Apie romano parengimo procesus ir tai, kokie neišsemiami klodai atsiveria, kai žvelgiame į knygų trūkumą žmonėms, patiriantiems skaitymo suvokimo sunkumų, kalbamės su tekstą parengusia mokslininke ir Vilniaus universiteto dėstytoja dr. Justina Bružaite-Liseckiene.
– Ar visi tekstai gali būti parengti lengvai suprantama kalba? Na, tarkim, jeigu perrašytume Žemaitę, kuri ir yra ypatinga savo kalba, ar tai tebebūtų Žemaitė?
– Pirmiausia, norisi klausti: jeigu kas nors ją išverstų į kitą kalbą, tarkim, kaip Donelaitį į ispanų – ar tai tebebūtų tas pats tekstas, ar jau ne? Nors lengvai suprantama kalba nėra ekvivalentiška vertimui, tai toks pats alternatyvus bendravimo būdas. Juk knygos vertimas taip pat yra kur kas daugiau negu pažodinis išvertimas – tai ir kultūrinis pritaikymas, kaip ir lengvai suprantama kalba, kuri skirta tam tikrai bendruomenei. Lietuvoje esame stipriai įsikabinę, kad literatūra – tai grynai kalbos reiškinys. Be abejonės, tai tiesa, bet literatūroje už kalbos slypi ir kiti svarbūs dalykai. Tarkim, svarbią funkciją atlieka pats siužetas, temos, gvildenamos tekste, kūrinio nuotaika. Lengvai suprantama kalba parengtas tekstas taip pat gali atspindėti kūrinio stilių per nuotaikos prizmę ir kitus būtent tam autoriui būdingus dalykus.
– Ką manote apie poezijos parengimą lengvai suprantama kalba?
– Aš asmeniškai nesiimčiau. Nors poezija verčiama į kitas kalbas, visgi kalbinis sukibimas su jausmu poezijoje yra didelis. Ir pats rimas, jei tai rimuotas tekstas, atlieka savo funkciją. Pasisakyčiau už tai, kad būtų rašomi originalūs poezijos kūriniai lengvai suprantama kalba. Išmanant, kaip prieiti prie skaitytojo, kuris patiria skaitymo sunkumų, galima sukurti daug įdomių dalykų.
– Kitas svarbus aspektas, kalbant apie lengvai suprantamą kalbą, yra iliustracijos. Kokiomis taisyklėmis turi vadovautis jų kūrėjai?
– Jos skiriasi priklausomai nuo skirtingų žanrų. Informaciniuose tekstuose labai svarbu, kad iliustracija leistų kuo greičiau suvokti informaciją. Ji praktiškai atkartoja tekstą, atlieka paaiškinamąją funkciją, dar labiau jį sukonkretina. Kalbant apie grožinius tekstus, pradedu apie iliustracijas galvoti, kai aprašinėju jas dailininkams. Pavyzdžiui, prisimenu, kas buvo originale ir ko negalėjau perteikti tekstu, tačiau galima tą padaryti vaizdu. Tarkim, originalioje pasakoje „Mergaitė su degtukais“ rašoma: „Sninga dideliais kąsniais“, – suprantu, kad vaikai, susiduriantys su skaitymo sunkumais, ir mąstantys labai konkrečiai, gali nesuprasti kąsnių metaforos. Tad prašau dailininko, kad iliustracijoje atsirastų tokių, originalų kūrinį atspindinčių, detalių. Kai kurios iliustracijos padeda paaiškinti žodžius. Pavyzdžiui, patirties ekspertai, išbandę romano „Mano vardas yra Marytė“ versiją lengvai suprantama kalba, nesuprato, kas yra „kulka“. O kai iliustratorius nupiešė tą kulką, suprasti teksto atkarpą, kurioje buvo minimas neaiškus žodis, tapo paprasčiau. Taigi iliustracijos atlieka ne vieną funkciją. Viena vertus, jos padeda skaitytojui lengviau įsivaizduoti tai, apie ką pasakojama tekste, ar papildyti versiją lengvai suprantama kalba detalėmis iš originalaus teksto. Kita vertus, jos gali padėti lengviau suprasti retesnius leksinius vienetus – žodžius ir jų junginius.
