šių įmonių, – tarė jis. – Pavadinimu „Prevezon“. Kad ir kam ji priklauso, savininkas graibstė nekilnojamąjį turtą Niujorke it karštas bandeles.
– Negaliu tuo patikėti.
– Aš irgi negalėjau. Išsiaiškinau tik šiandien, tiksliau sakant, šiąnakt. Kiek dabar laiko?
Londone buvo 8.00 val. ryto, vadinasi Niujorke – 3.00 val. nakties.
– Klausyk, – tęsė jis. – Pabandysiu kiek pamiegoti, o rytoj nuvykti ir apžiūrėti tą nekilnojamąjį turtą. Tiesiog norėjau tau pranešti naujienas dabar.
– Kol miegosi, paprašysiu Vadimą pasidomėti „Prevezon“ įmone.
– Puiku. Pasikalbėsime vėliau. Naujienos tikrai geros.
Tą rytą atėjęs į biurą, Vadimas netrukus surado „Prevezon Holdings“ pavadinimą mūsų turėtoje „Moldovos bylos“ kopijoje. Dvi fiktyvios Moldovos įmonės pervedė 857 764 JAV dolerius iš tos pavogtos 230 milijonų sumos „Prevezon“ įmonei, registruotai Kipre. Mums nusišypsojo fortūna. Visai kitaip nei Mergelių Salose arba Panamoje, kur tikroji nuosavybės teisė į fiktyvias įmones yra įslaptinta, Kipre savininkų registrai buvo atviri. Mums tereikėjo prisijungti prie interneto, įvesti įmonės pavadinimą, o tada sužinotume, kam įmonė priklauso.
Vadimas viską atliko ir išsiaiškino, jog „Prevezon Holdings“ įmonės savininkas buvo rusas vardu Denisas Kacyvas.
Įprastoje pinigų plovimo schemoje nuosavybės teisės paieškos vyksta kaip žaidžiant su rusiška lėle matrioška. Atrandi vieną fiktyvią įmonę, kuri priklauso kitai fiktyviai įmonei, pastaroji dar kitai ir dar kitai, ir taip toliau. Kai pavykdavo išsiaiškinti konkretų savininko vardą, 99 atvejais iš 100 jis priklausė kokiam nors bedarbiui alkoholikui arba klajojančiam jogos mokytojui, arba kitam atsitiktiniam žmogui, noriai perdavusiam savo pasą mainais į kelis šimtus dolerių. Tie asmenys visai nežinojo, kad po to jie formaliai tapdavo fiktyvių įmonių savininkais ir joms naudodamiesi plaudavo milijonus, o kartais ir milijardus dolerių.
Iš pradžių Vadimas pamanė, jog Denisas Kacyvas yra toks pat eilinis, niekam nežinomas asmuo. Vis dėlto, suvedęs Kacyvo pavardę į „Yandex“ paieškos sistemą, rusišką „Google“ ekvivalentą, jis sužinojo, kad Denisas Kacyvas – aukštas pareigas valdžioje užimančio Piotro Kacyvo sūnus.
Tą patį vakarą Billas Alpertas vėl su manimi susisiekė:
– Tie pastatai visai gražūs. Jie nusipirko prabangius butus sename „JPMorgan“ pastate, miesto centre, adresu Pušų g. 20. Pastatai atrodo taip, lyg būtų „Rokfelerio centras“. Jie netgi įrengė amerikietiškojo biliardo stalą sename rūsyje. Yra durininkų paslaugos, terasos ant stogo – viskas įrengta tikrai gražiai.
Būdamas sensacijų medžiotoju, Billas išsiaiškino, kad nekilnojamasis turtas nupirktas iš Levo Levijevo, Rusijos bei Izraelio verslininko ir deimantų pramonės magnato.
Netekau amo.
