Kaip žinoti, ar eilėraštis – baigtas?
D.Čepauskaitė ir Ž.Kudirka sutinka, jog neįmanoma žinoti, kad eilėraštis baigtas. „Prie jo galima krapštytis ir amžinai“, – sakė Ž.Kudirka. Jo nuomone, tam tikru metu reikia nustoti tą daryti ir atlaisvinti vietos būsimiems tekstams. „Jis baigtas tada, kai kyla minčių kažkam naujo“, – teigė pašnekovas.
D.Čepauskaitė sako, kad „tai subjektyvus vidinis jausmas, kurį galima pavadinti nuojauta. Jauti, kad kažkas išsipildė ir pažinai pasaulį nauja puse. Galbūt skamba mistiškai, tačiau daugiau konkretizuoti negaliu.“
Tai subjektyvus vidinis jausmas, kurį galima pavadinti nuojauta.
Tačiau D.Kajokas 15min skaitytojus įspėja, kad trumpai apie šį procesą papasakoti nepavyks:
„Kai atsisėdu rašyti, atsiranda kaži koks nerimas ir neaiškumas. Tuo metu neturiu jokių minčių ir pradedu užrašinėti sakinius. Kai susidėlioja koks 20 eilučių, išryškėja viena, nuo kurios ir turi prasidėti eilėraštis <...>. Nežinau, ar ši eilutė bus pirmoji ar paskutinė, tačiau jai atsiradus, mano sąmonėje gimsta idealus eilėraščio variantas. Kol kas jis neturi žodžių, tai energetinis, vibracinis darinys. Tačiau tai idealus eilėraštis, dėl kurio atsisėdau kažką daryti.“
Poeto žodžiais, „šį idealų darinį“ ir reikia perkelti ant popieriaus lapo – „sukurti žodžių statinį, kuriame šis darinys gerai jaustųsi ir gyventų“. Vėliau ateina laikas, kai poetas D.Kajokas jaučia, kad šis „idealus momentas nutvertas už ragų“ ir jis jį gali palikti.
Eilėraščio redagavimo subtilybės
Tęsdamas pasakojimą apie eilėraščio gimimą D.Kajokas teigia, kad po pirmojo rašymo būtina pailsėti ir imtis poetinio „namelio apdailos darbų“.
Aš ten skaptuoju, dėlioju, taisinėju.
„Aš ten skaptuoju, dėlioju, taisinėju ir suprantu, kad dabar man eilėraštis nesiskiria nuo sąmonėje esančio modelio. Bet 99 proc. tai yra apsigavimas, nes galvodamas, jog parašiau visiškai gerą, poezijos sklidiną eilėraštį, vis dėlto esu per arti to idealiojo varianto, kuris tūno mano sąmonėje <...>. Man reikalingas bent mėnuo arba pusės metų laikotarpis, per kurį idealusis variantas visiškai išblunka. Tada jau galiu sėstis ir skaityti. Jeigu iš tiesų pavyko kažką sukurti, vadinasi iš šios žodinės masės galiu pasisemti lygiai tokį patį energetinį impulsą, jis mane nustebina“, – patirtimi dalinosi klasikas, pridurdamas, kad tai jo kelias, nes kiekvienas tą daro kitaip.
Anot Ž.Kudirkos, prieš publikuojant eilėraštį itin svarbu perskaityti viską šviežiomis akimis, padaryti pertrauką. „Kartais paaiškėja, kad pats pirmasis variantas, nė kiek neredaguotas, yra pats nuoširdžiausias, sklandžiausias, o tobulindamas viską persistengti ir jis tampa dirbtinis. Dažnu atveju pirmoji versija pasirodo teisinga, tačiau nebūtinai.“
Menininkas pataria išsisaugoti visas eilėraščio redakcijos versijas nuo pirmos iki paskutinės, nes kitaip nebebus galima sugrįžti. O norint įsitikinti, kuris tekstas – geriausias, reikia jį perskaityti „fiktyvaus personažo akimis“.
Nereikėtų bijoti įsijausti į didžiausio priešo arba žmogaus, nemėgstančio skaityti perspektyvą.
„Paklauskite, kaip šį tekstą skaitytų literatūros kritikas, prezidentas, radikalus anarchistas, mėgstamiausias rašytojas arba būtybė, ką tik išmokusi skaityti. Nereikėtų bijoti įsijausti į didžiausio priešo arba žmogaus, nemėgstančio skaityti perspektyvą. Juk į šią „minią“ reikia įtraukti ir neigiamų personažų“, – idėjomis dalinosi Ž.Kudirka, pridurdamas, kad taip atsiveria įvairesnės perspektyvos, nes žmonės vis tiek „paslapčia save truputį pasiglosto“.
