Pernykštė mugė mums buvo labai svarbi, nes pirmą kartą istorijoje lietuvių literatūra sulaukė itin didelio britų ir pasaulio leidėjų dėmesio, buvo pristatyta daug mūsų autorių knygų vertimų. Apie Latvijos ir Estijos prisistatymo strategijas jau rašėme. Kalbant apie Lietuvą norėtųsi papasakoti ne vien apie mūsų šalies literatūros pristatymo strategiją ir stendą, bet ir apie visą didžiulį ir nematomą darbą, kuris reikalingas, kad lietuvių literatūra būtų pastebėta tarptautinėse rinkose. Taigi nuo ko prasideda pasirengimas tokiems renginiams kaip Londono knygų ir kas vyksta užkulisiuose? Apie visa tai pasikalbėjau su Lietuvos kultūros instituto projektų ir programų skyriaus vadove Rūta Nanartavičiūte ir Lietuvos kultūros instituto žinių ir komunikacijos projektų vadove Rūta Statulevičiūte-Kaučikiene.
Pasiruošimas ir žurnalistų vizitai
Ruošiantis tokio masto renginiams kaip Londono knygų mugė pirmiausia dėmesys skiriamas tos šalies auditorijai ir leidykloms. Patys britai pripažįsta, kad jie yra gana arogantiška publika: pernai verstinė literatūra Didžiojoje Britanijoje sudarė tik kiek daugiau nei 3 proc. visų išleidžiamų knygų, šiemet jau 5,6 proc. – tačiau į šią nedidelę nišą patenka ir vertimai iš prancūzų, ispanų, rusų, vokiečių kalbų, ir iš mažyčių lietuvių, latvių ar estų.
Verstinę literatūrą leidžia nedaug britų leidyklų. Būtent su jų atstovais reikia kalbėtis, kviestis į literatūros renginius. Lietuviai kviečia užsienio leidėjus ir žurnalistus į Vilniaus knygų mugę, neturinčią analogų Baltijos šalyse, estai ir latviai – į didžiausius savo šalių literatūros festivalius (Estijos „HeadRead“, Latvijos prozos ir poezijos festivaliai). Anot R. Nanartavičiūtės, atvykdami britai dažniausiai beveik nieko nežino apie Lietuvą nei Baltijos šalis. Tik pasivaikščioję po Vilniaus universitetą, muziejus, susipažinę su mūsų istorija ir literatūra jie ima svarstyti, ką iš mūsų rašytojų galbūt galėtų išleisti. O galutinis sprendimas gali trukti ir kelerius metus.
Nuo 2015 m. į Lietuvą buvo kviečiami žurnalistai, galintys parašyti apie mūsų literatūrą britų publikai. Tokių vizitų rezultatai: „Spectator“ pasirodė puikus straipsnis apie T.Venclovą; „The Jewish Chronicle“ – apie anglų kalba išleistą S. Parulskio knygą, S.Kanovičiaus kūrybą ir Vilnių, K. Sabaliauskaitė prieš pat mugę davė interviu „BBC World Service“. Žymi britų žurnalistė Rosie Goldsmith (čia interviu su ja) vedė renginį su lietuvių autoriais. Verstinei literatūrai skirtas žurnalas „Words Without Borders“ parengė numerius, skirtus kiekvienai Baltijos šaliai. Ir tai ne viskas. Kad prieitum prie žurnalistų, o tai ne taip paprasta, reikia naudotis viešųjų ryšių agentūrų paslaugomis: Lietuvos kultūros institutas duoda turinį, diskutuoja, kas gali būti siunčiama toliau, o agentūros sprendžia, kam ir ką pateikti savo kanalais, kad būtų išplatinta. LKI įgyvendindamas didesnius Lietuvos kultūros pristatymo projektus jau ne vienerius metus pasitelkia vietos PR profesionalus – Krokuvoje, Romoje, Leipcige ir kitur. Taigi lietuvių autoriaus (-ės) knygos publikacija užsienio kalba – ne vienų metų darbas. Viskas prasideda nuo žinios apie Lietuvos literatūrą kaip tokią, nuo sugebėjimo sudominti.
