Kaip girdi Svetlanos Aleksijevič ausis? Pokalbis su Irena Ramoškaite

Kai kas po Nobelio premijos komiteto verdikto pranašavo, kad „ši daugeliui lietuvių absoliučiai negirdėta autorė greičiausiai tokia jiems ir liks. Išskyrus tuos, kurie domisi istorija...“ (1) Ir nors nuo 2015 metų rudens mūsų spaudoje pasirodė nemaža Aleksijevič interviu, kūrinių ištraukų, tačiau beveik nieko apie rašytojos kūrinių recepciją.

Aleksijevič knygos „Laikas iš antrų rankų“ vertėją Ireną Ramoškaitę kalbina Darius Pocevičius.

– Gal pradėkim nuo klausimo, kurį „Šiaurės Atėnuose“ (tekste „Pažadinti iš nebūtos didybės“) 2015 m. lapkritį uždavė filosofas Gintautas Mažeikis: kodėl kaimynės Baltarusijos rašytoja nebuvo populiari Lietuvoje iki Nobelio premijos paskyrimo?

– Tie, kas domisi literatūra, – kalbu apie vyresnės kartos skaitytojus, – be abejo, buvo girdėję apie Svetlanos Aleksijevič debiutą. Jos pirmoji, nors dar labai sovietinė, knyga „У войны не женское лицо“ („Nemoteriškas karo veidas“, 1985) vis dėlto laikytina pirmąja iki pertvarkos išleista alternatyviosios, t. y. neatitinkančios oficialios, herojiškosios atminties politikos knyga. Ji nėra išversta į lietuvių kalbą. 1989 m. „Vyturys“ išleido antrą Aleksijevič knygą „Paskutinieji liudytojai: nevaikiški pasakojimai“ (vertė Salomėja Čičiškina). Knygoje nurodyta, kad ji skirta „viduriniam ir vyresniam mokykliniam amžiui“. Knygos galėjo atrodyti nepatrauklios lietuvių skaitytojui, nes eksploatavo karo temą, buvo kupiūruotos. Pavyzdžiui, „У войны не женское лицо“ originalo kalba be kupiūrų pasirodė tik 2004 metais. Atkūrus Nepriklausomybę, Aleksijevič vardas pradingo tarp gausybės naujų vardų. Tebuvo išleista „Černobylio malda“ (orig. 1997; vertė Alma Lapinskienė, 1999, 2015). Reikėtų išsiversti ir „Cinko berniukus“ – knygą apie sovietų karą Afganistane, nematomą ir slepiamą karą, apie kurį žmonės galėjo numanyti tik iš cinkuotų karstų, siunčiamų iš negirdėtos neregėtos šalies.

– Kaip galėtume keliais žodžiais apibūdinti Aleksijevič kūrybą?

– Aleksijevič sako visą gyvenimą rašanti vienintelę knygą apie tai, „kiek žmogaus yra žmoguje“ (Dostojevskis): „Prisimenu ankštą kambarį gamyklos barake ir vienišą seną moterį, kuri pasakojo: „Paėmę vokiečius į nelaisvę jų nešaudydavom, gailėjom šovinių. Partizanams visada trūksta šaudmenų. Belaisvius nusmeigdavom peiliais, atsuktuvais, grūstuvais... Eidavau pažiūrėti, kaip jiems iš skausmo sproginėja vyzdžiai... Taip jų nekenčiau. Ir jausdavausi laiminga...“ Arba iš kito pasakojimo: „Bandėm prasiveržti iš apsupties... Baigėsi šoviniai. Nebegalėjom susimedžioti žvėries, paukščio. Neturėjom kuo pasigauti žuvies. Suvalgėm vieną... Patį jauniausią iš mūsų...“ Dar: „Ir štai ji, prakeiktoji Vokietija... Užėjau į pirmą pasitaikiusį namą ir ten sulaužiau, sudaužiau viską, ką buvo įmanoma sulaužyti ir sudaužyti: vazas, liustras, stiklines, kėdes, medines lovas... Jauna vokietė... O mes trise... Išžaginom ir išmetėm pro langą iš trečio aukšto... Ir taip kvatojomės... Dabar negaliu patikėti, kad tai aš...“