Tekstas turi būti kiek įmanoma tobulesnis kalbos prasme.
D.Čepauskaitės nuomone, tekstas turi būti kiek įmanoma tobulesnis kalbos prasme. „Ją visada šlifuoji, gerini struktūrą, – pasakojo ji. – būna, kad vienas eilėraštis pasirašo savaime, jame keisti nieko nereikia, o ties kitu sėdi keletą dienų.“
Tačiau poetė sutinka, kad praėjus tam tikram laikotarpiui, būna, jog šis teksto variantas nėra galutinis. „Kiekvieną dieną į tai žiūri kitomis akimis, nes su tavimi pačiu jau kažkas įvyko, esi kitoks. Pasakyčiau, kad čia – nėra jokių taisyklių“, – pasakojo D.Čepauskaitė.
Ar verta skaityti kritiką?
Ar literatūros kritikas yra neigiamas personažas? D.Čepauskaitė sakė, kad kritika yra reikalinga: „Juk nė vienas žmogus negali [iki galo] įvertinti savo kūrybos, nes jis paprasčiau jos nemato, kaip tą gali padaryti kiti. Manau, kad kritikai padeda augti ir susivokti“, – sakė D.Čepauskaitė.
Kritikai padeda augti ir susivokti.
Ž.Kudirka sako: „Nereikia pamiršti, kad kritiko profesija yra kritikuoti. Pats žodis „kritika“ turi daugiau neigiamo atspalvio nei teigiamo. Manau, kad į tai reikėtų žiūrėti neutraliai ir bandyti kažką iš to pasiimti.“
Su dalimi kritikos, poeto nuomone, galima ir nesutikti, o „jeigu negali nieko iš ten pasiimti, vadinasi, nieko tai neturėtų reikšti – tad telieka ignoruoti.“
Ž. Kudirka atkreipia dėmesį į nuoseklumo svarbą. Kaip pavyzdį jis pateikia džiazo improvizacijos taktiką: „Jeigu muzikantas netyčia nuspaudė ne tą klavišą, jis gali šią klaidą kartoti daug kartų. Tokiu būdu ji pradeda atrodyti kaip sąmoningas sprendimas. Jeigu kažkas tave kritikuoja, ir sako, kad taip daryti negalima, siūlau šią taktiką. Žinoma, emociškai ja vadovautis bus sudėtingiau nei eiti kryptimi, kai tave liaupsina ir giria.“
Menininko požiūriu, ištobulinus tai, galima sukurti savo unikalų balsą, kuris nebus panašus į nieką kitą. „Jokiu būdu nereikia leistis formuojamam aplinkinių ir reikia žinoti, kad prie bet ko praleidus daugiau laiko, tai taps kažko verta <...>.“
Būdamas jaunas D.Kajokas skaitė beveik viską, o labiausiai jį domino kritika apie jo paties kartos poetus. Jis mažiau sekė rašytojus, kurie anuomet buvo 20–30 metų vyresni. „Kai pats subrendau, viskas pasidarė priešingai ir kritikos beveik neskaitau. Tiesą sakant, pas mus šiuo metu yra daug geresnių poetų nei [kritikų]“, – atkreipė dėmesį jis.
Nepaisant įvairių problemų, D.Kajoko nuomone, literatūros kritiką skaityti tikrai verta, nes mokytis galima iš visko – ir iš kvailų, ir iš protingų pasakymų: „Svarbiausia, koks tu pats esi. Jeigu tu jauti, kad tai yra tavo ir darysi tai iš visų jėgų, jeigu tai tavo plaučiai, kuriais kvėpuoji, ir tavo žiūros taškas, tai [kritiką skaityti būtina].“
Kaip pasirinkti savo rašymo techniką?
Paklausus jau pripažintų rašytojų, kokias rašymo technikas jie naudoja bei kaip reikėtų pasirinkti sau priimtiną raiškos būdą, 15min sulaukė įvairių atsakymų.
Pavyzdžiui, poetė D.Čepauskaitė nesiremia jokiomis technikomis, nes „eilėraščio formą padiktuoja pats eilėraštis, pirminiai impulsai ir tai, kaip norisi apie jį kalbėti“.
Eilėraščio formą padiktuoja pats eilėraštis.