Kaip lietuvių autoriai susitinka su užsienio leidėjais?
Kadangi Lietuvos leidybos rinka mažytė, autoriai dažniausiai patys atstovauja sau, neturi agentų, kaip įprasta užsienyje. Kartais autoriams atstovauja Lietuvos leidyklos. Šiuo metu kaip tarpininkas tarp Lietuvos ir užsienio leidybos rinkų geriausiai veikia Lietuvos kultūros institutas (LKI), siūlantis Vertimų skatinimo programą, organizuojantis užsienio leidyklų atstovų susitikimus su Lietuvos leidėjais, literatūros kritikais, apžvalgininkais, vertėjais, o vėliau – ir su autoriais, padedantis surengti jų vizitus. Institutas nėra tiesioginis autorių agentas, jam nepriklauso vertimo teisės, jo tikslas – pristatyti Lietuvos kultūrą užsienyje. LKI finansiškai prisideda ir prie vertimo, ir prie sklaidos: autorius važiuoja, pristato knygą; LKI padeda atvežti autorius, remia keliones. Pagal vertimus leidžiančių leidyklų profilį institutas bando pristatyti kuo daugiau autorių, mezga ryšius tarp mūsų ir užsienio leidyklų.
Dažniausiai Lietuvių autoriai su užsienio leidėjais susitinka tik tada, kai jau būna nuspręsta leisti vieną ar kitą kūrinį, derinant autoriaus vizitus ir darbą pristatant knygą užsienio šalyje. Užsienio leidėjai bendrauja su institutu, institutas suorganizuoja susitikimus su lietuvių leidyklomis, kad papasakotų, kas kaip perkama. Apsisprendimas leisti gali trukti metus ar kelerius. Tačiau leidėjai, jau pradėję leisti lietuvių autorius, svarsto ir apie kitas knygas – kitų ir tų pačių autorių. Aišku, pirmiausia žiūri, kaip seksis parduoti jau išleistus kūrinius.
Tomas Venclova ir Kęstutis Kasparavičius yra daugiausiai verčiami lietuvių autoriai. Vaikų autorius K. Kasparavičius jau išverstas į 27 kalbas. Nuo 2016 m. pabaigos iki 2018 m. balandžio mėnesio 19 lietuvių autorių knygų buvo išleistos anglų kalba. Tai daug. Anksčiau buvo visai mažai. Toks šuolis susijęs su pasiruošimu Londono knygų mugei ir „Market Focus“ rolei. Londono knygų mugės organizatoriai skatino pristatyti ir autorius, kurie nebūtinai turi vertimų į anglų kalbą, nes dėmesys jiems galėtų tapti atspirties taškas būti išleistiems.
Šalies ir literatūros pristatymo strategija – knygnešiai
Prieš mėnesį iki 2018 m. Londono knygų mugės buvo surengtas pirmasis Knygnešių dienos minėjimas Jungtinėje Karalystėje, pakeitęs įprastinę spaudos konferenciją – renginys apie Lietuvos kultūrą ir istoriją, skirtas britų kultūros profesionalams. Jis prasidėjo Kristinos Sabaliauskaitės ir ilgametės BBC žurnalistės Rosie Goldsmith diskusija apie Lietuvos kultūrą, knygnešių reiškinį, šiandienines aktualijas. Kovo 16 d., Lietuvoje minint Knygnešio dieną, kaip knygnešiai apsirengę Londone gyvenantys Lietuvos literatūros vertėjai, studentai po Londono leidyklas, laikraščių, portalų ir radijo redakcijas, knygynus, literatūros festivalių ir kitų organizacijų būstines išnešiojo kultūrinę „kontrabandą“ – pastaruoju metu Britanijoje išleistas Lietuvos autorių knygas, informaciją apie mūsų literatūrą. Naujieji knygnešiai buvo apsirengę dizainerio Juozo Statkevičiaus sukurtais kostiumais. ( Apie tai anglų k. ; lietuvių k.) Iš anksto akcija buvo suderinta ir taikyta būtent specialiai nuomonių formuotojams, leidyklų redaktoriams, knygynų vadovams, svarbiems literatūriniame lauke. Jie patys dėjo nuotraukas socialiniuose tinkluose. Pavyko sukelti didelę su lietuvių literatūra susijusią bangą socialiniuose tinkluose.
