Audi bulkos tarp nykstančių žigulių, dar kursuojantys mikriukai, tetos Svetlanos vaibai valgykloje, išsiskyrę Foje, Mango pikas, Paksas, Adamkus. Video su minimaliai pikselių kažkur sienamiesty, filmuotas ne iš drono, o iš Kunčino „Tūlos“ šikšnosparnio. Jau ne visai Baltijos kelio video su „Bunda jau Baltija“, dar ne Zuokas tanku šluojantis mersą Gedimino prospekte. Kažkur per vidurį. Laikas, kurio nežinau. Per senas mano atminčiai, per naujas istorijos vadovėliui. Laikas su tarp oro atomų atsiradusia laisve ir naujų lietuvių gimdytojais.
Tą dieną atėjau į pasaulį. Tiksliau, atėjau į Vilnių – daugeliu prasmių mano gyvenimo orbitą. Rodos, kaip būna su šiltais vaikystės prisiminimais, pirminėje mano sąmonėje šis miestas galėjo be konflikto vadintis Wilno, ir aš jame – Kamila, su minkšta lenkiška-wannabe-prancūziška „l“, vaikui nesuvokiamu būdu dar nevartojamoje lietuvių kalboje transformavusią į anglišką Camillos versiją. Turėjau tapti Kamile Zujevičiūte, naujos Lietuvos piliete, Tūkstantmečio vaiku, lietuvaite. Nors nepriklausau millenialsams, o mano Lietuvoje gimę, užaugę tėvai ir protėviai autochtonai neturi lietuviško kraujo, to laiko gimimai turėjo prilygti Basanavičiaus epifanijai ir kaip Marsas su Venera apjungti magišką gimimo klimaksą į vieną „pasijutau lietuviu esąs“ ekstazės momentą. Lietuvos gimdymo namų pagimdyta laisvė.
Įdomiai pasisukus įvykiams, tai yra mano tėvui susipykus su naujagimius registravusiu lietuvių gimdytoju, tik sekundę „ant popieriaus“ pabuvau apšviestąja Kamile Zujevičiūte ir grįžau į žemę savo oficialiu raštiniu pavidalu – Kamila Zujevič. Dar tuo metu nebuvo galimybės man Lietuvoje tapti Kamila Zujewicz, bet ja dvylika metų buvau lenkiškoje mokykloje. Pakeliui lenkė Kamila Zujewicz spėjo laimėti Lietuvos respublikinę lenkų kalbos olimpiadą, o pilietė Kamila Zujevič lietuvių VBE išlaikė šimtuku. Web 2.0, Web 3.0, tokia tvarka ir hierarchija, obviously.
Būdama Lietuvos lenkė, „ant popieriaus“ egzistuoju bipoliai, lyg įkūnydama disociacinį tapatybės sutrikimą – kaip dažnai bendrai vaizduojamos tautinės diasporos. Lietuvoje negalėdama būti tikra lietuve, o Lenkijoje – tikra lenke, sąmonės ir pasąmonės lygmenyje lieku prie hibridinio lenkų-lietuvių varianto. Negaliu „važiuoti į savo Lenkiją“ visų siuntinėtųjų intencijai pildyti, nes mano tėvynė – Lietuva. Mano pase – pritaikyta rašyba ir papildomas tapatybės įrašas, žymintis daugeliui nepatogų Lietuvos lenkės identitetą – jokioje apčiuopiamoje plotmėje neegzistuojantį reikšminį pasidalinimą ir susigrupavimą, tiksliau, šitos makalynės fuziją. Interpretacijos interpretaciją.
Bandykime išskaidyti sąmonės sluoksnius. Kaip visuomenė turime daug nesudėtų fundamentų Lietuvos tautinių mažumų temoje – kaip jų atveju susiję tapatybės, kalbos ir kalbos politikos klausimai. Ir ką tai reiškia mūsų bendroje pilietinėje visuomenėje.
Bipolinė laisvė ir hibridai. Nepasijutau lietuviu esąs
Net jei kartais lietuvių gimdytojai ir po karo jų sukurtas Vilnius taip nemano, buvimas hibridu gali būti ir yra norma, neantagonistinis sielos bruožas. Tai Lietuvos geografijos realybė nuo neatmenamų laikų. Visada buvome kaip šiandien madingai artikuliuojamas liminal space – ribinis plotas, virsmo, susiliejimo taškas. Lenkų kalba Vilniaus kraštas, pietrytinė Lietuvos dalis ir vadinama Kresy – pakraščiai, paribiai.
