Shinrin yoku – tai gydymo(-si) praktika, kuomet pasineriama į gamtos vaizdus, kvapus ir garsus; laisvai verčiant reiškia „maudynės miške".
Nereikia būti mokslininku, kad suprastum – pasivaikščiojimai padeda gerinti sveikatą ir savijautą, tačiau būtent mąstysena, su kuria išeini vaikščioti, ir padaro shinrin yoku praktiką tokią veiksmingą.
Naujausioje leidyklos „Vaga“ rekomenduojamoje Erinos Niimi Longhurst knygoje „Japonizmas: menas džiaugtis gyvenimu“ (2018) dalinamasi lengvai įgyvendinamais patarimais, kaip kasdien jaustis laimingesniems, sveikesniems ir išmokti gyventi sąmoningai.
Ši knyga – tai maloni pažintis su japonų filosofija, kultūra ir papročiais, kuriuos galime pritaikyti sau, nesvarbu, kur gyvename. Taigi, kaip pasisemti sveikatos iš gamtos remiantis japoniška filosofija?
Nesvarbu gyvename miesto centre ar jo rajone, atrasti vietų pasivaikščiojimams galime visur. Iki darbo – eidami per parką, kirsdami tiltą per upę ar pėdindami bruzdančiais šaligatviais – pasivaikščiojimas sukuria galvoje reikalingos erdvės ir dažnai yra geriausia rytų dalis.
Pajusti saulę, šviečiančią veidan ar vėją plaukuose, net jei vos akimirkai – tokia atgaiva. Šio jausmo ir siekiama – būti gydomam gamtos. O ji daro stebuklus.
Japonai turi frazę – dar vieną, rodos, neišverčiamą aforizmą – kacho fūgecu. Atskirai paėmus, šie žodžiai reiškia „gėlė, paukštis, vėjas ir mėnulis“, tačiau sudėti draugėn jie įvardija kai ką daug stipresnio ir emociškai paveikaus.
Kacho fūgecu dažniausiai verčiama kaip mokymasis pažinti save, išgyvenant gamtos grožį. Šiame įsitikinime galime atrasti daug žavesio, jis turi kone atkuriamąją galią: supratęs savo vietą pasaulyje, grįžti prie ištakų.
Įsivaizduokite, kad buvimas gamtoje – toks pat svarbus, kaip kasdieniai vaisiai ir daržovės jūsų racione: jie maitina ir gydo, atsveria skubrią ir sumaištingą kasdienybę nuo devynių iki penkių.
Šešių žingsnių shinrin yoku gydimosi praktikos gidas
Shinrin yoku nėra koks nors hipiškas arba naujojo amžiaus paistalas. Šios praktikos teikiama nauda užnugaryje turi nemažai mokslinių faktų. Be to, kad pasivaikščiojimai teigiamai veikia širdį ir kraujagysles, įvairūs moksliniai tyrimai aptiko ir kitų privalumų. Įrodyta, jog shinrin yoku mažina kortizolio (streso hormono) kiekį organizme, taip pat pulsą ir kraujospūdį.
Iš dalies tai gali būti susiję su medžių išskiriamomis biologiškai aktyviomis medžiagomis – fitoncidais, kurių prisikvėpuojate vaikščiodami po miškus. 2009 m. atliktas tyrimas parodė, jog fitoncidai didina ir skatina limfocitų, dar vadinamų ląstelėmis – natūraliosiomis žudikėmis – aktyvumą.
Šios ląstelės padeda kovoti su infekcijomis ir yra gyvybiškai svarbios sveikai imuninei sistemai. Kedrų kvapas, greičiausiai, irgi daro teigiamą poveikį.