Apskritai dirbdami su lengvai suprantama kalba dailininkai turi savo stilių pritaikyti prie kognityvinių aplinkybių, kuriomis gyvena tikslinė skaitytojų grupė. Intelekto negalia yra viena iš svarbių priežasčių, dėl kurių rengiame tekstus. Kartais negalia būna kompleksinė, tarkime, ir regos. Dėl to stengiamės iliustracijose išlaikyti kontrastą, rodyti aiškų vaizdą, kuriame nebūtų per daug detalių. Iliustratoriai susipažįsta su specifiniais iliustracijų reikalavimais ir tobulėja procese. Kursus, kaip rengti informacinius tekstus lengvai suprantama kalba, jau esame parengę, o su iliustracijomis dar atskira tema. Kol kas sunku rasti daug informacijos, tad mokomės iš patirties.
– Ar esate susidūrusi su rašytojais, kurie norėtų prisidėti prie tekstų lengvai suprantama kalba rengimo? Kiek esu skaičiusi apie tokių tekstų rengimą, supratau, kad tai nėra taip jau paprasta.
– Na, studijos padeda suvokti, kaip reikšti mintis kuo paprasčiau ir aiškiau. Kalbant apie rašytojus, kol kas nesu jų sutikusi tokiuose kursuose ar mokymuose. Bet, pavyzdžiui, turime parengę virtualius kursus, kur bet kas atsidaręs juos gali išklausyti, tad negalime tiksliai žinoti, kas jais domisi.
Iš to, kiek teko bendradarbiauti su Alvydu Šlepiku, atrodo, kad rašytojai tą puikiai gali daryti. Kartais mums aptariant romaną sulaukdavau iš rašytojo pasiūlymų, kad kai ką galima dar paprasčiau, o ne, atvirkščiai, sudėtingiau pasakyti. Kadangi rašytojų kalbos suvokimas visapusiškas, pasidomėję skirtingais lygiais, jie ir jos gali lengvai išmokti tokius tekstus rengti.
Norint rašyti lengvai suprantama kalba reikalingas tam tikras kalbos jausmas, kuriam įgyti reikia skirti laiko. Suprasti to naudą iš karto ne visada lengva. Galbūt todėl dar nėra daug rašytojų, kurie tekstais lengvai suprantama kalba domėtųsi. Jeigu būtų įgyvendinamas koks atskiras projektas, kuriame rašytojai mokytųsi atliepti asmenų, patiriančių suvokimo sunkumų, poreikius, turbūt ir susidomėjimo atsirastų greičiau ir daugiau. Juk tokia kalba reikalinga ir vaikams, patiriantiems skaitymo sunkumų, ir suaugusiems, kuriems taip ir neteko sau prieinamu būdu skaityti literatūros. Jie visi verti tekstų, kuriuos galėtų suprasti. O rašytojai tikrai galėtų tokių tekstų parengti.
– Pasikalbėkime apie Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“. Kodėl pasirinkote būtent šį kūrinį? Nors knygą skaičiau prieš keliolika metų, tebepamenu tas žiaurias scenas.
– Man atrodo, kad šiame romane yra kur ieškoti šviesos. Praėjusių metų gruodį apie tai, ką galėtume parengti lengvai suprantama kalba, kalbėjomės su Lietuvos audiosensorine biblioteka. Kadangi tai pirmas bandymas romaną parengti lengvai suprantama kalba, norėjosi teksto, kuris galėtų būti perrašytas per daug nepabėgus nuo originalo. Ieškojome kūrinio su aiškiu siužetu, kuriame scenos būtų realistiškos, vaizdingos detalėmis. Juk jeigu kūrinys būtų labai lyriškas, tarp eilučių paslėpta prasme su juo nepakovotum. Tokiu atveju parengtum gerokai nuo originalo nutolusį kūrinį. Nesakau, kad romano „Mano vardas – Marytė“ versija lengvai suprantama kalba yra tapati originalui. Žinoma, kad ne, tačiau tikiu, kad pavyko išlaikyti vieną kitą svarbią romano ypatybę.
– Šlepikas, paklaustas apie knygos rengimo procesą ir ar negaila buvo atsisakyti kai kurių romano sakinių, sako: „Kai ko, žinoma, buvo gaila, kartais nelabai supratau, kodėl vienas žodis neva yra suprantamesnis negu kitas. Bet klioviausi specialistų patirtim, nes pats tokios patirties neturiu. Gal labiausiai gaila pirmojo skyrelio, kuris nepateko į knygą lengvai suprantama kalba. Tikriausiai pasirodė pernelyg žiaurus.“ Kaip sekėsi adaptuoti lengvai suprantama kalba, tarkime, prievartavimo sceną?