Pasak literatūrologo Levo Anenskio, Aleksijevič knygas sieja vis didėjančio nerimo dėl žmogaus ir vis didėjančios beprotybės tema: „Paskutiniųjų liudytojų“ leitmotyvas – berankė ir bekojė lėlė, „Cinko berniukų“ – berankis ir bekojis vaikas, o „Černobylio maldoje“ žmogus – jau tik biologinė rūšis, atsidūrusi mirtino pavojaus akivaizdoje... Anenskis2 vadina rašytojos kūrinius apokalipsėmis.

– Taip, ją bandoma lyginti ir su Dante, bet ką atsakytum tvirtinantiems, kad Aleksijevič knygos – tik magnetofonu įrašyti neapdoroti kitų žmonių pasakojimai?

– Pasak rašytojos, „geriausias būdas pažinti gyvenimą – klausytis žmogaus balso“. Perfrazuodama Flaubert’ą, vadinusį save žmogumi-plunksna, autorė vadina save „žmogum-ausimi“. Vieną knygą Aleksijevič rašo 4–7 metus. Per tą laiką įrašo 500–700 interviu. Iššifravus vieną interviu, susidaro 200–300 puslapių. „Kai knygoje rašau pavardę po interviu, vadinasi, viskas, kas pasakyta, yra pasakyta to konkretaus žmogaus. Aš tiesiog atrenku medžiagą iš tų dviejų trijų šimtų puslapių.“ Knygoje iš jų lieka vos keliolika, kartais – keli... arba vienintelė replika skambančiame balsų chore. „Vis mažiau tikiu, kad galima perprasti tikrovę, – mes suvokiam tik patys save, – sako rašytoja. – Ieškau būdų prie jos priartėti. Čia viskas svarbu: ar žmogus ką tik po įvykio, ar praėjus dešimčiai metų?.. Man įdomus tik žmogus. Mano statybinė medžiaga: detalės, užuominos, niuansai.“ Prisiminimai – tai portretas. Sielos portretas. Tik reikia atmesti tai, kas girdėta, skaityta laikraščiuose, matyta per televizorių. Begalę antrinių dalykų... Kartais iš kelias dienas daryto įrašo lieka vienintelė, tikrumu sukrečianti frazė: „Išėjau į frontą tokia jauna, kad per karą net paaugau.“

Net jei suvoktume šią atranką kaip vienintelį rašytojos „dalyvavimą“, negalėtume sakyti, kad tekstai neapdoroti. Juk viskas gerokai sudėtingiau. „Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad mano žanras – gyvi liudijimai ir nieko daugiau, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų tam reikalingas ne tik įvykis, kuris turi paliesti daugybę žmonių, užkabinti masinę sąmonę, jis dar ir grindžiamas filosofija. Man reikia dvigubo portreto: savojo laiko žmogaus ir amžinojo žmogaus – kaip biologinės ir kosminės grandies. Rašymas svetimais žodžiais –­ sunkus, atsakingas darbas, be jokios abejonės, daug atsakingesnis nei rašymas savais. Aleksijevič sakosi daranti momentines nuotraukas, tačiau iš jų susidėlioja didžiulė panorama, epopėja.

– Kai Aleksijevič buvo skirta Nobelio premija, užsienio spauda itin pabrėžė kaip tik žanro originalumą – tai, kad knyga balansuoja tarp dokumentikos ir romano ir kad už tokį žanrą apdovanojimas dar nebuvo skirtas.

