Penktadienį Vilniaus knygų mugėje vyko šių knygų pristatymas. Šie tekstai parašyti 1936–2004 metais ir surinkti iš eseistinių knygų, periodinių leidinių, pokalbių ir laiškų. Rinkiniuose surinktuose tekstuose Nobelio premijos laureatas dalinasi savo įžvalgomis apie Rusijos imperializmą, tai, kaip tai yra užkoduota jos kultūroje, sąmonėje.
Ypatingai daug dėmesio autorius skiria Fiodorui Dostojevskiui, kurio literatūrą jis dėstė ir persikėlęs gyventi į JAV ir, kaip pats sakė, norėjo per šio rašytojo kūrybą parodyti Rusijos istoriją. Vertindamas jį kaip talentingą rašytoją, gerą psichologą, jis visgi pabrėžė, kad vertindami jo kūrybą visuomet turėtume suvokti ir F.Dostojevskio mesianizmą, neapykantą Vakarams, įsivaizdavimą, kad nuo Rusijos likimo priklauso pasaulio likimas. Antisemitizmas ir šovinizmas – tai įžvalgiam skaitytojui turėtų būti akivaizdu, ir rašytoją Czesławas Miłoszas apibūdina kaip neabejotiną pranašą, bet ir pavojingą mokytoją.
„Rusų imperialistas pas F.Dostojevskį gali rasti medžiagos patiems beprotiškiausiems sumanymams“, – rašo autorius. Jis taip pat pateikia ir savo atsakymą tiems, kurie sako, kad būtina atskirti autoriaus asmenybę nuo jo kūrinių – Czesławo Miłoszo nuomone, ideologo neįmanoma atskirti nuo rašytojo, nes nebūtų vieno be kito.
Pokalbyje dalyvavusi doc. dr. Inga Vidugirytė-Pakerienė sakė, kad F.Dostojevskis visuomet turėjo didįjį tikslą – Rusiją, jis kūrė šovinistines idėjas, negalėjo užsiimti tik menu, ir tokia yra visa rusų literatūra: „Galiausiai ji įvažiuoja į šiuos bėgius, kad reikia didžiuotis ir garbinti savo valstybę, nepriklausomai, kaip ji su jais elgiasi“.
Apie šiuose dviejose knygose sudėtus tekstus ji sakė, kad čia surinkta visa, „ką jis yra pasakęs apie Rusiją, ir gera, ir bloga, ir kritiška, ir prisipažindamas, kad tas žavesys rusų kultūros jį vienaip ar kitaip yra paveikęs“.
Šie tekstai, anot specialistės, svarbūs, nes jie padeda kalbėti apie rusų literatūrą, pasiūlo tokį požiūrį į rusų kultūrą, kuris leidžia išlikti blaiviam ir matyti neigiamus dalykus, bet taip pat palikti Rusiją diskurse, nes „šiuo metu, kai vyksta karas, Rusijos diskursui nėra labai daug vietos ir neturėtų tam būti kitokiam nei kariniam, bet kažkada baigsis karas, ir mes negalėsim ignoruoti šios kultūros dalies ir negalėsime pasakyti, kad jos nėra“. Tačiau galima bus vertinti ją atsižvelgiant ir į tai, kas ilgą laiką nebuvo joje pastebima ar kas buvo nutylima: „Ilgą laiką buvo galvojama, kad tai yra tokia įspūdinga, tokia patraukli, įdomi kultūra, kad tu negali nebūt susižavėjęs“. Kaip vieną iš lūžio momentų, kuomet tiesiai įvardinti ir kiti, ne vien tik meniniai rusų literatūros siekiai, ji įvardino 1987 metų Lisabonos konferenciją, kuomet buvo įvardinta, kad rusų literatūra neatsiejama nuo imperinių užmojų.
Diskusijoje dalyvavęs kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad nobelistas ironizuoja ir vakariečius, kurie dažnai ne iki galo suprasdavo, kas iš tiesų vyksta Rusijoje. Kaip vienas to pavyzdžių – Borisas Pasternakas, kuriuo Vakarai žavėjosi, tačiau nesugebėjo jo adekvačiai perskaityti.
Czesławą Miłoszą jis apibūdina kaip aistringą polemistą, kėlusį radikalius klausimus, atkreipusį dėmesį ir į Vakarų ydas, tarkime, tai, kad Rusija nuo senų laiku pirko vakariečius intelektualus. Faktas, kuris labai aktualus ir vertinant pastarųjų metų įvykius ir tai, kaip Rusija didina savo įtaką Vakaruose. „Bajoriškas žvilgsnis neteikė pernelyg vilties – jis mus apsaugo nuo naivumo“, – sakė D.Kuolys. Tiesa, kai kurios jo niūrios prognozės ir neišpildė – pavyzdžiui, dar 1989 metais, rašydamas apie okupuotus Baltijos kraštus, jis teigė: „Aš maniau, kad istorijos neteisybė yra amžina“.
„Tačiau jis nesuprimityvina Rusijos – ji turės kada nors keistis, bet ji ims keistis, kai, tarkime, Rusijos mokyklose pradės nagrinėti A.Puškiną visą, ir kai pradės nagrinėti A.Puškino ir imperinius eilėraščius, ir eilėraščius, kuriuose A.Puškinas nusilenkia despotijai – nors ir keikdamas ją, bet ir nusilenkia, ir jeigu vaikai pažins visą literatūrą, neiškreiptą, tai irgi bus tam tikras laisvėjimo būdas“, – apie Czesławą Miłoszą sakė jis.