– Prievartą kaip reiškinį nėra sudėtinga suprasti. Todėl ir perrašytoje versijoje ji liko. Sunkiau suvokti abstrakcijas, perkeltines reikšmes, o tai, kas vyksta gyvenime ir galime tą įsivaizduoti, įmanoma perteikti ir lengvai suprantama kalba. Šiaip ar taip, visi žmonės turi teisę išgyventi visus jausmus ir apie juos diskutuoti. Svarbu neatskirti žmonių, patiriančių suvokimo sunkumų, nuo tam tikrų temų ar reiškinių. Kai išbandėme šitą tekstą su patirties ekspertais, socialiniame centre kilo klausimų, o ką daryti toliau, kaip bendrauti su jais tokiomis temomis. Visada pabrėžiu, kad negalime bendrauti su asmenimis, patiriančiais suvokimo sunkumų, tik apie buitį. Jiems svarbu padėti, o kartais netrukdyti gyventi kiek įmanoma visavertiškesnio gyvenimo. O tokios temos, kaip prievarta ar žiaurumas, gali būti bendros visiems. Ypač dabar, kai karas mūsų pašonėje.
– Knygos autorius Alvydas Šlepikas sako: „Manau, kad rezultatas – geras. Išliko ne tik siužetas, bet ir nuotaika: jutau tai, kai garsinau naująjį knygos variantą Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje.“ Papasakokite apie visą knygos parengimo lengvai suprantama kalba procesą.
– Na, kai tekstas didelis, jį rengiame etapais. Pradžioje buvo svarbu pradėti nuo pirmo skyriaus – išsiaiškinti, ar taip tinka rašytojui, o tada tai grupei žmonių, kuriai rengiau tekstus. Žinoma, negaliu suvaldyti būsimų skaitytojų įvairovės, bet žmonės su intelekto negalia buvo prioritetinė skaitytojų grupė, todėl jie ir išbandė šį tekstą. Taigi perrašiusi pirmąjį skyrių nusiunčiau jį autoriui. Iš esmės su teksto perrašymo pobūdžiu jis sutiko, buvo akivaizdu, kad į šį procesą autorius žiūri lanksčiai. Kai gavome reakcijas iš patirties ekspertų, supratau, kas gerai, o kas jiems neaišku, tad galėjome keliauti toliau. Judėjome po skyrelį – parašydavau tekstą, gaudavau komentarus iš rašytojo, pataisiusi tekstą pagal juos, klausdavau nuomonės patirties ekspertų. Jie visada pakomentuodavo, ką suprasti per sunku, kaip galima vieną ar kitą dalyką perrašyti, paaiškinti. Taip pat patirties ekspertai pasakydavo, kurias teksto atkarpas jie norėtų matyti iliustruotas. Dažniausiai jie prašydavo iliustracijų tada, kai teksto atkarpa jiems būdavo sudėtingesnė suvokti arba būdavo smalsu suprasti, kaip vienas ar kitas reiškinys galėjo atrodyti. Iliustratorius Antanas Skučas paraleliai, kol buvo rengiama knyga, piešė iliustracijas. Šias iliustracijas taip pat peržiūrėdavo patirties ekspertai ir prireikus pakomentuodavo. Su leidinio dizainere taip pat aptarėme lengvai suprantamos kalbos reikalavimus, teksto maketą taikėme prie asmenų, patiriančių skaitymo sunkumų, poreikių.
– Kaip manote, kokių dar knygų, parengtų šia kalba, labai reikėtų?
– Sunku atsakyti į klausimą, kai reikia visko. Įsigilinusi į lengvai suprantamos kalbos kontekstą, supratau, kad mes esame apriboję svarbią savo visuomenės dalį nuo daugybės temų. Tad kiekviena knyga lengvai suprantama kalba yra vertinga. Norėtųsi ir klasikos kūrinių, perrašytų lengvai suprantama kalba, kiek tai būtų įmanoma. Klasikos kūriniai tiesiogiai susiję su kultūriniu išsilavinimu. O teisę į išsilavinimą turime visi. Taip pat suvokimo sunkumų patiriantys asmenys nusipelno skaityti knygas ir apie jas diskutuoti su draugais, šeimos nariais, socialinio centro darbuotojais ir pan. Labai nesinorėtų palikti juos gyventi vien buities lygmeniu.
Pirmiausia norisi užpildyti šią spragą su suaugusiais žmonėmis, vis dar turinčiais galimybę kažką gauti iš kultūros, bet negalinčiais perskaityti įprastų tekstų. Tačiau taip pat turime susimąstyti apie vaikus. Mums žūtbūt reikia vaikų literatūros tekstų, pritaikytų skaitymo sunkumų patiriantiems vaikams. Tik tada galėsime kalbėti apie įtrauktį mokyklose. O apie ją šiandien kalbama labai daug.