– Pasakodama, kaip gimė šis žanras, rašytoja sako: „...norėjau rašyti taip, kaip girdi mano ausis.“ Kad išklausytum, turi būti apdovanotas empatija. Kad išgirstum, ką nori išklausti, reikia intuicijos. Kad suvaldytum medžiagą, turi turėti nepaprastą estetinį skonį. Ir, anot kritikų, nepaprastą muzikinę klausą, – Aleksijevič kūriniai, kaip yra pastebėjęs Anenskis, sukomponuoti lyg muzikos kūriniai. Visa tai gali tik tiesos ieškanti, nuo jos nenusisukanti siela.

Apie visą šį darbą Aleksijevič sako: „Tai bandymai priartėti prie tikrovės, kuri nuolat išslysta mums pro pirštus.“ Ją nuo mūsų visad skiria jausmai. „Mano faktas – ne įvykis, o jausmas... (...) aš rašau jausmų istoriją vildamasi, kad žmogui visada įdomiau skaityti apie žmogų, o ne apie karą ar Černobylį.“ Rašytoją domina tai, ką žmogus suprato apie save, ką savyje atrado. „Aš kolekcionuoju būsenas, o ne informaciją. Aš nefantazuoju, neprikuriu...“ Pasak Aleksijevič, daug svarbiau ne tai, kas buvo, o tai, ką žmogus patyrė, t. y. kaip jis apie tai pasakoja. Šis jausmas tampa ženklu. O „jeigu rašome apie Chruščiovo atlydžio arba Gorbačiovo pertvarkos žmogų – gauname žurnalistiką, bet ne literatūrą“. Patikslinsime literatūrologės Jelenos Gapovos žodžiais: Aleksijevič „svarbu ne tai, kas buvo, o tai, kaip tai vertina liudytojai. Literatūra rašytojai – filosofinės refleksijos priemonė“.

Dokumentinio žanro esmė yra daugiabalsiškumas. Aleksijevič kūrinius galima suprasti tik suvokus, kaip tie balsai dera, papildo, disonuoja vienas su kitu. Teksto visuma – visi balsai – atspindi pasaulio būklę. Tada tai „dokumentas ir mano laiko, kokį aš jį matau, paveikslas, – sako rašytoja. – Dokumentas – ir tie, kurie man pasakoja, dokumentas – ir aš, kaip žmogus su savo pasaulėžiūra, pasaulėjauta“. Save, kaip autorę, Aleksijevič pozicionuoja kaip amžininkę („kaimynę laike“) ir bendrininkę.

– Žanro paradoksas tas, kad už kiekvienos frazės slypi autorius. Tai, koks stip­rus autorės dalyvavimas tekste, akivaizdžiai liudija „Cinko berniukų“ motinų kaltinimai rašytojai Minske vykusiame teismo procese...

– Taip. „Bėda ta, kad jie visada turi dvi tiesas: tą, kurią mano esant teisingą, ir tikrąją, – rašo Aleksijevič. – Prisimenu, kaip buvau sukrėsta, kai teismo salėje, kur man buvo pareikšti kaltinimai dėl knygos „Cinko berniukai“ – mane kaltino šmeižiant sovietų armiją, – pamačiau vieno žuvusio kareivio motiną. Pirmą kartą susitikom prie jos sūnaus karsto – vienturtis sūnus, augino viena... Tada ji šaukė: „Papasakok visą tiesą! Paėmė į armiją. Jis – stalius, remontavo generolams vasarnamius. Jo net šaudyt kaip reikiant neišmokė. Išsiuntė į karą – ir tą patį mėnesį užmušė.“ Klausiu: „Kodėl jūs čia? Juk aš parašiau tiesą.“ – „O man nereikia tavo tiesos! Man reikia, kad sūnus būtų didvyris!“ Žmogaus baimė išgirsti tiesą, noras pasislėpti už mito – vienas iš Aleksijevič kūrybos motyvų.

– Leidykla „Kitos knygos“ pernai rugpjūtį išleido dar vieną Aleksijevič knygą – „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“. Kuo ji išsiskiria literatūros apie sovietmečio baisumus jūroje?