Virsmo riba yra mūsų kolektyvinės sąmonės elementas, kurio bendrame naratyve atsisakėme dėl poreikio centralizuoti laisvos Lietuvos ideologiją. Fair enough. Tik liko pamestas svarbus elementas, kurio reikia visų, tarp jų ir skirtingų tautybių, Lietuvos piliečių psichologiniam saugumui, kuriuo dabar visi taip rūpinamės, nes jis leidžia vystytis ir klestėti. Jei jį šiandien formuluotų dėdės Marksas ir Freudas, skambėtų kažkaip taip: išorės aplinkybių ir istorijos sukurta alienacija nelygi šiandien gyvenančio, gyvo žmogaus vidinei būsenai.
Paprasčiau tariant, savo sąmonėje esi pilnas ir nedalomas. Jei pagal ribotą, ribinį (kokia ironija) suvokimą už mus sprendžia, kokie esame, nereiškia, kad būtent tokie esame, buvome ar privalome būti. Stiprybė yra gebėjimas pačiam perimti balsą ir „papasakoti save“, nekišant galvos į smėlį, į tylų (ne)pritapimą.
Dabar apie faktus ir fantazijas. Nepriklausomai Lietuvai su manimi auštant, niekada nepasijutau esanti lietuvė. Jei galėčiau nubrėžti savo sielos etninį ir psichogeografinį archetipą, labiausiai tiesą atspindinčiu pavidalu esu vilnietė. Pagal „paskutinį LDK pilietį“ Č.Milošą, ne žmogumi iš „kitos Europos“, o piliete iš Vilniaus krašto – „kitos Lietuvos“. Mano sielos Lietuvos. Jos koordinatės, Europos ir pasaulio centras yra Vilnius, ar Wilno, Vilnija.
Nors atėjau į lietuvių gimdytojų Vilnių, savo gyvenimo metais augau naujoje jo versijoje, kol galiausiai jis pats tapo augimo, auginimo ir upgrade‘o sinonimu, lietuviško anglicizmo versija. Jau nesame posovietinė periferija – šiandien džiaugiamės įkūnydami pasaulio progresą, žvalgomės į Vakarus, o kasdienybėje dar labiau – į Internetą. Patys sau, bet ir pasauliui aplink, esame faini, gimdome laisvus News Nordics lietuviukus ar bendrai – sąmoningus, savo šalį mylinčius piliečius. Progresyvūs kosmopolitai, už demokratiją kovojantys, hibridiniai darbuotojai, vertybinės politikos, unicornų kūrėjai. Su unicornų fantazijos Vilniumi.
Vilniaus tautų kokosinė braškinė matcha ir Fantazijos.lt
Mano gyvenimo realybės Vilnius tas, kuriame iš Iphonų filmuojame, kaip geriame fancy matchas ex Chaikoj (dabar kavinė Kiras) arba BREW ypatingą kavą (taip siūloma versti specialty coffee), kol su kolegomis įprasminate savo hibridinį darbą maksimizuodami shareholder value. Tarp šitų dviejų Vilniaus Europos centro gravitacinių polių egzistuoja ir kita fancy viečikė, kur savaitgaliais su draugais brunchinam Michelininius brunchus ir aptarinėjam fintech pasaulio užkariavimo planus, po kurių reikės susijungimo su gamta Ant Bangos ir pasipudrinimo Brežnevo viloje. Vieta vadinasi U Kacpra (pas Kasparą).
Wtf, ane? Bet kadaise ji taip galėjo vadintis. Iš jos istorinių pėdsakų likęs virš Gaspar’s restorano įėjimo buvęs lenkiškas užrašas kawiarnia (kavinė) ir, nuvokiu, jo žydiškas atitikmuo. Tenka ir man ten kartais buvoti ir dirbti jūsų hibridinį darbą. Tik su mano (ir Vilniaus istoriniu) hibridiniu identitetu, kuriam mūsų šalyje labai sunkiai, if at all, maksimizuojasi shareholder value.
