„Iki Naujųjų Metų knygynuose pasirodys viena laukiamiausių šių metų naujienų – Taros Westover knyga „Apšviestoji“ (angl. Educated). Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vasarą Taros Westover knyga pateko į Baracko Obamos 2018 m. rekomenduojamų vasaros skaitinių sąrašą, o kol knyga buvo spausdinama lietuviškai – į The New York Times ir Goodreads 2018 metų geriausių knygų dešimtukų viršūnes. Dar nepasirodžiusi knyga ir Lietuvoje susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo“, – rašoma pranešime žiniasklaidai.
Tara Westover. Apšviestoji
„Apšviestoji“ – tai knyga apie kovą dėl savikūros, apie kraupią ištikimybę šeimai ir širdgėlą, kuri ištinka nutraukus saitus su artimiausiais žmonėmis. Pasitelkdama itin taiklias įžvalgas, – o būtent jomis ir išsiskiria visi didieji rašytojai, – Tara Westover sukūrė meistrišką, nepaprastai brandų, universalų pasakojimą apie pačią išsimokslinimo esmę: kas tai yra ir ką jis suteikia? Juk pirmučiausiai ne ką kita, o galimybę pažvelgti į savo gyvenimą šviežiomis akimis ir valią jį keisti.
Tara Westover pirmąkart į mokslo įstaigą įžengė būdama septyniolikos. Gimusi survivalistų šeimoje kalnuose ji nuo mažens ruošėsi pasaulio pabaigai. Vasaromis talkindavo motinai, pribuvėjai – rinkdavo žoleles, o žiemomis – padėdavo tėvui rūšiuoti metalo laužą.
Taros tėvas nepasitikėjo medicina, todėl mergaitė akyse nematė nė vieno gydytojo ar slaugės. Žaizdos būdavo gydomos namuose vaistažolėmis. Šeima gyveno visai atsiribojusi nuo visuomenės – nebuvo nieko, kas pasirūpintų vaikų mokslais.
Vis dėlto vienam Taros broliui sugebėjus įstoti į koledžą ir papasakojus apie anapus kalnų plytintį pasaulį, ji apsisprendė pakeisti savo gyvenimą. Mergina pradėjo mokytis savarankiškai ir galiausiai buvo priimta į Brigamo Jango universitetą. Čia pirmą kartą išgirdo apie tokius dalykus kaip Holokaustas ir Pilietinių teisių judėjimas. Žinių troškimas ją visiškai pakeitė ir nuvedė toli už vandenyno – į Harvardo ir Kembridžo universitetus.
Tara Westover gimė Aidaho valstijoje 1986 m. visiškai atsiribojusioje nuo išorinio pasaulio šeimoje ir buvo rengiama pasaulio pabaigai. Prieš tėvo valią pasiryžo siekti mokslo. 2008 m. Birgamo Jango universitete jai buvo suteiktas humanitarinių mokslų bakalauro laipsnis. Netrukus paskirta Gateso stipendija Kembridže. 2009 m. Kembridžo Šv. Trejybės koledže autorė gavo filosofijos magistro laipsnį, o 2010 m. tapo Harvardo universiteto vizituojančia stipendininke. 2014 m. grįžo į Kembridžą, ir ten jai buvo suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis.
Ali Smith. Ruduo
Ali Smith – savito stiliaus, į ne vieną dešimtį pasaulio kalbų verčiama, daugybę prestižinių premijų pelniusi škotų rašytoja, šiuolaikinės literatūros grandė. Net keturis kartus buvo nominuota vienai svarbiausių anglosaksiškame pasaulyje „Man Booker“ premijai. Pastarąjį kartą, 2017 m., – būtent už šį romaną. Į lietuvių kalbą romaną „Ruduo“ išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, jis simboliškai pasirodė paskutinėmis rudens dienomis.
Ruduo. Laikas miglų, gausos sultingų vaisių. Du seni bičiuliai – šimtametis Danielis ir 1984-ųjų gimimo Elizabet – kalbasi apie praeitį, ateitį, paveikslus, vardus, melą ir atmintį. O tuo metu Jungtinė Karalystė – labai susiskaldžiusi po ką tik nutikusio lemtingo istorinio įvykio. Dviejų skirtingų kartų bičiulių ryšys – lyg atsvara eižėjančiam ir svetimėjančiam pasauliui.
Šis įstabių apmąstymų apie turtų, pasiekimų ir nuopelnų prasmę kupinas romanas – pirmoji metų laikams skirto Ali Smith knygų ketverto dalis. Kas mes esame? Kas mus formavo? Šekspyriškas kandus sąmojis, kytsiška melancholija, gaivališka septintojo dešimtmečio poparto energija. Po skirtingus laikus klaidžiojantis „Ruduo“ pasakoja apie senatvę, laiką ir meilę. O metų laikai, kaip visada, keičia vienas kitą.