– „Laikas iš antrų rankų“ nėra knyga apie baisumus. Tai moralinės postsocializmo revoliucijos istorija. Patyręs baisias kančias sovietinis žmogus XX a. pabaigoje staiga – atsidarius sienoms, archyvams ir t. t. – išgirsta, kad jo kančios neturėjo prasmės. Geriausiu atveju jis – patrankų mėsa, blogiausiu – okupantas. Tai sukelia tokį nepakeliamą skausmą, kad paskatina atmetimą: verčiau jau ignoruoti dalį tikrovės, negu netekti orumo. Verčiau panirti į proto ir sąžinės miegą, nei manyti, kad tavo aukos ir kančios neturėjo prasmės. Moralinė postsocializmo revoliucija neįvyko. O patyręs visus baisumus žmogus liko koks buvęs – vergas ir vergovės romantikas.

Knyga pasakoja apie 20 metų posovietinėje erdvėje – paskutinį XX a. ir pirmąjį XXI a. dešimtmetį. Dvidešimt metų – dvidešimt istorijų. Pirma dalis „Paguodžianti apokalipsė“ apima laikotarpį nuo 1991 m. pučo, kai rusų inteligentai ryžtingai išėjo į gatves ginti laisvės ir ją apgynė, iki 2001-ųjų. Ant­ra – „Tuštumos žavesys“ – nuo 2002 iki 2012 m., kai Minske buvo susidorota su taikia demonstracija, kurios dalyviai protestavo prieš rinkimų rezultatų klastojimą. Temos komponuojamos kontrasto principu: pirmoji dalis prasideda pasakojimu apie dvi penkiasdešimtmetes, kurių kiekviena „turėjo savo Gorbačiovą ir savo Jelciną. Ir savo dešimtąjį dešimtmetį“. Buvusios studijų draugės –­ viena buvusi nomenklatūrininkė, kita pertvarkos entuziastė – anksčiau nuolat diskutuodavo ir pykdavosi, tačiau vėliau susitarė kalbėtis tik apie tai, ką augina savo sodo sklypeliuose, todėl gražiai sutaria: „Užteks to kraujo.“ Antrosios dalies finalas grėsmingas: „Oranžinė – tokios spalvos šuns šlapimas ant sniego. Bet ji gali pavirst raudona...“ Paskutinė replika: „Mes ateinam...“

Kraujas – šios knygos leitmotyvas. Posovietinė visuomenė yra iš esmės susipriešinusi. Tiesa, knygos pabaigoje dar yra trumputė, pusės puslapio replika „Iš pašalies“ – lyg viltis, kad į absurdą dar įmanoma pažvelgti iš šono, sugrįžti prie normalaus žmogiško kalbėjimo, „kad nesinori senti. Apmaudu mirti“. Kad naktį švyti alyvų kekės... Argi tai ne mažorinis akordas? Ne.

Įsiskaitykite ir pajusite, kad tai, kas jame nužymėta, neteikia jokių vilčių: moters, kurios balsą girdime finale, pasaulis yra Rusija. Rusija jai –­ tūkstančiai kilometrų neišbrendamų sniegynų. Sąmonėje – „vargau, vargstu ir vargsiu“ inercija. Pasąmonėje –­ sovietmečio ilgesys, juk vieninteliai, jau baigiantys nutriušti kailiniai vis dėlto „tarybiniai“. Atkreipkite dėmesį: apie kailinius ir sniegynus ši moteris kalba žydint alyvoms... Tai mirtinai įšalusio laike žmogaus balsas. Jo socialinė situacija –­ atskirtis; šeiminė padėtis – vienat­vė; išsilavinimas – nuolankumas; laikysena – „kaip visi“, pažiūros – totalus abejingumas viskam – „mums vienodai“.