Kiek dabar žinau, ši istorija iš Vilniaus pastato ištrinta (ar, tiksliau, primaskuota po špakliaus sluoksniais). Perkeliant metaforą į kiek platesnį lygį, miestas sukonstruotas iš naujo. Apipiltas kokosine braškine matcha ir čiau braške, kodėl esame vienam kompote nusiteikimu nepageidaujamo kitoniškumo atžvilgiu. Nors visi esame šitame kompote, skaityk, tautų burbule, nuo to laiko, kai Gedas susapnavęs sapną ir pasikonsultavęs krivio ahayuascoje nusprendė statyt miestą būsimam Vintedo HQ vienaragio–Šventaragio slėnyje.
Tada, kai Gedas 1323 m. įvairioms tautoms siuntė invite’us, kviesdamas juos į LDK work and travel ar siūlydamas job relocation, galėjome dar būti „kita Europa“, jos nereikšminga dalimi, nes dar nepatyrusia Kristaus apšvietimo, dar tūsinomės Yagoje. Po to atsivėrėme pasauliui, iš įvairių valstybių sukvietėme krūtus amatininkus freelancerius ir sudėjome Lithuanijos multikultūrinės visuomenės pradą. Fast forward, daug šimtmečių buvome toksiniuose santykiuose su mūsų kaimynais. Žinot, kaip ten būna, on and off, high highs and low lows. Šiandien Dievo žemelėje galime viską: ir su Dievu, ir be Dievo, ir bažnyčioje vieną savaitgalį, ir Šaknyse kitą. Galime ir su protėvių dievais, ir su šių dienų Instagramo, LinkedIno dievaičiais.
Pasilinksminom. Bet šio teksto poreikiams nuo šiol atsikvošėkim iš Basanavičiaus grybo sapno.
Galime viską ir dar daugiau, bet ar norime, ar esame kaip valstybė ir pilietinė visuomenė pasiruošę po toksinių santykių praeiti savirefleksijos, psichoterapijos kelią? Tokį, kurio tikslas būtų nestatyti savo šalies ir pilietinės bendruomenės ateities iš trauminės pozicijos? Kol kas, turbūt, tik fantazijos lygmenyje. Taigi fantazuoju.
15% Lietuvos visuomenės atspalvių
Gaila, kad, patys (beveik) prasiplėšę pasaulio primestus, kaip tai vadina rašytoja G.Grušaitė, „internalizuotos periferijos“, bruožus, ir išėję į naują vystymosi trajektoriją – paembracinę lietuviai esą, lietuviai vis dar bando kompensuoti istorijos traumas, sukūrę ir įsisąmoninę tylų hierarchiškumą savo vidinėje visuomenėje – kitataučių Lietuvos piliečių atžvilgiu. Aptarsiu tai (kalbos) politikos kontekste, nuo kurios ir pradėjau šį tekstą, nes ji mano (mūsų) esybės centre.
Lietuvos praeitis, dabartis ir ateitis dažnu atveju neatsiejama nuo lietuvių kalbos išlikimo – kalbinės bendruomenės išlikimo. Iš tikrųjų, daugelio tautų etninis branduolys ir tapatybės fundamentas yra būtent gimtoji kalba. Turint omenyje faktą, kad Lietuva yra multietninė, ne monoetninė, šalis, virš 15% jos piliečių sudaro tautinių mažumų atstovai (Lietuvos Respublikos 2021 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymas), Lietuvos kalbinę bendruomenę natūraliai kuria ne tik gimtakalbiai, bet ir negimtakalbiai, valstybinę kalbą vartojantys diasporų atstovai.
Deja, bet gimęs su išorinio pasaulio sukategorizuotais prieštaravimais, kuriuos per beveik visą Lietuvos gyvavimo istoriją reikėjo nusimetinėti, ne kiekvienas automatiškai supranta, kad pasaulis nėra vien juodas ar baltas. Kad gyvename pliuralizmo amžiuje, nors Vilniaus kraštas istoriškai – pliuralus. Buvimas tautinės mažumos atstovu, ypač geografijoje, kur susilieja Vakarai ir Rytai (net tavo identitete), beveik visada reikalauja trečios kategorijos, unijos, kuri nekiršina. Jai netinka etiketinis juoda-balta kompromisas ar win-lose mišinys – 50 pusiau veikiančių sprendimų atspalvių, efektyviai klausimų nesprendžiančių kompromisų, kurie tik palaiko nusistovėjusią tvarką.