John le Carré. Šnipų palikimas
John le Carré (tikr. David Cornwell, gim. 1931 m.) – buvęs žvalgybininkas, darbą Didžiosios Britanijos saugumo struktūrose kadaise išmainęs į rašytojo plunksną ir tapęs neginčijamu vadinamojo „šnipų romano“ žanro sunkiasvoriu klasiku, tikra Šaltojo karo laikų legenda. Romanas „Šnipų palikimas“ originalo kalba Anglijoje pasirodė 2017 m., lietuviškai – šiemet. Į lietuvių kalbą išvertė Gediminas Pulokas.
John le Carré parašė per dvidešimt romanų, kurių nemaža dalis ekranizuoti, ir paliko ryškų pėdsaką visoje Vakarų populiariojoje kultūroje, o ir ne tik: kaip teigiama, anglakalbių šalių žvalgybininkai į savo profesinį žargoną yra perėmę ne vieną autoriaus kūriniuose įvestą terminą. Naujausią Johno le Carré kūrinį „Šnipų palikimas“ kritikai kone vienbalsiai jau spėjo priskirti šio rašytojo aukso fondui greta tokių jo romanų, kaip „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ ar „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“.
Gail Honeyman. Eleonorai Olifant viskas gerai
Debiutinis škotų rašytojos Gail Honeyman romanas „Eleonorai Olifant viskas gerai“ puikiai tinka mūsų nerimo, streso ir vienatvės kupinai urbanistinei epochai. Ne taip dažnai romanas, ką tik pasirodęs, pasiglemžia skaitytojų dėmesį ir protą. Ši knyga sužavėjo pasaulį – romanas nuo pasirodymo 2018 m. birželio jau išverstas ar verčiamas daugiau nei į keturias dešimtis pasaulio kalbų (į lietuvių kalbą vertė Vaida Kelerienė), o ekranizavimo teisės parduotos Reese Witherspoon. Lietuvos skaitytojams irgi krito į širdį – po pirmo mėnesio knygynuose prireikė jau antro knygos tiražo.
Eleonora Olifant – nekalbi didvyrė, išskirtinė moteris. Greitai supykstanti, nerangi, nemadingai apsirengusi. Eleonora susikūrusi mažą pasaulį, sustyguotą ir suformuotą pagal ją. Eleonora išmoko tik išgyventi, bet ne džiaugtis gyvenimu. Eleonora gyvena burbule, stikliniame narve. Dažnai žmonės pasišneka biuro koridoriuose ar su kaimynais, su draugais, bet Eleonora neturi net ir to, tad jos atskirtis ir didi, ir kasdieniška.
Leïla Slimani. Lopšinė
The New York Times paskelbtame geriausių 2018 m. knygų sąraše – iš Maroko kilusios prancūzų rašytojos Leïlos Slimani romanas „Lopšinė“. 2016 m. Goncourt'ų premija įvertintas, 2017 m. lietuviškai pasirodęs (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė) ir šiemet amerikiečių širdis suvirpinęs drąsus romanas „Lopšinė“ nepalieka abejingų.
Romane vaizduojama jauna šeima – muzikos prodiuseris Polis ir advokatė Miriam, gimus sūnui, nusprendę samdyti auklę, kad Miriam galėtų tęsti savo darbą. Jiedu surengia rimtą atranką ir randa auklę Luizą, kuri pasirodo atsidavusi savo darbui, santūri, net pranokstanti jų lūkesčius. Vis dėlto ilgainiui tarp šeimos ir auklės atsiranda vos pastebima įtampa.
Rašytoja labai subtiliai piešia jausmų mišinį, kurį sudaro ir prieraišumas, ir pavydas, ir neapykanta, o drauge atskleidžia šiuolaikinės visuomenės prieštaravimus: ar galima vienu metu dirbti ir auginti vaikus? Ar darbdavys gali nejausti, jog jis dominuoja samdydamas darbuotoją? Ar auklė, matydama šeimos sėkmę, nejaučia, kad jai užkirstas kelias į jos pačios laimę? Tris suaugusius romano personažus, kuriuos į vieną vietą suvedė gyvenimas, netikėtai susieja mirties ženklas...