„Poezija yra labai keistas daikčiukas“, – mąstė D.Kajokas. Jo požiūriu, rašymo technika pirmiausia susijusi su paties žmogaus gyvenimo būdu: „Man patiko, ką sakė literatūrologė Viktorija Daujotytė, kuri atkreipė dėmesį į filosofo Arvydo Šliogerio mintį, kai jis kalbėjo apie „lyrinį mąstymą“ – kai grynasis protas įsisiautėja, jį gali sutramdyti tik „lyrinis mąstymas“. Štai filosofas į savo skalę įsileido šią mintį. Kai pagalvoji, jeigu tu rašai, tai turi būti tavo gyvenimo būdas. O ar tai yra menas, filosofija, griovio kasimas ar skridimas į kosmosą, tai antraeilis dalykas. Jeigu tuo gyveni, kartais šis tas gali ir nutikti – gali kažką parašyti, tačiau neturiu omeny pasaulinio lygio šedevrų ir t.t.“
Kai grynasis protas įsisiautėja, jį gali sutramdyti tik „lyrinis mąstymas“.
Tam, kad neištiktų balto lapo baimė, Ž.Kudirka siūlo save apriboti, susigalvojant įdomią formą. Pasak pašnekovo, tai gali būti fiktyvių personažų pokalbis internetu, išgalvotos radijo stoties transliacija arba archeologo užrašai atradus nebūtą dalyką.
Ž.Kudirka pastebėjo, jog daug kas akcentuoja turinio, bet ne formos svarbą: „Be abejo, turinys privalo būti. Turi žinoti apie ką kalbi. Bet lygiai taip pat svarbi yra ir forma, todėl susikurti patrauklų ir naują raiškos būdą yra privalu. Tokiu atveju turinys turės per kur reikštis ir jis bus įdomesnis nei tiesiog apmąstymai. Aš pats kiekvienam kūriniui sukuriu vis naują raišką. Tarkime, vienas tekstas yra atsakymai į spamo laiškus, kuriuos į savo elektroninį paštą visi kartais gauname. Kitas kūrinys gali būti montažas iš trijų raidžių simbolių ant automobilio numerių.“
Kaip pasirinkti eilėraščio temą?
D.Čepauskaitės žodžiais, poezijoje egzistuoja trys pagrindinės temos, kuriomis rašo visi. Tai meilė, mirtis ir gyvenimo prasmė. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip „tavo pačios vidus tuo metu reaguoja į šias temas, kokie gyvenimo įvykiai ir pastebėjimai į jas atliepia.
„Tačiau temų niekada specialiai nesirenku ir atsisėdusi nesakau, kad va, dabar rašysiu apie mirtį. Ne, ne iš to galo eilėraščiai yra rašomi“, – sakė poetė.
Ne, ne iš to galo eilėraščiai yra rašomi.
D.Kajokas sako, kad poezijoje temų absoliučiai nėra: „Kas rašo pagal temas, parašo eilėraštį, tačiau jame nėra poezijos. Pasaulyje egzistuoja viena vienintelė tema – meilė visais aspektais. Jei pradedi suprasti, kas tai yra ne tik tarp priešingų ar tos pačios lyties žmonių, bet religinė meilė, meilė augalui... Žodžiu, visa ši skalė, kuri apskritai egzistuoja, tai apie ką berašysi, bus ši viena tema. Nesvarbu, ar rašysi apie atominį karą, teroristinį išpuolį, vis tiek turi rašyti su meile, iš meilės, meilei. Visi kiti daiktai tėra potemės.“
Nesvarbu, ar rašysi apie atominį karą, teroristinį išpuolį, vis tiek turi rašyti su meile, iš meilės, meilei.
Ž.Kudirkos nuomone, temos iš aukštybių tikrai neateina, nes „sėdėti ir laukti įkvėpimo yra tas pats, kas sėdėti prie stomatologo kabineto danties gręžimo“.
„Vienintelis siūlymas yra visą gyvenimą vaikščioti plačiai atmerktomis akimis ir klausytis svetimų pokalbių <...>. Mums idėjos ir atsiranda savaime, tačiau jų mes dažnai nepastebime. Todėl atėjus laikui kurti šių idėjų nebeprisimename. Dėl šių priežasčių privalu turėti būdą tas idėjas greitai užfiksuoti <...>. Galbūt tas tekstas, kurį reikės parašyti, atsiras tik už pusmečio „pamarinavus“ nuo gretimo staliuko išgirstas frazes <...>“, – sakė jis.
Poezijos sklaida. Ar verta tuo užsiimti?
Savo poezijos sklaidai D.Čepauskaitė neskiria jokio dėmesio, nes ji tam nejaučia poreikio: „Manau, kad pirmiausia rašau sau, o jeigu tai kažkam dar be manęs įdomu, tai tas kažkas juos ir suras. O siūlyti juos visiems ar kuo didesnei auditorijai nematau jokios prasmės. Nes [poezija] neskirta masėms ir neturiu jokio tikslo pasiekti kuo daugiau skaitytojų.“
Tačiau poetė nemano, kad tuo apskritai nereikėtų užsiimti: „Jei kažkam tai atrodo reikalinga, viskas gerai. Tačiau pati tam nejaučiu būtinybės. Manau, kad mano eilėraščiai gali gyventi taip, kaip jie gyvena <...>. O man pakanka skaitytojų tiek, kiek jų turiu, nepajudindama nė piršto.“
Sklaida neturėtų užsiimti pats poetas.
