Ir nors sėkmingas, autorės pasiryžimas kurti kataloniškai galėjo tapti pragaištingas. Savarankiška, su ispanų nedaug bendra turinti katalonų kalba ilgus metus buvo engiama, o ja rašiusieji antikataloniško Franko režimo laikotarpiu buvo persekiojami. Visa tai lėmė ilgą autorės gyvenimą egzilyje.
Mercè Rosa Rodoreda i Gurguí gimė Barselonoje 1908 m., didelių literatūros bei teatro gerbėjų šeimoje. Vis dėlto, didžiausią įtaką būsimai autorei padarė jos senelis, įskiepijęs meilę katalonų kalbai ir gėlėms. Būtent didžiulio sodo apsuptuose senelio namuose ji susipažino su įvairių katalonų autorių Jacint Verdaguer, Ramon Llull, Joan Maragall, Josep Maria de Sagarra ir Josep Carner kūryba.
Dėl sunkios finansinės padėties M.Rodoreda privalėjo mesti mokyklą būdama devynerių. Jau tuomet tapo aišku, kad vienintelei namų šeimininkės ir ginklakalio dukrai teks ieškoti ją finansiškai remsiančio vyro. Tad būdama dvidešimties, ji ištekėjo už keturiolika metų vyresnio iš Buenos Airių grįžusio dėdės Joan Gurguí, kurį pamilo susirašinėdama laiškais. Po metų santuokos jiems gimė sūnus Jordi Gurguí i Rodoreda, tačiau ramus šeimyninis gyvenimas Mercè netenkino.
Rodoreda pradėjo rašyti vedina nepriklausomybės poreikio, kilusio iš monotoniško vedybinio gyvenimo.
Rodoreda pradėjo rašyti vedina nepriklausomybės poreikio, kilusio iš monotoniško vedybinio gyvenimo. Autorė spaudoje publikavo įvairias istorijas, aktyviai rengė politinius straipsnius. Tarp 1933 ir 1937 m. rašytoja sukūrė net keturis romanus, kurių autorystės vėliau atsisakė ir nepripažino kaip savų, kadangi jai atrodė pernelyg mėgėjiški. 1938 m. išleistas romanas „Aloma“, už kurį sulaukė Joan Crexells prizo, yra pirmoji kaip sava pripažinta Rodoredos knyga. Tačiau net ir po trisdešimties metų, prieš perleidžiant romaną, sau reikli Mercè tekstą visiškai perrašė.
Tais pačiais 1938-aisiais, po devynerius metus trukusios santuokos Rodoreda išsiskyrė su vyru. Artinantis pilietinio karo grėsmėms ir baimindamasi persekiojimų dėl politinių publikacijų kataloniškai, 1939 m. sausį Mercè nusprendė palikti šalį su viltimi grįžti po kelių mėnesių. Neįtardama, kad parvyks tik po trisdešimties metų, ji paliko sūnų su savo motina Barselonoje ir išvyko į Prancūziją. Kartu su kitais intelektualais Roissy-en-Brie pilyje apsistojusi Rodoreda užmezgė romaną su vedusiu rašytoju ir kritiku Armand Obiols, tapsiančiu jos ilgamečiu mylimuoju.
Karo vaizdiniai, o ypač visa naikinanti ugnis, tapo svarbiu Mercè kūrybos simboliu.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pora privalėjo palikti nacių užimtą Paryžiaus regioną. Rodoreda su Obiols pėsčiomis blaškėsi po Prancūzijos miestelius ir kaimelius, taip liudydami apšaudymus ir mirštančius žmones, degantį Orleaną. Karo vaizdiniai, o ypač visa naikinanti ugnis, tapo svarbiu Mercè kūrybos simboliu. Galiausiai po ilgų, žiaurumais persmelktų klajojimų, pora atsidūrė Bordo. Čia Mercè pragyvenimui dirbo siuvėja ir rašė tekstus, publikuotus išeivijos spaudoje.
Pasibaigus karui, abu vėl sugrįžo į Paryžių, kur Rodoreda ėmė kurti eiles. Tarp 1947 ir 1953 m. Rodoreda dėl somatinio dešinės rankos paralyžiaus nebegalėjo rašyti ilgesnių kūrinių, tad toliau kūrė poeziją, pradėjo tapyti. Obiols įsidarbinus vertėju UNESCO, pora persikėlė į Ženevą, kur Rodoreda nutraukė 20 metų trukusią tylą ir publikavo „Dvidešimt dvi istorijas“, už kurias pelnė Víctor Català apdovanojimą.
Įvertinta ir pagauta įkvėpimo, Mercè pradėjo rašyti „Moterį tarp balandžių“ (La plaça del diamant), Sant Jordi konkursui pateikė nebaigtą romaną „Mirtis ir pavasaris“ (La mort i la primavera), kuris buvo išleistas tik po mirties. Kūrybinę patirtį išeivijoje Rodoreda yra apibūdinusi taip: „Rašymas kataloniškai svetimoje šalyje prilygsta norui matyti žydinčias gėles Šiaurės ašigalyje.“ Tad 1971 m. užgesus ją migracijoje kūrybiškai palaikiusio Obiols gyvybei, Rodoreda galutinai nusprendė palikti Šveicariją ir po metų grįžo į Kataloniją.
Rašymas kataloniškai svetimoje šalyje prilygsta norui matyti žydinčias gėles Šiaurės ašigalyje.
Čia ji persikėlė gyventi į nuošalų namą Romanyà de la Selva, toli nuo Barselonos ir jos literatūrinio gyvenimo, kur sukūrė romanus „Sudužęs veidrodis“ (Mirall trencat), „Šitiek karo“ (Quanta, quanta guerra...)
Sulaukusi 74 metų, M.Rodoreda mirė Gironos ligoninėje nuo kepenų vėžio. Pasak artimos draugės, išgirdusi diagnozę autorė apalpo ir pareiškė nekovosianti dėl galimybės gyventi. Rašytoja palaidota Romanyà de la Selva kapinėse. Siekiant įamžinti atminimą, 1998 metais įsteigta M.Rodoredos vardo literatūrinė premija už trumpas istorijas ir pasakojimus.
Romanas „Mirtis ir pavasaris“, prie kurio autorė dirbo beveik 20 metų, turėjo net keturis skirtingus juodraštinius variantus. Tai makabriškas pasakojimas apie gamtos apsuptą, neįvardintą miestelį, kuriame praktikuojami žiaurūs ritualai. Kontrastuojantys smurtas ir tyki augalija kuria įspūdį, tarsi būtų bandoma įkvėpti oro dūstant. Taip autorė aprašo pačios patirtą būseną gyvenant nesibaigiančiomis karo nuojautomis, net ir negresiant konfliktui; kūrinys daugelio laikomas alegorija Franko režimui.
Katalonų rašytoja iki pat mirties bandė išsaugoti prisiminimus iš prieškario Barselonos.
Katalonų rašytoja iki pat mirties bandė išsaugoti prisiminimus iš prieškario Barselonos. Būtent prisiminimai, ne gyvenimas svetur, tapo svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu. Rodoredos pasakojimai – tai duoklė kataloniečiams, negrįžtamai paveiktiems Pilietinio karo ir po jo sekusio Franko režimo. Mercè ne kartą minėjo, kiek pralieto kraujo ir mirčių liudijo jos karta, tad savo gyvenimą paskyrė tam, kad atkurtų tarp žiaurumų paskendusį ir taip išnykusį pasaulį.