Naujausios lietuvių autorių knygos suaugusiems ir vaikams
Rasa Aškinytė. Istorija kaip upė
Pagrindinė romano „Istorija kaip upė“ idėja – parodyti, kad keičiantis amžiams visiškai nesikeičia mūsų „nemeilė“ kitokiems: atėję skelbti krikščionybės vienuoliai buvo nužudyti pagonių, po 400 metų krikščionys ėmė žudyti raganas už jų pagonišką veiklą, o mūsų laikų veikėjai tiesiog – keisti, todėl jų „nemėgsta“, uždaro gydyti ir nori atsikratyti. Taip pat tai pasakojimas apie konkretaus žmogaus ir visos tautos transformaciją. Apie tai, kad vykstant transformacijai, – nors tai ir kardinalus pasikeitimas, – mes išlaikome ir tai, kas buvome.
Visos trys romano moterys paslaptingai susietos su upe, atplukdančia panašius ar net sutampančius likimus. Pirmosios istorijos veikėja atsisako pagonybės ir atsiverčia į krikščionybę, nors tam ilgai priešinosi. Vis dėlto jos tikėjimas – abiejų religijų „mišinys“. Antros istorijos veikėja tiki naujuoju Dievu, ir nors krikščionybė jau vyrauja apie 400 metų, ji dar pilna pagoniškų ritualų – už tai herojė apšaukiama ragana. Trečiosios istorijos veikėjai blaškosi tarp gilaus tikėjimo Dievu ir visiško ateizmo. Visi romano personažai kuria nors prasme kardinaliai pasikeičia – arba virsta iš „šventųjų“ nusidėjėliais, arba iš nusidėjėlių – „šventaisiais“.
Jolita Skablauskaitė. Fatum
Jolita Skablauskaitė (1950–2018) – viena originaliausių lietuvių rašytojų. Jos kūrybos palikimas – septyni romanai (tarp kurių – kontroversiškasis „Sado sindromas“, nežabotos fantazijos „Žiežulės“, „Kitas kraujas“), kelios apysakų ir apsakymų knygos, eilėraščių rinkinys. Autorė pati apipavidalino savo knygas, turėjo Vilniaus dailės instituto diplomą. Pagal jos kūrinius režisierius A.Puipa sukūrė kino filmus „Žuvies diena“ ir „Žaibo nušviesti“.
Novelių ir apysakų knyga „Fatum“ rašyta ilgiau nei tris dešimtmečius. Autorę visada traukė tai, kas netelpa į realaus suvokimo rėmus. Ir šioje knygoje minimas „kitas pasaulis“, „sapniška vietovė“, „atmainyta tikrovė“, pirmykštės civilizacijos. Antgamtinės būtybės, požemių pasaulio atstovai – velniažmogiai, harpijos, žmogiapaukščiai, dvergai – įsiveržia į tikrovę su demoniška jėga. Jie įplieskia nelaimes, mirtis, siaubą, o šėlstančių stichijų – vėjų, vandenų fone, hipnotizuojančiose akyse šviečia deimantinė mėlynoji šviesa – kitos, pirmapradės būties simbolis.
Virgis Malčius. Nepaprasta Mykolo diena
Mykolą vieną dieną aplanko keisti, išdykę, nenuoramos padariukai, trukdantys atlikti kasdienines berniuko pareigas ar tiesiog gražiai elgtis. Šie neklaužados išlenda netikėčiausiu metu ir apverčia Mykolo dieną aukštyn kojomis. Kojinius paslepia kojines, Peštukas šukuojantis peša berniuko plaukus, Terliukis išteplioja drabužius, Triokšlius laužo žaisliukus, Negirdukas užkemša ausis, kai kviečia mama. Dienos pabaigoje, supratus savo nelabai gražius poelgius, berniuką pradžiugina linksmasis Valio ir švelnusis Sapnius.
Knygelė skirta 5–8 metų vaikams, kurie Mykolo dienoje gali atpažinti save, įvardyti savo jausmus, poelgius ir iš jų mokytis. O tėveliams leis geriau suprasti savo vaikus, paskatins daugiau kalbėtis, kartu ieškoti sprendimų ištikus nemalonioms situacijoms.
Rita Latvėnaitė. Kas tas Asis?
Daug klausimų ir dar daugiau nuotykių, kurių sūkuryje – paršiukas Asis. Kas tas Asis? Kaip po meldų čiužiniu atsirado gintarinė dėžutė? Kodėl kurmiui reikia simpsoniškų akinių, o skruzdėliukui – varnauogių šaudyklės? Daug klausimų ir dar daugiau nuotykių, kurių sūkuryje – paršiukas Asis. Draugiškas ir truputį išdykęs. Bet išdykauja jis ne iš gudrumo, o todėl kad labai trokšta daryti gerus darbus.
Ši smagi knyga skirta 5–8 metų narsuoliams, kurie nebijo priimti savarankiškus sprendimus, daryti netikėtas išvadas ir pasitikėti savimi. Bet, svarbiausia, – tiems, kurie pasiryžę skraidinti gerą nuotaiką visam pasauliui.