Pasak R.Nanartavičiūtės, „Britų viešųjų ryšių agentūra, su kuria dirbome ruošdamiesi Londono knygų mugei, pasidomėjusi Lietuvos istorija pasiūlė iškelti knygnešių istoriją ir naudoti ją kaip pagrindinį akcentą pasakojant apie Lietuvos literatūrą, bandant sudominti britus. Knygnešių istorija britams pasirodė patraukli, negirdėta, unikali ir tikra. Tai mūsų istorijos dalis, kuria galime pasididžiuoti. Mažas spektaklis padėjo sklaidai. Didžiulio literatūros festivalio „Hay Festival“ paskyroje žinutę apie knygnešių dovanas pamatė tūkstančiai žmonių, tai puikiai suveikė.“
Pačioje mugėje per vadinamąsias „Happy Hours“, kai stenduose vaišinamasi gėrimais ir maistu – ir per tai pristatant kultūrą, – taip pat buvo šauniai sužaista su knygnešių motyvu: ta pačia stilistika, bet jau ne originaliais J. Statkevičiaus knygnešių kostiumais apsirengę žmonės dalijo į laikraštį – jame – Lietuvos knygnešių istorija – suvyniotus sumuštinius su juoda duona. Tai buvo smagi kelioninio maisto reprezentacija.
Lietuvos stendas
Visos Baltijos valstybės, būdamos „Market Focus“, turėjo bendrą į tris dalis padalintą stendą, kuriame kiekviena šalis atskleidžia savo tapatybę ir turi savas literatūros pristatymo strategijas. Anot LKI žinių ir komunikacijos projektų vadovės R. Statulevičiūtės-Kaučikienės, svarbu, kad žmonės, aplankę Lietuvos stendą, jį atsimintų. Lietuvos stendas buvo šviesus, papuoštas ryškios žalios spalvos samanų kubeliais, simbolizuojančiomis gamtą. Tai studijos „Ekspobalta“ architektės Gertrūdos Šaliūtės projektas. Samanų estetinis elementas stende žaviai susisiejo su pagrindine Lietuvos pristatymo Londone idėja – knygnešiais. Tarsi tai tos pačios samanos, kuriomis jie slapta keliaudavo su uždraustomis knygomis. Stende naudota viena iš norveginės samanos rūšių, jos specialiai paruošiamos ištraukiant vandenį ir pripildant glicerino.
Anot R. Statulevičiūtės-Kaučikienės, „stendo tikslas – sukurti estetišką, įsimintiną erdvę, patogią darbui, susitikimams. Stende, kaip įprasta, eksponuojama atrinkta reprezentacinė nacionalinė kolekcija, kurioje ir užsienio leidyklų išleisti Lietuvos autorių kūriniai. Juos atrinkome pirmenybę teikdami leidimams anglų kalba ir didžiosioms leidykloms. Jeigu autorių išleido, pavyzdžiui, didelė Vokietijos leidykla, tai yra kokybės ženklas ir britų leidėjams“.
Lietuvių dizaino studija „Dadada Studio“ sukūrė visų Baltijos šalių bendrą logotipą su A raide: joje visoms Baltijos šalių kalboms būdingi diakritiniai ženklai. Kaip sakė, R. Statulevičiūtė-Kaučikienė, A raidė simbolizuoja trijų kalbų abėcėles ir literatūrinio teksto pradžią. Tai tuo pat metu ir jungiantis, ir šalių skirtumus rodantis taiklus simbolis. Baltijos šalių logotipui buvo sukurtas Baltijos jūrą simbolizuojantis Baltic Blue mėlynas pantonas.