Taigi, toliau pateikiame šešis žingsnius, kaip vadovautis šia japoniška pasivaikščiojimų praktika:
1. Prietaisus palikite namie. Norėdami įsijausti į gamtą, kaip pridera, ir patirti visą jos teikiamą naudą, turite išjungti visus prietaisus (atsijungti ir nuo „Facebook“, „Instagram“): nuo mobiliojo telefono iki išmaniųjų apyrankių – viską, kas gali siųsti priminimus ir atitraukti dėmesį nuo akimirkos, kurioje esate, viliodami protą nuklysti kitur. Likite miške ir kūnu, ir mintimis. Kad ir kas jums motų iš šalies, gali palaukti, kol sugrįšite.
2. Neikite pramintu keliu. Sugerti aplinką – vaizdus, garsus, kvapus – dalis gydymo. Juk nenorite jausti streso, blaškytis, jaudintis ar lyg apsėsti laikytis iš anksto nustatyto tako ar būtinai atsirasti tam tikroje privalomoje pamatyti vietoje. Tikslius žemėlapius palikite namie. Jei pakeliui netyčiomis užklysite į tą visų norimą pamatyti vietą – puiku, tačiau ji nėra esminė jūsų išvykos dalis.
3. Įsijauskite į aplinką. Pasinerkite į kraštovaizdį, nežvilgčiokite į laikrodį. Įvardykite augalų ar medžių pavadinimus, skaičiuokite medžių kamienų rieves... Shinrin yoku – tai ne kelionė nuo taško A iki taško B, o akimirkos džiaugsmas ir ramybė; tai klajonės be tikslo. Tik nesupainiokite: neturėti kelionės tikslo nėra tas pats, kas neturėti tikslo apskritai – jį turite. Tikslas – nešti jūsų mintis, o ne kūną.
4. Prašau tylos! Jei į kelią išsiruošėte su kitais, sutarkite kurį laiką eiti tylomis – leisti visiems pamąstyti ir susitelkti. Klausykite proto ir kūno, tuomet kontempliatyviai susijunkite su gamta. Nesinaudokite proga pabendrauti su kitais, jei ilgiau nesimatėte. (Tai galėsite padaryti vėliau, kad ir gerdami arbatą).
5. Praktikuokite dėmesingą įsisąmoninimą. Visas emocijas palikite namie. Jei negalite, vienu metu galvokite tik apie vieną rūpimą dalyką. „Maudynių miške“ tikslas yra pasiekti kuo didesnį minčių skaidrumą, išnaudoti šį laiką kaip pabėgimą. Po tokios proto pertraukėlės visa matysite aiškiau.
6. Kad ir penkias arba dešimt, arba dvidešimt... Tai ne žygis ir ne ištvermės išbandymas. Dažnai darykite pertraukėles, stabčiokite, įsiklausykite. Negi nesakiau palikti išmaniosios apyrankės namie?
Shinrin yoku mieste
Jei jums pasisekė gyventi mieste, kuriame gausu žaliųjų plotų – naudokitės jų teikiamais privalumais. Ištrūkite iš biuro ir papietaukite lauke arba trumpam išeikite pasivaikščioti. Net jei lauke pabūsite dešimt minučių, nauda bus didžiulė.
O kad jau atsidūrėte lauke, kodėl nepadirbėti savanoriais? Pasodinkite gėlių svogūnėlių, išraukite piktžoles arba pakirpkite gyvatvorę – naudos gausite ir talkindami vietinei bendruomenei.
Shinrin yoku – tai laikas, praleistas gamtoje ir žalumoje, tačiau ne visiems taip paprasta ištrūkti į gamtą. Vis dėlto yra būdų senąją japonišką „maudynių miške“ praktiką pritaikyti gyvenime: pavyzdžiui, per metus bent kelis kartus susiplanuoti išvykas iš miesto arba pavaikštinėti žmogaus rankų sukurtose žaliosiose erdvėse – oranžerijose ar botanikos soduose – kad ir valandą ar dvi.
Japoniško sodo kūrimas
Kita galimybė pasisemti sveikatos iš gamtos – japoniško sodo kūrimas. Pastarieji įkvepia ir kursto Vakarų meno ir kultūros vaizduotę. Kone kiekviena didesnė sostinė Vakarų Europoje turi bent kokį nors japonišką sodą.
