Gyvenimas – kova
Tačiau tyčinis klaidinimas suteikia kitą privalumą – užkluptas gali išsiginti: juk nemelavai. Maža to, apgavystę sunkiau susekti, nes palyginęs tai, kas pasakyta, su tikrove, neatrasi didelių neatitikimų. Būtent tuo dažnai naudojosi sovietinė propaganda, veikusi ir per žiniasklaidą. Straipsnyje „The Pathos of the Soviet Press“ Rūta Marcinkevičienė analizuoja laikraščio „Kauno tiesa“ antraštes ir išskiria sovietiniam ideologiniam kalbėjimui būdingus bruožus. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos blogybės vaizduojamos kaip išimtys iš taisyklės, kurios įvyksta nepaisant sistemos. O štai Vakaruose blogybės – bendros, abstrakčios ir sisteminės, nors pasitaiko ir pavienių gerų žmonių. Kalba persmelkta patoso, dažnai minima kova.
Panašias tendencijas galima rasti ir tyrinėjant sakytinės žiniasklaidos tekstyną: kovojama atliekant kasdienius darbus (1975 m. „kovoti už derlingą hektarą, stambinti laukų masyvus“), tiesiog kovojama (1965 m. „Man gyvenimas reikalingas tam, kad galėčiau kovoti?“) ir, paradoksaliai, kovojama už taiką: (1960 m. „Kartu su visos Tarybų Sąjungos liaudimi, sėkmingai vykdydami didžiuosius septynmečio plano uždavinius, kovodami už taiką...“). Šiuolaikinėje žiniasklaidoje irgi neapsieinama be kovos metaforos, bet kovos gerokai mažiau ir ji konkretesnė: kovojama krepšinyje, kovojama su sutuoktiniu dėl vaiko, aktorius jaučiasi kovojąs su žiūrovais ir t.t. Viešojo diskurso laisvėjimą (Gorbačiovo politika, Lietuvos nepriklausomybė, laikotarpis po nepriklausomybės…) atliepė vis konkretėjanti žiniasklaidos kalba.
Françoise Thom pastebi, kad kartais būdavo publikuojamos ir sensacingos istorijos – tada, kai reikėdavo atitraukti dėmesį nuo kitų dalykų. Tokios diversijos pavyzdys – norint užgožti žinias apie 1982 m. demonstracijas Lenkijoje, žiniasklaidoje sparčiai pasklido istorija apie liūtą, kurį namuose augino azerbaidžaniečių šeima, ir kuris staiga įsiutęs sudraskė berniuką.
Net jei daugybė žmonių skeptiškai žiūrėjo į žiniasklaidą, tokios dėmesio nukreipimo taktikos, kovingos kasdienybės vaizdavimas ir selektyvus negerovių pateikimas vis tiek darė įtaką pasaulio suvokimui.
Griežtėjimas ir laisvėjimas
Tačiau sovietmečio žiniasklaida nebuvo homogeniškas blokas, kuris visiškai nesikeitė daugiau nei pusšimtį metų, o (kažkaip) sugriuvus sąjungai, nuo nulio prasidėjo visiška nuomonių laisvė. Priešingai, laisvesnis viešasis kalbėjimas buvo Sovietų Sąjungos griuvimo ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo prielaida, o ne rezultatas. Sovietinė kalba ir žiniasklaida taip pat patyrė pokyčius – be jų būtų neįmanomi pokyčiai visuomenėje.
Aleksejus Yurchakas, svarstydamas, kodėl Sovietų Sąjungoje susikūrė tokia sudėtinga ir nelanksti kalba – vadinamoji naujakalbė – prisimena, kad Stalino valdymo pradžioje spaudoje vyko diskusija apie būsimą SSSR konstituciją. Į skaitytojų klausimus atsakinėjo – ar bent buvo sudaromas įspūdis, kad atsakinėjo – pats Stalinas. 1936 m. viešoje kalboje diktatorius komentavo laikraščiuose publikuotus skaitytojų pasiūlymus dėl pavadinimo „Darbininkų ir valstiečių vyriausybė“ trumpinimo: „Gerai žinoma, kad sovietų visuomenę sudaro dvi klasės: darbininkai ir valstiečiai. (…) Galima paklausti, o kaipgi dirbančioji inteligentija? Inteligentija niekada nebuvo ir negali būti klasė: tai viso labo socialinė grupė.“
Atsakymus į klausimus dėl formuluočių galėjo turėti tik Stalinas, nes, prisistatęs visos sistemos kūrėju, galėjo žvelgti į ją iš šalies ir sakyti, kas gera, o kas bloga. Anot A.Yurchako, ilgainiui Stalinui atsibodo vis iš naujo nustatytii taisykles ir jis deklaravo, kad teisinga yra tai, kas moksliškai suformuluota ir įrodyta. Gal dėl to sovietinė naujakalbė iš dalies ėmė imituoti nuasmenintą mokslo kalbą, tik atmieštą emocingais vertinimais.