Ir šiemet, 2019 m., jau nuo kovo 12 d. visos Baltijos valstybės bus pristatomos bendrame į tris dalis padalintame stende, tik jis bus mažesnis nei pernai. Lietuvos stendo estetika lieka ta pati. Bendras Baltijos šalių logotipas irgi lieka tas pats.
Britai sužinojo kai ką naujo, lietuvių autoriai buvo dėkingi
LKI programų ir projektų skyriaus vadovė pasakojo: „Po šito Baltijos šalių prisistatymo atrodo, kad bent jau leidybos sektorius apie Baltijos valstybes sužinojo išties daug, ir tai didžiulis pasiekimas. Puikiai išnaudojome istorinę progą pirmą kartą pristatyti Baltijos šalių literatūras. Pasaulis mus žiūri kaip į regioną, nes atskirai mažoms Baltijos šalių rinkoms prisistatyti anglakalbėje rinkoje ir sulaukti matomumo yra kur kas sunkiau. Trijų šalių prisistatymo idėjos buvo skirtingos, skirtingos literatūros, todėl ir stendas padalintas.“ Kitas labai svarbus dalykas, anot R. Nanartavičiūtės, – užmegzti ryšiai: su literatūros organizacijomis, su leidėjais, su kai kuriais agentais, žurnalistais, kurių nebūtų buvę, jeigu ne šis istorinis prisistatymas Londono knygų mugėje. „Toliau pasitelksime šiuos ryšius pristatydami lietuvių autorius Britanijoje. Niekas nesibaigia, viskas tęsiasi toliau,“ – sakė R. Nanartavičiūtė.
Anot R. Statulevičiūtės-Kaučikienės, „norėdamos būti pastebėtos pasauliniame literatūros ir leidybos lauke, Baltijos šalys bendradarbiauja, tačiau vis dar sudėtinga išskirti bendrą kultūrinį regiono identitetą. Baltijos šalių kaip trijų valstybių bendras identitetas labiau politinis. Kultūriškai mes esame gana skirtingi: Lietuva kultūriškai artimesnė ne Latvijai ir Estijai, bet Lenkijai – turime bendrus kultūros kodus, bendrą istoriją. Net tarptautinių diskusijų, kuriose dalyvavo visų trijų Baltijos šalių autoriai Kristina Sabaliauskaitė, Tomas Venclova, Nora Ikstena, Mihkel Mutt, nebuvo rasta nė vieno autoriaus, palikusio ryškų ženklą visų trijų šalių kultūrose.“
R. Nanartavičiūtė pasakojo, kad gavo gerų įvertinimų tiek iš britų, tiek iš mūsų rašytojų: „Lietuva gavo gerų atsiliepimų, nes šalį pristatė per autorius ir literatūrą, tikrus Lietuvos kultūros ir istorijos naratyvus. Kiek kitą kelią pasirinko latviai, sukūrę introvertų kampaniją, kuri nevienareikšminškai sutikta pačių latvių, bet gan sėkmingai suveikė Londono knygų mugėje. Sulaukėme padėkos ir iš savo autorių. Daugiausiai dėmesio mugėje sulaukė T. Venclova, K. Sabaliauskaitė, U. Radzevičiūtė, A. Šlepikas, į jų pristatymą buvo koncentruojamasi šiemet. Jeigu patenkinti autoriai, tai puikus rezultatas. Dar vienas svarbus atsiliepimas, kurio sulaukėme iš „The Guardian“ literatūros apžvalgininkės Claire Armitstead: kad Baltijos šalių „Market Focus“ prisistatymas buvo matomiausias iš visų iki tol buvusių šalių prisistatymų Londono knygų mugėje.“