O svarbiausia – visur ta pati daugiskaita „mes“ vietoj „aš“. „Įprotis sakyti „mes“ vietoj „aš“ padeda sugrįžti atgal į išganingąją rikiuotę, pasislėpti už kitų nugarų“, –­ rašo literatūros kritikė Tatjana Morozova. Vienas iš klausimų, kuriuos šia knyga kelia ir į kuriuos bando atsakyti Aleksijevič: „Kodėl vokiečiams (vokiečių intelektualams) pavyko pakeisti masinę sąmonę, o rusams – ne.“ Taip yra ne tik todėl, kad dabartinė Rusijos valdžia imituoja sovietines nuostatas ir palaiko sovietinius mitus. Tai susiję ir su etosu...

– Kurios „Laiko iš antrų rankų“ istorijos skaudžiausiai užgavo širdį?

– „Laiko iš antrų rankų“ autorė nesiekia užgauti širdies. Pagal jos knygas galima tirti tipinius masinės sąmonės naratyvus, įsisenėjusias interpretacijas, rašyti disertacijas apie stereotipus. Aleksijevič mėgsta lyginti save su chirurgu: šis negali verkti operuodamas širdį. Jai taip pat nereikia, kad verktų skaitytojas. Jai nereikia, kad jis tapatintųsi su budeliu ar auka. Jie, kaip byloja epigrafas, – vienodai šlykštūs.

Tai labai racionaliai sukonstruota knyga, orientuota į galvą, o ne į širdį. Išklausyti ir išgirsti nesitapatinant. Neprarandant sveiko proto. Normalu, pasak Aleksijevič, matyti pasaulį vaiko akimis. Normalu klausti: ir kaip jie galėjo valgyti vienas kitą? Badyti atsuktuvais? Prievartauti? Skaitydami Aleksijevič knygas mąstome ne apie tai, kiek daug pasaulyje blogio, o apie tai, kad žmogaus dvasia gali jį įveikti. Ši knyga ir yra viltis.

Deja, pasak autorės, paprastų rusų ir baltarusių šeimų sąmonėje karas – irgi kažkas absoliučiai normalaus. Vienas iš įspūdingiausių „Laiko iš ant­rų rankų“ pasakojimų man – apie militaristinę motinos meilę. Nes tiesiog mylėti sūnų sovietinei motinai atrodo egoistiška, miesčioniška. Juo labiau jeigu esi rusų literatūros mokytoja. (Apskritai knygoje labai daug rusų literatūros mokytojų.) Motina turi mylėti sūnų kaip būsimą karį, Tėvynės gynėją. Tada ir ji pati jau ne šiaip motina. Tada ji – Родина-мать.

Skyrius „Apie prisiminimų išmaldą ir prasmės gašlumą“ – tai pasakojimas apie keturiolikmečio savižudžio poeto Igorio Poglazovo motinos kančias. Vaikinas, taikliu Anenskio pastebėjimu, – tikras bylinų karžygio Iljos Muromiečio, kuris iki 33 metų kaip suparalyžiuotas sėdėjo troboje, ir pasakų Jemelios, kuris vis laukia, kada krosnis pati ims kepti blynus, – hibridas. Mama auklėja sūnų sovietinio patriotizmo, t. y. militarizmo dvasia: moko eilėraščių apie didvyrius, perka kareivėlius ir šautuvėlius. Prie vaikiško snaiperio šautuvėlio pridėta instrukciją: „Snaiperis turi žudyti ramiai ir tikslingai... iš pradžių gerai „susipažinti“ su taikiniu...“ Gimdytojai tai atrodo normalu: „Jis gi berniukas, turi tapti kariu.“ Ji neįsiklauso į savo motinos perspėjimą: žaisdamas karą mažasis Igoris „...taip godžiai, su tokiu pasimėgavimu krinta negyvas, kad darosi baisu! Kitiems berniukams šaukia: „Jūs šaunat, o aš griūvu.“ Tik šitaip ir niekada kitaip.“ Širdį veriantis motinos skausmas sūnui nusižudžius atskleidžia, kokia yra tikroji sovietinio didvyriškos mirties kulto kaina.