Jos požiūriu, sklaida neturėtų užsiimti pats poetas, nes „galbūt yra profesionalų, kurie galėtų tą daryti kompetentingai. Galbūt to nedarau ir dėl to, nes nemoku“.
D.Kajokas šį dalyką supranta „sudėtingai“: „Jeigu tu parašei eilėraštį ir tu jį duodi išspausdinti arba pats kažkur įkeli, vadinasi, tu nori, kad kažkas reaguotų, ir daliniesi tuo, kas tau svarbu. Žinoma, gali daryti ir kitaip – parašai, įkišai į stalčių ir niekam nerodai, tačiau tada nežinosi, ar ta kryptimi eini. Būrelis žmonių, su kuriais daliniesi savo atradimais, yra būtinas, ir jie nebūtinai turi būti kritikai ir kolegos. O rašant dienoraštį yra jausmas, kad vis tiek kažkam rašai. Nebent rašai žinodamas, jog vis tiek tai sudeginsi. Kas negalvoja savo dienoraščių deginti, tas vis tiek rašo ir kitiems.“
Kas negalvoja savo dienoraščių deginti, tas vis tiek rašo ir kitiems.
Ž.Kudirka čia išskiria socialinius tinklus, kuriuose savo kūryba dalintis tikrai nėra sudėtinga ir tą daryti galima drąsiai. „Vis dėlto, nereikėtų per daug marinuoti kūrybos ir laukti leidėjų skambučių, nes ji tiesiog gali morališkai pasenti ir pačiam nebesinorės ja dalintis“, – tęsė jis.
Kaip dar vieną sklaidos būdą, jis siūlo savo kūrybą paskaityti draugams arba ieškoti būdų gauti atsiliepimų: „Manau, kad mane patraukė scenos menai, nes realiu laiku išgirsti komentarus ir plojimus. Tai daug efektingiau nei išleisti knygą ir laukti kritikų recenzijų po pusantrų metų kūrybinio proceso <...>.“
Poezijos rašymas – amatas ar pašaukimas?
Poetiniame pasaulyje nuo seno kyla diskusijos. Poezijos rašymas – pašaukimas? O gal tai paprasčiausiai daug juodo darbo reikalaujantis amatas?
„Tik pašaukimas!“, – aiškiai atsako D.Kajokas. „Tai yra lyg tikro kunigo, dailininko, beje, ir tikro žemdirbio pašaukimas. Tai yra pašaukimas profesijos, kurioje nėra labai daug tikrų žmonių, pavyzdžiui, pasaulinio lygio gydytojo, kuris puikiai viską išmano. O jeigu nėra pašaukimo, bet yra amatas, tai ir rašysi eilėraščius, kuriuose negyvens poezija“, – išryškino pašnekovas.
Ž.Kudirka susimąsto apie mokyklos laikus, nes dar „tais laikais kiekvienas jautėme didesnę trauką vieniems ir mažesnę kitiems dalykams“.
„Nenorėčiau to vadinti pašaukimu, nes nei vienas nesame užprogramuoti rašyti, be to, man kur kas įdomiau būtų skaityti programuotojų rašomą poeziją. Nes daug įdomesnės literatūros atsirado iš žmonių lūpų, kurie nėra tiesiogiai literatūros išauginti. Kažkas yra pasakęs, kad poezijos išmokti nelabai ir galima. Reikia ja tiesiog gyventi, o tada užrašyti savo patyrimus – tikros emocijos, fantazijos ir nebūtinai tokios dokumentiškos. Jeigu laikysime tą amatu, aš nemanau, kad poezija turi gimti iš kančios. Nesu šios idėjos šalininkas. Rašant reikia ne kentėti, o rašyti, kai nebegali susiturėti. Per kančią išspausta poezija ir skaitytojui sukels kančią“, – tęsė jis.
D.Čepauskaitė taip pat ne visai sutinka su šia skirtimi: „Aš pasakyčiau dar kitaip. Man poezijos rašymas yra pasaulio, žmogaus vidaus ir slaptų sąsajų tyrinėjimas bei kalbėjimas apie reiškinių esmę. Toks pat, kokį atlieka mokslininkai, tačiau jie vartoja kitus įrankius.“
