Nietzsche's žodžiais tariant, žygiai į kalnus ir neišvengiamos klaidos leidžia mums „tapti tuo, kas esame“.
Tikriausiai niekam nereikia pristatinėti vieno iškiliausių XX a. filosofų, sukūrusio tokius veikalus kaip „Štai taip Zaratustra kalbėjo,“ „Stabų saulėlydis,“ ar „Tragedijos gimimas.“ Daugeliui girdėta ir skambioji mąstytojo frazė „Dievas mirė.“ Masačiusetso universiteto filosofijos profesorius Džonas Kaagas, Leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Žygis su Nietzsche: kaip tampama savimi,“ skaitytojams dovanoja įstabią filosofinę kelionę Alpių kalnuose, sekant praėjusio amžiaus filosofo pėdsakais.
Profesorius Džonas, kartu su žmona ir mažamete dukterimi, po septyniolikos metų grįžta į Šveicarijos kalnuose įsikūrusį Zils Marijos miestelį. Čia prasideda intensyvios savasties paieškos: „Keliaudamas išnyksti kalnuose. Kartais gali paslysti ir susižaloti, prarasti pusiausvyrą ir nukristi. Tai istorija apie bandymą išsilaikyti išties teisingame kelyje, tuomet savąjį aš nukreipti, kur dar nepasiekta, nors tai dar nematoma. Tame kelyje net ir paslydimas gali padėti. Kažkas įvyksta ne pasiekus viršūnę, o keliaujant. Nietzszche‘ės „Privalai tapti tuo, kas esi“ primena žmogui suteiktą šansą“ – sako knygos autorius.
Autorius paniręs į savo apmąstymus, paraleliai aprašo reminiscencijas apie filosofo gyvenimą nuo jaunuystės dienų. Galima sakyti, tai savita XX a. filosofo biografija, kurioje realus gyvenimas organiškai susiejamas su pamatinėmis, egzistencinėmis idėjomis, kurtomis ir kūrusiomis mąstytojo mentalinį gyvenimą: „Nietzsche‘ės sveikata pablogėjo vos tik pradėjus reikštis pirmiesiems psichinio nestabilumo ženklams. Jis tiesiogine žodžio prasme iškeliavo į aukštumas, taip pradėdamas dešimt metų trukusias filosofines klajones Alpių teritorijoje.
Visų pirma keliavo į Špliūgeną, tuomet į Grindevaldą, vėliau į San Bernardiną, paskui į Zils Mariją ir galiausiai, į šiaurės Italijos miestus. Šio kelio pasirinkimas reiškė sekti paskui Nietzsche‘ę per jo paties kūrybiškiausią laikotarpį – dekadą sukrečiančių kūrinių, įkvėpusių daugybę moderniojo egzistencializmo, etikos ir postmodernizmo kūrinių: Štai taip Zaratustra kalbėjo, Anapus gėrio ir blogio, Apie moralės genealogiją, Stabų saulėlydis, Antikristas ir Ecce homo. Pirmą ir vienintelį apsilankymo Bazelyje vakarą nusprendžiau pasirinkti šį ilgą kelią – taką, kuris, daugelio mokslininkų manymu, vaizduoja Nietzsche‘ės genialumo, kilimo ir nuopolio į pamišimą diagramą.“
Įtraukiantis siužetas kuriamas per vaizdingus aplinkos aprašymus, kai knygos autorius protarpiais atsitraukdamas nuo šeimos, atkartoja savo įkvėpėjo kelionę Zils Marijos teritorijoje. Keliautojas detaliai ir smulkmeniškai aprašo ne tik įsimintiniausias filosofijos korifėjaus mintis, bet papildo jas ir savais samprotavimais: „Ėjau mulų išmindžiotu taku iš Špliugeno centro link kalvų. Nedideli, paprasti ženklai žymėjo kelią į Isolą, kaimą už trisdešimties mylių prie Italijos sienos. <...> Vaikščiojimas yra žmogui gyvybiškai svarbi veikla.
