„Nors esame įpratę apie suaugusiuosius galvoti kaip apie brandesnius žmones už jų vaikus, kas nutinka, jeigu kai kurie į pasaulį atėję jautresni vaikai vos po kelerių metų tampa emociškai brandesni už tėvus, spėjusius nugyventi ištisus dešimtmečius? Kas vyksta, jei šitokie nebrandūs tėvai stokoja gebėjimo atsiliepti į svarbius savo vaikų emocinius poreikius ir todėl negali jų patenkinti?
Atsakymas yra emocinė nepriežiūra – reiškinys, kurio žala nenusileidžia fizinio pobūdžio skriaudai. Vaikystėje patirta emocinė nepriežiūra ir aplaidumas veda prie skausmingo vienatvės jausmo, galinčio ilgam neigiamai paveikti asmens pasirinkimus artimuose santykiuose ir intymių santykių atžvilgiu. Šioje knygoje aiškinama, kokiais būdais emociškai nebrandūs tėvai gali pakenkti savo vaikams, o ypač tiems, kuriems būdingas didesnis emocinis jautrumas. Taip pat knygoje parodoma, kaip galite išgyti nuo jus lydinčio skausmo ir sąmyšio, atsiradusių dėl emocinį artumą puoselėti atsisakančių tėvų.“
Gali prireikti ne vienerių metų tam, kad būtų įvardytos problemos, trukdančios harmoningai bendrauti su tėvais. Akivaizdžių tėvų trūkumų pripažinimą gali slopinti kaltės ar baimės jausmai dėl nepagarbos tiems, kurie mus užaugino, net jei ir negebėjo suteikti trokštamo dėmesio ir šilumos. Autorė siekia paneigti tokį požiūrį.
Lindsay teigimu, prisipažinimas sau apie vaikystėje patirtą tėvų meilės stygių yra naudingas tolimesniam bendravimui su tėvais, kurių elgesio su mumis pakeisti jau nebegalime: „Tarp psichoterapijos specialistų jau seniai žinoma, kad vienintelis užtikrintas būdas susigrąžinti ramybę ir gebėjimą pasikliauti savimi yra vaikui emociškai atsitolinti nuo savo žalingų tėvų. Bet kaip to pasiekti? Svarbu išsiaiškinti, su kuo turime reikalą. Į save įsitraukusius tėvus apibūdinančioje literatūroje vis dar trūksta detalių aiškinimų, kodėl šitokių žmonių gebėjimas mylėti toks ribotas. Šia knyga minėtą spragą užpildysiu ir paaiškinsiu, kaip emocinės brandos stoka nubrėžia meilei ribas.
Kai perprasite esmines savo tėvų būdo savybes, galėsite patys įvertinti, kokio artumo ryšį su jais užmegzti tikrai yra vilties, o kokie santykiai su jais bus neįmanomi. Apsišarvavę šiomis žiniomis, turėsime galimybę grįžti prie savęs, puoselėti savo prigimčiai ištikimą gyvenimą ir nebeeikvoti pastangų bandydami pakeisti tėvus, kurie bet kokių pokyčių griežtai atsisako. Kai prieš akis iki galo atsiskleidžia tėvų emocinė nebranda, išsilaisviname iš ankstesnio emocinio vienišumo, nes suvokiame, kad išgyventa emocinė nepriežiūra susijusi ne su mumis, o su tėvais. Kai išvysime, kaip ir kodėl jie nesugeba pasikeisti, pagaliau nusiimsime susierzinimo ir abejonių, ar mus įmanoma mylėti, pančius,“ – teigia bestselerio autorė.
Kai prieš akis iki galo atsiskleidžia tėvų emocinė nebranda, išsilaisviname iš ankstesnio emocinio vienišumo.
Knygoje „Suaugę nebrandžių tėvų vaikai“ klinikinės psichologijos ekspertė pateikia išsamią emocinės nebrandos analizę: paaiškina, kokios priežastys lemia tėvų emocinį infantilumą, atskleidžia, kokie yra pagrindiniai keturi emocinės nebrandos tipai, padeda sužinoti, kaip nustatyti kokiam žmogui koks nebrandos tipas yra būdingas, išsamiai apžvelgia, kokie elgesio modeliai yra būdingi kiekvienam nebrandumo tipui, o svarbiausia – pasiūlo praktinius veiksmus, kuriuos pritaikęs, kiekvienas gali išmokti atsiriboti nuo tėvų toksiško elgesio neatsižadėdamas tikrosios savasties.
„Nors keturių tipų tėvai sau būdingu auklėjimo stiliumi tarpusavyje skiriasi, juos vienija emocinio nebrandumo yda. Visi minimi tėvai pasižymi egoistišku, narcisistiniu elgesiu ir emociniu nepatikimumu. Jie visi išsiskiria būdingiausiomis egocentriško ir nejautraus asmens savybėmis bei ribotu gebėjimu puoselėti nuoširdų artimą ryšį. <...> Tokie tėvai naudojasi savo vaikais, kad patys pasijustų geriau, o šitai neretai nuveda prie apsikeitimo tipiniais tėvų ir vaikų vaidmenimis bei nesubalansuoto, staigaus mažųjų susidūrimo su suaugusiųjų problemomis.