Tačiau čia įdomus ir kitas dalykas – sovietinė žiniasklaida kažkuriuo metu buvo beveik tiesioginio dialogo tarp valdžios ir visuomenės erdvė – tiesa, neilgai. Netrukus ją pradėjo veikti įvairiapusė kontrolė ir apribojimai.
Valdžia saugo nuo savęs
Knygoje apie radiją Rusijoje Stephen Lovell sako, kad po Antrojo pasaulinio karo radijo laidos buvo griežtos ir valdingos: nelabai stengtasi pritraukti klausytojų dėmesį ar jį išlaikyti. Nesitaikyta prie skirtingų klausytojų poreikių – Stalino valdymo metais buvo manoma, kad kultūros adresatas yra tik vienoks. Tai – „tarybinis žmogus“, o skirtumai tarp profesijų atstovų, miesto ir kaimo gyventojų, įvairių amžiaus grupių buvo nesvarbūs. Vaikams skirtos laidos temomis ir tonu beveik nesiskyrė nuo laidų suaugusiesiems – pavyzdžiui, „Pionierių valanda“ 1945-aisiais pateikė pasakojimus vaikų, išsigelbėjusių iš „vokiečių vergovės“.
Naujų, patrauklesnių radijo laidų formų ieškoti paskatino 1956-ųjų revoliucija Vengrijoje, kuriai, kaip manoma, didelę įtaką turėjo Laisvosios Europos Radijas. Siekiant bent iš dalies konkuruoti su užsienio radijo stotimis, Sovietų Sąjungoje prailgintas transliavimo laikas, naujienos pradėtos pateikinėti reportažais iki 5 minučių (o ne iš popieriaus skaitomais ilgais naujienų blokais), atsirado interaktyvumo, pradėta įtraukti foninius garsus, kalbinti paprastus žmones ir laidą taisyti po to, užuot surepetavus interviu iš anksto.
1988 m. parašytoje knygoje „The truth of authority: Ideology and communication in the Soviet Union“ amerikiečių autorius Thomas Remington rašo apie valdžios ir žiniasklaidos santykius Sovietų sąjungoje. Tikėtina, kad atšilus SSSR ir JAV santykiams, Th. Remington į Sovietų Sąjungos realijas stengėsi nežiūrėti vienpusiškai, susilaikyti nuo neigiamų vertinimų. Jis teigia, kad konfliktų tarp Komunistų partijos ir žiniasklaidos nėra daug, nes abi šios institucijos susijusios ir netgi gauna naudos iš bendradarbiavimo. Spaudos konferencijų su partijos atstovais metu nusprendžiamos ateinančių publikacijų gairės, kad žiniasklaida turėtų kūrybinės laisvės ir nebūtų nesusipratimų. Niekas nenori sankcijų: nei jų gauti (žiniasklaida), nei jų taikyti (valdžia), todėl visiems geriau, kai bendradarbiaujama. Net ruošdami publikacijas žurnalistai galėjo tartis su valdžios atstovais ir tikslinti informaciją. Apibūdindamas šį procesą Th. Remington pavartoja reikšmingą konstrukciją: konsultacijų metu valdžia duoda patarimų, kurie apsaugo žiniasklaidą nuo baudų.
Šitaip ir buvo sudaromas bendradarbiavimo įspūdis: valdžia saugo žiniasklaidą nuo klaidų ir baudų, ir padeda siekti bendro tikslo. Bet juk baudas taikydavo ta pati valdžia. Taigi valdžia saugodavo žiniasklaidą būtent nuo savęs – kad ir kaip pozityviai apie tai būtų kalbama.
