Dešinėje poetė, knygų apžvalgininkė Lina Buividavičiūtė kalbina knygos „Selfų slėnis“ autorę Moniką Budinaitę. Priešais – knygyno „Juodas šuo“ gerbėjai. Užnugaryje – „Literatūrinė vaistinė“. Kitas aplink esančias veiklas išvardinti sunkiau, nes jų yra ne viena ir ne dvi. Ir net ne trys ar keturios. Jų aibė. Būtent taip penktadienį prasidėjo šį savaitgalį vilniečius ir miesto svečius į „Skaitymo festivalį“ kviečianti Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka.
Kažkur skamba muzika, juokas. Kažkas vaikšto su kava, arbata. Tuo metu knygos „Sibiro haiku“ autorės fotografuojasi. Šypsosi. Artėja jų susitikimas su skaitytojais. O jų tarpe – ir suaugusieji, ir vaikai.
Bet tai ir neturėtų stebinti. Knygoje, kuri skirta mažiesiems skaitytojams, kalbama apie dalykus, kurie nėra tokie maži. Štai ištrauka iš knygos anotacijos: „Ankstyvą 1941 metų birželio rytą pulkas kareivių išverčia Algiuką, jo sesę Dalią, tėtį Romą ir mamą Uršulę iš lovų ir liepia ruoštis kelionėn – taip lietuviai būriais ne savo noru iškeliauja į Sibirą.“
Obuoliai, virtę haiku
Sėdžiu, žvelgiu aplink esančius šios knygos gerbėjus. Ir svarstau – kur yra riba tarp to, kas vaikiška ir to, kas jau skirta suaugusiems?
„Sibire obuoliai neauga“, – mintis pertraukia knygos istoriją parašiusi Jurga Vilė.
Būtent taip turėjo vadinti ši knyga. Bent iš pradžių. Kaip pasakoja jos autorė, jos močiutė prisiminimuose iš Sibiro yra rašiusi, kad būtent Sibire obuoliai neaugo. Tačiau knyga, ją bekuriant, įgavo kitą pavadinimą.
„Haiku – japoniškas eilėraštis, labai paprastais žodžiais pasakantis kažką gilaus“, – sakė J.Vilė apie knygos „Sibiro haiku“ pavadinimą.
O gilaus šioje istorijoje yra apsčiai. Ją J.Vilė rašė pasiremdama tėvo, močiutės prisiminimais, savo surinkta informacija. Mat bene artimiausi rašytojai žmonės yra kentę Sibiro siaubą.
Rašytoja knygos pristatymo metu visiems parodė ir užrašus, kuriuose yra nugulę jos močiutės pasakojimai apie išgyvenimus Sibire.
„Į juos žiūrėjau kaip mokytoja – močiutė padarė daug rašybos klaidų“, – juokėsi J.Vilė.
Praėjusiais metais knyga „Sibiro haiku“ pelnė Meniškiausios knygos apdovanojimą. Kūrinį iliustravo Lina Itagaki. Kaip pristatyme kalbėjo rašytoja J.Vilė ji anksčiau nepažinojo L.Itagaki, tačiau buvo mačiusi jos darbus internete. O šie ją sužavėję.
Laisvė kūrybai
Iliustratorė pasakojo, kad iš karto perskaičiusi šią istoriją suprato, kad nori ją iliustruoti.
„Man patiko, kad galėjau daryti, ką noriu“, – šypsojosi L.Itagaki.
Iliustruojant šią knygą ji turėjo neaprėpiamą laisvę – kūrybiniame procese nebuvo aiškus net knygos puslapių skaičius. O tai atvėrė dideles galimybes naujoms idėjoms įgyvendinti.
Kaip pasakojo L.Itagaki, istoriją pirmą kartą ji perskaitė gana atmestinai, bet iš karto pajuto norą iliustruoti tai, ką perskaitė. Bet knygoje buvo tiek daug visko, kad buvo pasirinktas netikėtas kūrybinis kelias.
„Nusprendžiau nesigilinti į tekstą ir viską iliustravau po vieną skyrių. Man taip ir pačiai buvo įdomu – kas laukia toliau? Tai buvo įdomu, nes nebuvo suplanuota knygos apimtis“, – pasakojo iliustratorė.
Visgi kūrybiniame procese korekcijų reikėjo. J.Vilė atskleidė vienu metu pajutusi, kad L.Itagaki taip preciziškai viską iliustruodavo, kad šis procesas rengiant knygą galėjo trukti ir kelerius metus. Tad dalį knygos teko perrašyti, kad kūrybinis procesas vyktų kiek greičiau.
Istorija, įkvėpta močiutės
O šios knygos istoriją įkvėpė J.Vilės močiutė. Autorė pasakojo, kad močiutei apsigyvenos jos namuose ji atrodė keista: naktimis kartais ji šaukdavo, kalbėdavo apie mėlynus žmones arba gerus žmones, kurie Sibire padėjo.
„Man tai buvo svetima, negalėjau suvokti jos patirto skausmo – buvau per jauna“, – aiškino autorė.
Viskas pasikeitė, kai mokykloje reikėjo parašyti rašinį apie šeimos narį. J.Vilė rašinio tema pasirinko savo močiutę. Ji prisiminė, kad kartą, gal būdama vienuolikos metų, pasiūlė močiutei supinti plaukus. O tai bedarydama staiga pajuto visą jos gyvenimo istoriją.
„Parašiau tą rašinėlį ir pradėjau tuo domėtis. Močiutės jau nebuvo, kai perskaičiau jos prisiminimus“, – atviravo rašytoja, kaip pradėjo domėtis tremties Sibirą istorijomis.
Bet prie knygos pasirodymo labai daug prisidėjo ir J.Vilė tėtis.
„Labiausiai norisi verkti, kai tėtis dalyvauja knygos pristatyme ir po to pasako: viskas buvo nusėdę į dugną, bet vėl grįžo į paviršių“, – sakė autorė.
Jos tėtis taip pat patyrė Sibiro atšiaurumą.
„Mano tėtis labai teisingas žmogus“, – dėstė J.Vilė ir prisiminė, kad rašydama knygą sulaukdavo jo istorijų apie gyvenimą Sibire.
Pavyzdžiui, jis jautriai reagavo į jo ir knygos personažo amžių skirtumą.
„Jis man sakė – tremtiniai nesupras, o aš jam sakiau, kad tai literatūra“, – susitikime su skaitytojais sakė rašytoja.
Ir nors J.Vilės tėtis, kaip ji pati pasakojo, teigė nieko neprisimenantis, tačiau apie Sibiro atšiaurumą jie abu galėjo kalbėtis valandų valandas.
„Kai knygos rankraštis jau buvo atiduotas į spaustuvę man tėtis paskambino ir klausė, ar negalima jo atsiimti, nes reikėtų pakeisti vieną dalyką“, – prisiminė šypsodamasi J.Vilė.
O šias knygos „Sibiro autorių“ istorijas susirinkusieji palydėjo ne ką mažiau nuoširdžiomis šypsenomis.
„Skaitymo festivalio“ renginiai įsibėgėja. Jie vyks ir visą šeštadienį. Renginiai nemokami ir vyksta Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kiemelyje.