Japoniškas sodas, ypač jei esminis jo bruožas – akmenys – nereikalauja daug priežiūros. Šiam sodui būdinga:
Vingiuotas takelis – itin reikšmingas japoniškų sodų bruožas, simbolizuojantis kelionę per gyvenimą.
Žibintai. Japoniški tōrō („šviesos krepšiai“) žibintai tradiciškai naudojami budistų šventyklose kaip aukos Budai. Jų būna pakabinamų arba kaip mažų pagodų, statomų ant žemės. Šiandien daugumoje sodų rastumėte akmeninių, bronzinių arba medinių žibintų, bet labiausiai paplitę akmeniniai, apšviečiantys takus.
Akmenų sodai. Paprastai prižiūrimi sodai su stambesniais akmenimis atrodo nuostabiai. Japonijoje nieko keisto vietoj žalios pievelės išvysti plotą, nudėliotą mažesniais akmenimis ir didesniais rieduliais.
Nors žolės pjauti ir nereikia, be priežiūros neapsieinama – žemės paviršių reikia nugrėbti, kitaip atrodys netvarkingai. Grėblio dantys žvirgžde turėtų palikti žymes, ir šios turi vingiuoti aplinkui didesnius akmenis kaip upė ar sraunus šaltinis. Šitaip bandoma pamėgdžioti ar kartoti kawaakari (šviesos mirgėjimą upėje).
Penki mėgstamiausi pasivaikščiojimų takai Japonijoje
Žinoma, norint iš tiesų pajusti, kas yra shinrin yoku šalyje, kur jis atsirado, geriausia tai būtų patirti nuvykstant į pačią Japoniją. Štai kelios rekomenduojamos, nuostabios šios šalies lankytinos vietos:
1. Nikko nacionalinis parkas – tai regionas apie Čiuzendži ežerą, garsėjantis įstabia medžių lapija rudenį ir įspūdingu kraštovaizdžiu.
2. Kamakura. Šis miestas prie jūros yra nepaprastai gražus. Eidami Daibucu taku galite pasiekti didžiojo Budos (Daibucu) skulptūrą ir praeiti pro Zeniarai Benten – šventyklą, į kurią žmonės ateina šaltinyje nuplauti pinigų – tikima, kad jų padvigubėja.
3. Kumano Kodo. Tai vienintelis piligrimų kelias, be garsiojo Šv. Jokūbo kelio Ispanijoje, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jis jungia kelias šventyklas.
4. Daisetsuzan. Gražus nacionalinis parkas labiausiai į šiaurę nutolusioje Japonijos Hokaido saloje. Ji – mažiausiai išvystyta iš visų šalies salų, tad yra puiki vieta ieškantiems pabūti gamtoje.
5. Fuji kalnas. Kaipgi sąrašas be jo! Tai – vienas atpažįstamausių Japonijos kraštovaizdžių ir vietų, vertų įsitraukti į savo kelionės maršrutą. Kalbama, kad stebėti saulę tekant nuo šio kalno viršūnės – nepaprasta patirtis.
Išeiti pasivaikščioti visuomet atrodo kaip visiškas laisvalaikio užsiėmimas – jam reikia sugalvoti priežastį, nebent paskubomis eini turėdamas galvoje konkretų tikslą.
Žmonės dažnai pasilieka jį savaitgaliui, susiruošia pasivaikščioti po sočių sekmadienio pietų, tačiau pasivaikščiojimų nauda yra kur kas didesnė ir ją galima labai aiškiai pajusti. Pasidarykite pertraukėlių ir išeikite pasivaikščioti. Semkite iš gamtos kišenių, kiek tik galite, paverskite pasivaikščiojimus kasdienybės dalimi. Juk „maudynės miške“ geriausiai išvalo mintis.