Vienas iš man įstrigusių motyvų – kuo stipriau žmogus myli idėją, tuo jis abejingesnis konkretiems žmonėms, ypač artimiausiems. Sovietinės utopijos žmonės – tai negebantys mylėti žmonės. Senelių meilę anūkams, tėvų meilę vaikams, vyro meilę moteriai nustelbia meilė personifikuotai idėjai – Stalinui... Nes budelių ir aukų visuomenė negali egzistuoti be gelbėtojo. Visi ilgisi „kietos rankos“. Visi – net baisiausiai kentėję ir nukentėję! „Stalino reikia, Stalino!“ – šaukia jaunutės milicijos seržantės, Čečėnijoje saviškių nušautos ar nusišovusios, motina.

Rašytoja įspėja: „Mes užaugome tarp budelių ir aukų ir apskritai praradome orientaciją – kur gėris, kur blogis... Raudonoji civilizacija išugdė blogio labiau pažeidžiamą žmogų.“ Knygos veikėjus sieja tai, kad visi jie gyvena tarsi įstrigę praėjusiame laike, dirbtinėje erdvėje, susigalvotame idėjų ir vaizdinių pasaulyje. Nulis refleksijos. Ir visi jaučiasi teisūs. Jų kasdienybėje ir sąmonės dugne – karas. Nuolatinė prievartos baimė ir pasirengimas bet kurią akimirką pulti. Brūkštelėjus Aleksijevič plunksnai, nuo paslaptingosios ruso sielos nukrinta paskutinis figos lapelis.

Kažkuris kritikas taikliai pastebėjo, kad knygoje nėra nė vieno garbingo žmogaus, tačiau visi jaučiasi ir nori būti laikomi šventaisiais.

– Kodėl knyga pavadinta „Laikas iš ant­rų rankų“? Kaip brendo knygos sumanymas?

– Žlugus SSRS, rašytoja keliolika metų rinko savižudžių istorijas. Pasak jos, tuo laikotarpiu sovietinis žmogus neteko priebėgos – idėjos, buvo išmestas į „egzistencinį įšalą“ ir „sukrėstas“, o „sukrėsto žmogaus potyriai labai įdomūs“. Stipriausias rašytojos įspūdis apie 10 dešimtmetį – „visi kalbėjo apie laisvę, bet laisvų žmonių nebuvo“. Valdžia atsidūrė nusikaltėlių rankose, atėjo „geležiniai berniukai“. Tada rašytoją domino suicidas – kaip „sielvarto, nelaimės ir desperacijos fokusas“. Taip gimė knyga „Зачарованные смертью“ („Mirties apžavėtieji“). Viename 2005 m. interviu rašytoja sako rašanti antrąją „Mirties apžavėtųjų“ dalį. Jai tik vėliau ėmė aiškėti, kad knyga bus apie tai, „kas mums nutiko XX amžiaus 10 dešimtmetį“. Šią knygą ji rašė ne mažiau kaip 20 metų. Rašė rusų kalba, nes „aprašomoji sovietinė utopija, toji marksistinė laboratorija, kalbėjo rusiškai“.

Apie knygų pavadinimus rašytoja sako: „Aš ilgai ieškau pavadinimo. Ilgai ieškau, pati nesuprantu knygos leit­motyvo. O jis –­ knygos centras.“ Visų Aleksijevič kūrinių pavadinimai – metaforos. Kartais tai nuveda vertėjus per toli, pavyzdžiui, 2007 m. lenkų kalba išleisti „Cinko berniukai“ tapo H. Ch. Anderseno „Alaviniais kareivėliais“ („Ołowiane żołnierzyki“), ir tik 2015 m. naujas leidimas pervadintas grįžtant prie cinkuotų Afganistano karo realijų („Cyn­kowi chłopcy“). Kartais metaforos atsisakoma, pavyzdžiui, knygos „У войны не женское лицо“ pavadinimas dažniausiai verčiamas aiškinamuoju būdu: „Wojna nie ma w sobie nic z kobiety“, „Der Krieg hat kein weibliches Gesicht“ –­ „Karas neturi moteriško veido“. Man tai atrodo priimtiniau nei „Nemoteriškas karo veidas“.