Geriausias pavyzdys – Tautinių mažumų įstatymo situacija. Svarbiausiame valstybės teisiniame dokumente, Konstitucijoje, įstatymo, kuris reglamentuotų valstybės santykį su tautinėmis mažumomis, jų teises ir pareigas, neturime nuo 2010 metų, kai baigė galioti sovietiniame amžiuje suformuluotas konstitucinis punktas. Taip, baigęs galioti Tautinių mažumų įstatymas buvo pakeistas Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jo „naujoje“ formuluotėje neliko įrašo „Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika“, kurį pakeitė „Lietuvos Respublika“.
Kitų įstatymo reglamentuojamų aspektų atžvilgiu gyvename pagal 1989 m. apibrėžimą, ar, tiksliau, jau 14 metų (nuo 2010 m.) mes, diasporų atstovai Lietuvoje, išvis neturime konstitucinio apibrėžimo. Apie 400 tūkst. Lietuvos piliečių. 2024 m. spalį, paskutinio skaitymo metu, naujas siūlomas projektas nebuvo priimtas, nes balsavimui neužsiregistravo pakankamas skaičius parlamentarų; nėra politinės valios. Projektas atidėtas „neapibrėžtam laikui“. Gal Jūs nesusimąstėte, bet aš paklausiu: jei virš 15% savo piliečių traktuojame kaip projektą, kurį galima atidėti „neapibrėžtam laikui“, ką tai pasako apie mūsų pilietinę ir politinę bendruomenę? Gyvename pasyvios tolerancijos sudužusiame veidrodyje.
Klestinti pilietinė visuomenė reikalauja įtraukumo ir įsitraukimo. Ypač, kai kalbama apie komplikuotus mažumų klausimus ir bendrą visuomenės ateitį. Jei norime abipusiai palankios ateities, jei svarbi dabartis – jai netinka dar sovietiniais laikais suformuluotos nepraplėstos tvarkos palaikymas, ignoravimas ar paviršutiniška, pasyvi tolerancija, šių dienų egalitarinio bias dalis.
(Ne)gimtosios kalbos baimė
Grįžkime į kalbos politikos, kuri yra bendros diasporų politikos ir visuomeninio požiūrio atspindys, lygmenį.
Lietuvių kalbos politikos modelyje kalbėtojai skirstomi į gimtakalbius ir negimtakalbius, tai – faktinės kategorijos. Platesniame visuomenės diskurse šios kategorijos plečiamos, jas papildo konotacijos, kalbininkės Jolantos Zabarskaitės vadinamas istoriškai „traumuotos kalbos“ sindromas: gimtakalbiai ir negimtakalbiai atitinkamai skirstomi į mokančius ir iš principo, just because, nes taip, a priori negalinčius tobulai mokėti kalbos.
Pagal tokią logiką, pats Basanavičius, jei nepatirtų dangiško „Aušros“ apšvietimo, jei staiga nepasijustų lietuvis esąs, nepradėtų jausti lietuvių kalba, galėtų likti už istorijos borto ir tęsti paprasto sulenkėjusio (ne)lietuvio būtį. Nelietuviams (ar nepakankamai „apšviestiems“ nelietuviams) socialinio statuso, kuris konstruojamas per santykį su kalba, vektorius Lietuvoje aiškus. Visada yra ir bus, kur tobulėti, nes užkelta kartelė – dirbtinė, net gimtakalbių šiandien nevartojama kalba, su ja susijusi tapatybė. Nelietuvių netobulumas, sulyginamas su nepakankamumu.
Tai primetimas ateinantis iš pačios „traumuotos kalbos“ nepakankamumo pojūčio. Svarbus gilesnis lygmuo – šis nusistatymas ateina iš lietuvių susvetimėjimo su savo kalba, apie kurį rašo redaktorė Aira Niauronytė. Nepakankamumo trauma – baimė suklysti dėl vis kaitaliuojamų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) taisyklių, kuri neleidžia laisviau jaustis vartojant kalbą. Kalba nusavinama ir iš pačių gimtakalbių. Iš visų pusių sklinda pasmerkimo grėsmė, pasyvi agresija, dažnai ir atviros patyčios. O baimė, kaip ir meilė – labai stipri emocija. Baimė užkrečia.