Pasinaudojęs „Prevezon“ įmone Denisas Kacyvas iš viso Niujorke įsigijo apie 17 milijonų vertės nekilnojamojo turto. Tai buvo žymiai daugiau nei mūsų susekti 857 764 JAV dolerių, priklausiusių 230 milijonų dolerių sumai. Net nenutuokėme, už ką jie buvo sumokėti. Vis dėlto tai buvo lūžio taškas, nes išsiaiškinome, kad aukšto Rusijos valdininko sūnus buvo susijęs su pavogtais 230 milijonų dolerių.
– Numanau, kad parašysi didelį straipsnį apie tai „Barron’s“ žurnale, – tariau.
– Taip, tokia mintis švystelėjo galvoje, – pasakė Billas.
„Barron’s“ ir ATPONK sutarė derinti veiklą, skelbdami savo tyrimus. „Barron’s“ planavo publikuoti šią istoriją spaudoje ir interneto puslapyje, o ATPONK – savo interneto svetainėje. Abu paviešintų tyrimą rugpjūčio 12 d.
Artėjant šiai dienai vis labiau jaudinausi. Prisiminęs šveicarų reakciją į Billo Alperto ankstesnį reportažą, galėjau tik įsivaizduoti, kaip JAV teisėsaugos institucijos priima tokį patį sprendimą. Reikėjo tikėtis, kad jau vasaros pabaigoje turto arešto aktas būtų išduotas visam Deniso Kacyvo nekilnojamajam turtui Niujorke, ir prieš jį pradėtų baudžiamąjį persekiojimą dėl pinigų plovimo.
Tyrimo paskelbimo išvakarėse paskambinau Billui.
– Kaip sekasi? – paklausiau tikėdamasis, kad jis ims su užsidegimu smulkiai pasakoti, kaip Denisas Kacyvas viską neigė, kai Billas nuvyko pas jį ir paprašė pakomentuoti tyrimą.
Tačiau jis niūriai ištarė:
– Deja, Billai, bet mano tyrimą atsisakė publikuoti. Teisininkai nesutinka jo skelbti.
– Ką? Ar įmanoma ką nors padaryti, kad jie pakeistų nuomonę?
– Nieko, – atsakė jis.
Matyt, pasitarusi „Barron’s“ valdyba nusprendė nerizikuoti, nes galėjo sulaukti ieškinių, nors tyrimas buvo paremtas geležiniais argumentais.
– Negaliu pasakoti smulkmenų, bet prisipažinsiu, kad esu dar labiau nusiminęs nei tu.
Baigiau pokalbį apimtas nevilties. Jei nepasirodys tyrimas apie jų veiką JAV, Amerikoje nebus jokių teisinių veiksmų prieš „Prevezon“.
Laimei, ATPONK komanda nepabijojo ir paskelbė savo tyrimą. Nors jų puslapyje lankosi 1000 kartų mažiau skaitytojų nei „Barron’s“ tinklapyje, tyrimą perskaitė vienas žmogus, dirbęs atsakingu pareigūnu UBS Ciuriche, kuriame „Prevezon“ saugojo 7 milijonus JAV dolerių. Perskaitęs straipsnį, atsakingas pareigūnas parengė dokumentą, vadinamąją „įtartinos veiklos ataskaitą“ (ĮVA), ir jį pateikė Šveicarijos teisėsaugos tarnyboms. Tokias ataskaitas nuolatos pildo bankai, jeigu tik pastebi ką nors įtartina savo klientų veikloje. Teoriškai ĮVA atleidžia bankus nuo baudžiamosios atsakomybės, jei vėliau paaiškėja, kad jų klientai yra nusikaltėliai.
Visame pasaulyje kasdien pateikiami tūkstančiai ĮVA, ir beveik į visas šias ataskaitas nekreipiama dėmesio. Vis dėlto šįkart buvo kitaip. Netrukus po to, kai ataskaitą pateikė teisėsaugai, Šveicarijos pareigūnai areštavo 7 milijonus JAV dolerių, kuriuos „Prevezon“ saugojo UBS banke.
Tai buvo trečiasis turto arešto aktas Magnickio byloje.
Kitas turto areštas privalėjo būti Niujorke.
Adamui Kaufmannui reikėjo sąsajos su Niujorku, ir mes ją radome.