Negana to, visų keturių tipų tėvai prastai įsijaučia į kitų žmonių emocijas, pasižymi milžiniškomis tarpasmeninių ribų laikymosi bėdomis, tad arba pernelyg įsitraukia į kitų žmonių gyvenimą, arba apskritai juo nesidomi. Daugelis visai negali atlaikyti nuviliančių situacijų, o siekdami to, ko patys trokšta, remiasi emocinės įtakos taktika arba grasinimais, užuot savo norus išreiškę žodžiais. Visų keturių tipų tėvai atsisako pripažinti, kad jų vaikai – unikalūs individai, todėl apie atžalas galvoja vien tik savų poreikių kontekste. Be to, visų keturių auklėjimo tipų atveju vaikai anksčiau ar vėliau ima jaustis „save praradę“, nes jų poreikius užgožia tai, kas yra visų svarbiausia tėvams.“
Jeigu užaugote su emociškai nebrandžiu, neprieinamu ar savanaudžiu tėvu, motina ar kitu globėju, veikiausiai jus tebekamuoja pykčio, vienišumo, išdavystės ir apleidimo jausmai. Po skaudžios akistatos su tuo, kodėl jaučiamės vieniši ir stokojantys rūpestingos globos įmanoma pradėti gyti, harmonizuoti santykius su tėvais ir savimi pačiais. „Mano didžiausia viltis yra padovanoti jums palengvėjimą nuo vidinės sumaišties ir emocinių kančių, kurias auklėdami savo vaikus pasėja emociškai nebrandūs tėvai. Jeigu ši knyga padės perprasti savąją emocinę vienatvę ir užmegzti atviresnius saitus su kitais žmonėmis bei mėgautis emociniu intymumu, aš savo misiją laikysiu įvykdyta. Jeigu knygos tekstas pagelbės pamatyti savo vertę ir nelikti kitų žmonių manipuliacijų auka, vadinasi, mano darbas nusisekė“, – kalba knygos autorė Lindsay Gibson.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Nors kiekvienam tipui priklausančių tėvų auklėjimas vaikų emocinį saugumą žaloja skirtingais būdais, visiems tėvams būdingas atjautos ribotumas ir emocinės paramos nepatikimumas, taip pat esminio jautrumo stygius. Dar derėtų prisiminti, kad kiekvieno asmenybės tipo savybės gali reikštis ir smarkiai, ir nežymiai, ir vidutiniškai, o kartu svyruoja ir narciziškumo įtaka asmenybei. Kraštutiniais atvejais tėvai gali sirgti rimtomis psichikos ligomis arba fiziškai ir seksualiai smurtauti prieš vaikus.
Emocionalius tėvus valdo jausmai, tad jie nuolat svyruoja tarp jausmų lavinos ir staigaus užsivėrimo. Tokie tėvai dažnai gąsdina nestabiliu ir nenuspėjamu elgesiu. Užplūdus nerimui, ima ieškoti kitų žmonių pagalbos, kad šie juos nuramintų. Net ir pačias mažiausias nesėkmes jie veikiausiai prilygins pasaulio pabaigai, o kitus žmones laikys arba savo gelbėtojais, arba juos apleidusiais.
Tokie tėvai dažnai gąsdina nestabiliu ir nenuspėjamu elgesiu.
Ryžtingi tėvai linkę nuolat siekti užsibrėžtų tikslų ir visada neturėti laisvo laiko. Jie negali liautis galvoję, kaip viską aplinkui galima patobulinti, – įskaitant ir kitus žmones. Šitokie tėvai retai stabteli, tad nespėja nuoširdžiai atjausti savo vaikų, bet vis tiek siekia visiškai valdyti jų gyvenimus ir nuolat kišasi į vaiko reikalus.
Pasyviems tėvams būdingas plaukimo pasroviui mentalitetas, tad jie nemėgsta susidurti su nemaloniomis situacijomis ir jų vengia. Šitokie tėvai akivaizdžiai daro kur kas mažiau žalos vaikams negu kiti trys tipai, bet irgi pasižymi savitu kenksmingumu. Pavyzdžiui, šie žmonės dažniausiai pasirenka pasyvų vaidmenį santuokoje ir neretai leidžia šeimoje vešėti smurtui ir nepriežiūrai, nes apsimeta, kad viso to nemato. Susidūrę su sunkumais, tokie tėvai minimizuoja problemas ir susitaiko su esamomis aplinkybėmis.
Atstumiančių tėvų elgesys pasižymi daugybe ypatumų, kurie priverčia suabejoti, kodėl apskritai šiems žmonėms prisireikė kurti šeimą. Nesvarbu, ar tipinis tokių tėvų elgesys pasireiškia subtiliai, ar intensyviai, jiems bet kuriuo atveju nepatiks emocinis artumas, o vaikų bandymai užmegzti ryšį stipriai erzins. Šio tipo tėvų pakantumas kitų žmonių poreikiams – kone niekinis, todėl jų bendravimas iš esmės apsiriboja įsakymais, nurodymais, pykčio protrūkiais arba visišku atsiribojimu nuo šeimos kasdienybės. Kai kurie ramesni šio asmenybės tipo tėvai gali retkarčiais įsitraukti į šeimos veiklas, bet vis tiek neužmezga artimesnio ryšio ir neima nuoširdžiai komunikuoti. Dažniausiai šie žmonės trokšta, kad vis aplinkiniai paliktų juos ramybėje.