Tai galimybė orientuotis erdvėje ir visiškai atsiverti pasauliui. Tai gyvas įrodymas, jog kartojimas, – dėjimas koja už kojos – išties gali leisti asmeniui reikšmingai progresuoti“. Sekdamas šias mintis, skaitytojas gauna unikalią progą pažinti Nietzsche‘ės dualistinį pradą, psichinės ir filosofinės raidos genezę. Kitaip tariant, Džonas Kaagas perteikia topografinį filosofinių idėjų žemėlapį – tiksliai ir išsamiai aprašo, kuriuo klajonių kalnuose metu, kokį kūrinį rašė garsusis filosofas. Pasirinkęs chronologinį Nietzsche‘ės kūrinių aprašymo būdą, autorius dar artimiau supažindina skaitytojus – ir tuos, kurie yra plačiau tyrinėję jo kūrinius, ir tuos, kurie apie Nietszche‘ės apmąstymus ir asmenybę yra girdėję gerokai mažiau – su „gyvenimo filosofijos kūrėju“.
Trijų dalių knygoje minimi pagrindiniai XX a. filosofo kūrybos postulatai: Antžmogio, arba „žmogaus paskutiniojo“ idėja, amžinojo sugrįžimo mitas, Zaratustros pamokymai, dekadanso problema, ir galiausiai – dramatiškas psichinės būklės pablogėjimas, po kurio mąstytojas niekada neatsigauna. Tačiau, nepaisant psichinės krizės, įnirtingai stengiasi užčiuopti giją, kuri veda į savęs pažinimo centrą: „Ką asmuo arba tauta slepia giliai savyje? Kas slepiasi už modernizmą vedančių idealų ir vertybių? Kas yra už kaukės?
Iš tiesų, atsiskyrimas, jei jis išlaisvina žmogų nuo socialinių suvaržymų, filosofui yra tinkamiausias gyvenimo būdas.
Savo darbingo gyvenimo pabaigoje Nietzsche‘ė norėjo tai suprasti. Tai nebuvo laimingi keturiasdešimt penkerių sulaukusio vyriškio metai. Išties pažvelgti į praeitį, aiškins jis, sunku ir nemalonu dėl daugelio priežasčių. Knygoje Apie moralės genealogiją rašoma: „Mes neišvengimai liekame sau svetimi, mes nesuprantame savęs, mes turime painioti save su kitais, mums per amžius galioja principas: kiekvienas labiausiai nutolęs pats nuo savęs – sau mes nesame pažinimo sekėjai“.
Knygą įvertins literatūros gurmanai. Lengva intriga dvelkiantis siužetas, intertekstinės nuorodos, tarsi filosofinis detektyvas, kuriame per nemarią kūrybą prikeliamos garsiausios mokslo ir meno asmenybės, dariusios didelę įtaką filosofijos demiurgo veikalams: Richardas Vagneris, Valteris Benjaminas, Tomas Manas, Artūras Šopenhaueris, ir kiti iškilūs kūrėjai: „Nietzsche‘ę žavėjo prometėjiškas Emersono individualizmas, jo mintis, kad nereikia bet kokia kaina vengti vienišumo, nes jis veikiau yra nepriklausomybės akimirka, kurią reikėtų kontempliuoti ir netgi ja mėgautis.
Iš tiesų, atsiskyrimas, jei jis išlaisvina žmogų nuo socialinių suvaržymų, filosofui yra tinkamiausias gyvenimo būdas. <...> Būdamas dvidešimt dviejų Nietzsche‘ė savo draugui Carlui von Gersdorffui atvirai dėstė savo susižavėjimą amerikiečiu, kaip šis puikiai aprašo retsykiais aplankančius „ramius meditacinius momentus, kai pakylama virš savo gyvenimo tiek su džiaugsmu, tiek su liūdesiu...“
Perskaičius kūrinį „Žygis su Nietzsche: kaip tampama savimi,“ atmintyje dar ilgai skambės nepaprastai gilios įžvalgos, amžiams nepavaldžios sentencijos, galbūt – ši knyga kai kuriems taps paskatinimu atrasti ir pažinti Nietzsche‘ės bei daugelio kitų filosofų kūrybą, minimą veikale ir kuriančią organišką intelektinį dialogą apie tai, jog amžinojo sugrįžimo kelio atradimas į save yra kartu su atėjimu į gyvenimą kiekvienam iš mūsų paskirta užduotis.