Naujausios knygos pavadinimas verčiant keitėsi nuo darbinės versijos „Second-hand laikas“ į „Dėvėtas laikas“ ir „Laikas iš antrų rankų“. Anglicizmo atsisakyta, nes šnekamojoje kalboje jo nevartojame, o „Dėvėtą laiką“ nurungė „Laikas iš antrų rankų“, nes pastarasis ekspresyvesnis – šnekamasis, balansuojantis ant normos ribos.

Pavadinimą rašytoja aiškina tomą užbaigiančiame interviu Natalijai Irgunovai: „Taip aš vertinu, ką nuveikėm per tuos 20 metų, tai mano diagnozė mums, mūsų nusikalstamam romantizmui, mūsų tylėjimui ir elito kurtumui. Mes atidavėm valdžią banditams. (...) viskas – idėjos, žodžiai – tarsi svetima, lyg vakarykščia, kažkieno jau dėvėta. (...) visi naudojasi tuo, ką kadaise žinojo, ką kažkas kitas patyrė, ankstesne patirtimi. Kol kas, deja, laikas iš antrų rankų.“ Parazituojantis ant velionės sovietinės utopijos kūno, ja mintantis laikas. Simbiozė su negyvėle... Bet ar ji tikrai negyva? Straipsnyje „Aukos antropologija“ literatūros kritikė Olga Bala rašo: „Utopija pasitraukė nuo istorinės scenos, bet sudaro prisiminimų karkasą, nes perėjo į žmogaus vidų.“ Taigi tikriausiai neklysta teigiantieji, jog net sovietmečiu tie žmonės nebuvo tokie sovietiniai, kaip dabar.

– „Mažojo žmogaus“ tema buvo itin populiari XIX–XX a. pradžioje. Prisiminkime A. Čechovą ir E. M. Remarque’ą. Ar Aleksijevič seka jų pėdomis?

– Sakoma, kad Aleksijevič tęsia „rusų literatūros, kaip mažo žmogaus kančių taupyklės, tradicijas“. Tačiau tai tikrai ne graudi čechoviška ironija. Aleksijevič vaizduojamas mažas žmogus – mažasis monstras. Rašytoja atskleidžia jo prigimtyje slypinčius žvėriškus pradus. Tai neūžauga, gerai besijaučiantis tik ant giganto – idėjos – pečių. Jis nekenčia ir bijo visko, kas gali priversti gigantą susvyruoti, nes rizikuoja nusiristi iš susigalvotų aukštybių. Dar labiau jis bijo suabejoti idėja. Taigi jis bijo ir savęs, ir tikro sąlyčio su kitu, ir autentiško sąlyčio su tikrove. Jis supranta tik baimę ir pats labai norėtų atrodyti grėsmingas. Stalinas – jo slaptas herojus. Širdyje jis pats jaučiasi esąs mažas Stalinas. Beje, vadinamajam mažajam žmogui nepaprastai patogu: jis visad gali pateikti save kaip įvykių ar aplinkybių auką – tai padeda net nuo savęs nuslėpti, kad daug ką jis daro savo paties inicia­tyva – tyčiojasi, prievartauja, kankina. Didysis monstras be jo būtų bejėgis. Mažojo monstro apraiškos – agresija, uždarumas ir pasirengimas žudyti.

„Laikas iš antrų rankų“ pasakoja apie mažo žmogaus bandymus prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tačiau ar aklas gali praregėti? Jo sąmonė orientuota į praeitį, kurią idealizuoja; monologai skamba kaip sovietinės mitologijos dalis. Baisu tai, kad ši mitologija iki šiol valdo žmones. Ir kad ja užsikrečia vis nauji. „Mes visi dar „raudonieji“: idėja mums svarbiau už gyvybę“, – sako Aleksijevič. Ją domina, kaip ir iš kur gimsta totalitarinė diktatūra. Kodėl žmogui gali būti tokia patraukli net jį žudanti ideologija.