Nepasitikėjimas kalbėtoju ir kalbėtojo nepasitikėjimas kalba veda į kalbos disociacinį tapatybės (kitaip, bipolinį) sutrikimą. Kai primetama kalbinė norma nesutampa su autentiška tapatybe. Užveriamas kelias laisvei, laisvumui – nuoširdžiam norui susirūpinti valstybinės kalbos pajauta, platinti žodyną, tobulinti tartį, atsiimti kalbą – patiems būti atsakingiems už savo kalbinę tapatybę. Įvairiomis prasmėmis kalbą prasčiau įvaldę, kartojant A. Niauronytės pastebėjimus, tampa nedėmesingi kalbos atžvilgiu, iš jo ateina abejingumas kalbai. Susvetimėjimas su kalba, tapatybe, su dalimi savęs. Puikus fundamentas kitokiam nei trauminiam augimui, ar ne?
Turime atskyrimą visuomenės lygiu ir bendrą nesusidomėjimo kalba aurą. Diasporų atveju, politikai ir kalbos institucijos signalizuoja apie poreikį stiprinti lietuvių kalbos lygį. Tačiau primetamas patyčių ir smerkimo fonas užkerta kelią autentiškam susidomėjimui valstybine kalba, be kurio prarandamas ir mūsų hibridinis (dvilypis) identitetas. Tokiu atveju nesame net sulenkėję / rusifikuoti / globalizuoti / kolonializuoti / indoktrinuoti / ekskomunikuoti / liofilizuoti nelietuviai, tampame Valstybine Kalba nesusidomėjusiais lénkais, ruseliais, žydais, itt. Vadinasi, kaimyniniais svetimšaliais. Not in, not out.
Smells Like Teen Spirit ir nepasiekiama Basanavičiaus Nirvana
Alio? Jūs dar čia? Dar neišeikit.
Klestinti visuomenė reikalauja įtraukumo ir įsitraukimo, o ne „nekalto“ ambiguity išlaikymo, pakibimo ore, niekada pilnai neišsakytos minties ir jėga prilaikyto liežuvio, nes net tolerantiško progresyvaus XXI am. piliečio intencija – ne visada apie laisvės plėtrą. Suvaržymas leidžia kontroliuoti.
Egzistuoja dar vienas socialinio skirsnio per kalbą kriterijus. Jei suvaržymą laisvai naudotis savo kalba jaučia gimtakalbiai, negimtakalbiai, valstybinę kalbą vartojantys yra dar labiau įrėminami į supernorminės kalbos spąstus. Gerai kalbą mokantys ima kalbėti dirbtiniu kalbos standartu (linkėjimai nuo teksto autorės – tai, ką skaitėte anksčiau, buvo mano kūrybinis delulu prisiskaičius sticky panašaus žanro tekstų). Realybėje vartojama standartizuota šneka neleidžia organiškiau integruotis į Lietuvos visuomenę, nes gimtakalbiai patys nevartoja „ant popieriaus“ egzistuojančios VLKK kalbinės normos. Pritapti visuomenėje diasporos atstovai gali tik puikiai išmokę standartizuotą kalbą, bet lieka pasmerkti niekada iš tikrųjų neperžengti „savųjų“ slenksčio, nes kalbos sterilumo lūkestis – dirbtinis, pagal socialines dinamikas neatitinkantis didelės dalies gimtakalbių kalbos.
Tai yra savo šalyje mes, tautinių mažumų atstovai, nesame priimami kaip kalbinės bendruomenės nariai, (jei) nepritamptame prie bendros kalbinės identitetinės normos, kuri nėra bendra. Perskaitykite dar kartą. Skauda vien pastanga skaityti ir bandyti suprasti šį sakinį. Įsivaizduojate, koks jausmas yra šį paradoksą įkūnyti?
Elitistinė lietuvių identitetinė norma šiuo atveju – susitapatinimas su dirbtine kalbininkų sukonstruota kalbos etikete, vartojama siaurame oficialių situacijų rate. Šių dienų cool identitetinė norma kaip roko revoliucija – nepritapimas prie elitistinės pusės, third way, kalbos laisvė, avangardas.