– Ar tiesa, kad Aleksijevič įdomi tik tiems, kurie domisi istorija? O gal tik vyresniems skaitytojams? Kokiems skaitytojams ji būtų įdomiausia?

– „Aš rašiau idėjos ir žmogaus istoriją“, – sako Aleksijevič apie „Laiką iš antrų rankų“. Visų jos knygų centre „žmogus, iš pradžių veikiamas tos idėjos magijos, vėliau – jos diktato“. Rašytoja nuolat kartoja, kad būtina kovoti su ideologijomis: „Rusų socializmas­ XX a. pradžioje buvo tikras opiumas intelektualams. Ir kas iš to išėjo? Kraujo jūra ir lavonų daugybos lentelė.“

Ši knyga visiems, kurie nebijo kelti skaudžių klausimų: kas sudaro mūsų prisiminimų karkasą? iš ko dėliojame savo naratyvą? iš to, ką mums padarė, ar to, ką mes padarėm kitiems? ar dažniau kalbu apie įveiką ir pasirinkimus, ar apie nesibaigiančias kančias, už kurias atsakingas kažkas kitas?

Ši knyga skirta norintiems atpažinti ir įveikti aukos kompleksą, apvalyti sąmonę. Tai viena iš didžių knygų, kurios praplečia pasaulio suvokimo ribas.

– Nejaugi manai, kad Aleksijevič personažai mums artimi?

– Manau, kad artimesni, nei galėtume įsivaizduoti. Artimesni, nei norėtume pripažinti. Bent jau mano karta turėtų pozicionuoti save taip, kaip Aleksijevič: mes visi ne tik amžininkai, bet ir bend­rininkai. „Tiems, kam teko gyventi sovietmečiu, reikia kasdienių injekcijų – ideologinio priešnuodžio. Antraip žmogus netrunka prarasti tikrovės pojūtį ir dezorientuojasi, nesunkiai užkimba ant propagandos ir provokacijų kabliuko“, – įspėja rašytoja.

Posovietinio žmogaus tapatybė – specifinis fenomenas. Mes nepažįstame patys savęs: štai žavi ir šiuolaikiška istorijos mokytoja aiškina mokiniams, kad „tais laikais mes buvome geresni“, inteligentiška kaimynė nei iš šio, nei iš to tarsteli: „Tada viskas buvo daroma dėl žmogaus“, trisdešimtmetė humanitarė valstybės tarnautoja: „Buvo tokia graži šalis...“, statutinis pareigūnas: „Dabar žmogus neturi kam pasiskųst. Seniau tai buvo tvarka, į Maskvą parašei...“ Kas tai?..

Aleksijevič siekia grąžinti buvusiam homo sovieticus poreikį stebėti ir mąstyti. Bet ar mąstymas posovietiniam žmogui yra vertybė? Aleksijevič nepalieka iliuzijų: „Gyvūnui, vardu žmogus, labai sunku būti žmogumi.“

Pasak Anenskio, Aleksijevič tekstai „skleidžia kosminės harmonijos ilgesį. Jis tvyro virš žemiškojo absurdo. Rašytojos tekstų audinys, jų aura ir jau vien tai, kad jie egzistuoja, suteikia viltį. Tai, kad ji yra rusų literatūroje, – atkirtis fatališkai nebūčiai“.

1 Rimantas Varnauskas. „Sprogdinantis nežinios dinamitas“, www.alfa.lt/straipsnis/49923180/sprogdinantis-nezinios-dinamitas?imz_s=ltmd0di5b2gdffph0ao6lu1k76.

2 „Оглянуться в слезах. Божье и человечье в апокалипсисах Светланы Алексиевич“, 1998, www.alexievich.info/articles.html.

3 „Страдание и поиск смысла: „моральные революции“ Светланы Алексиевич“, www.alexievich.info/article_eGapova.html.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia Lietuvos kultūros taryba

Šis straipsnis publikuotas leidinyje „Literatūra ir menas“, 2017-01-13 nr. 3599