Abiem atvejais – tai lūkestis įsivaizduojamam Kitam perimti tam tikrą jau sukurtą kalbos modelį, lūkestis susitapatinti su specifinių (anti)taisyklių rinkiniu, bet ne su tuo, kas nenusakoma – ryšiu su kalba, meile fizinei ir mentalinei tėvynei, stipriu pajautimu, kad „esi iš čia“, kad jautiesi „savas“, net jei nesi gimtakalbis ir vartoji tik valstybinę kalbą. Kad savo valstybine kalba taip pat susilieji su balsais Dainų šventėje (ar Jessicos Shy koncerte) ir kad gyveni lietuviškų miškų energija, nes jie yra ir tavo prado esmė. Kad, galimai, pirmiausia pagalvoji ne apie VLKK normas ar fancy sociolektus, o apie metafizinius ryšius tarp savo tautinės tapatybės ir to, kaip ją atskleidžia kalbinė tapatybė.
Bipolinis kalbos sutrikimas ateina iš standarto lūkesčio – jis riboja, neleidžia kurti savo santykio su kalba. Netenkama galimybės tinkamo, autentiško kalbos modelio susieti su (ne)lietuvių tautine tapatybe. Ir mano aprašomas kalbos modelis nėra susijęs su kalbos nemokėjimu (ar, neduok Dieve, nesimokymo / nemokėjimo propagavimu) ar savos nezgrabnos versijos kūrimu. Jis apie tai, kad lietuvių kalbą kuria (esamuoju laiku, nes vartoja ir turi jai įtakos) įvairūs kalbinės bendruomenės atstovai, tarp jų ir Lietuvos istoriniai kitataučiai autochtonai.
Dalis, kur pasiekiame dviprasmiškumų piką
Pasikartosiu. Lietuvos autochtoninių tautinių mažumų atstovai, dažniausiai Lietuvoje gimę ir išaugę, yra lietuvių (valstybinės) kalbos kalbinės bendruomenės nariai. Bet. Jų santykis su valstybine kalba yra kitoks. Autentiškas. Bipolinis, dvilypis. (Monoetniniai piliečiai šio skirsnio neturi, nes jų kalbos ir tapatybės ryšys tiesmukas: kalbu lietuviškai – esu lietuvis, esu lietuvis – kalbu lietuviškai).
Tuo tarpu, kaip aprašyti tai, kas nenusakoma – negimtakalbio santykį su kalba? Ir dar valstybine? Kaip ji susijusi su Lietuvos autochtonų tapatybe? Kaip jausmą, kad myliu Lietuvą, galima išreikšti kalba? Ar jis legitimus tik reiškiamas valstybine lietuvių kalba? Paradoksalu, dažniausiai noriu jį išreikšti gimtąja (nelietuvių) kalba. Gimtąja kalba geriausiai jaučiame tai, kas artima širdžiai, mūsų pradą, šaknis. Bet Lietuvą jaučiu dviem kalbomis – santykio su tėvyne dalis yra ir valstybinė lietuvių kalba. Apie valstybinę kalbą kartais galvoju gimtąja (nelietuvių) kalba, įsivaizduojat? Ir man, daugumai mūsų, tai nėra keista. Neturiu jokio vidinio konflikto; pajusčiau, jei būtų kitaip. Hibridai nejaučia to, kad yra hibridai. Tiesiog esame. Kaip ir jūs. Pilni ir nedalomi.
Pilni ir nedalomi. Nors priklausantys skirtingoms kalbinėms bendruomenėms, kurios ne tik yra skirtingos, bet ir perspina. OK, gal jau pati prarasčiau dėmesį ties šiuo skaidomu oksimoronu. Bet nefantazuoju. Pabandysiu aiškinti ant pirštų. Su pavyzdžiais. Kuriuos žinote. (Nors gal ir nesąmoningai). Nes tai kiekvieną dieną girdite gyvendami Lietuvos dalyse, kuriose yra diasporų.
Kalbinį hibridumą atspindi Lietuvos tautinių mažumų kalba. Analizuojant lenkų kalbos atvejį – „vilenska“ (Vilniaus lenkų) šneka yra stipriai paveikta lietuvių kalbos. Lietuvos lenkai yra apsupti negimtosios (lietuvių) kalbos kalbinės bendruomenės, bet kartu yra ir valstybinės (lietuvių) kalbos kalbinės bendruomenės nariai. Tai yra jų etninėje bendruomenėje – lenkų kalba. Už jos ribų, pilietinėje bendruomenėje – valstybinė lietuvių kalba. Ir šios dvi kalbos (ar daugiau kalbų, papildomos užsienio kalbos) vartojamos vienu metu – jos veikia viena kitos dinamikas, infuzuoja, mutuoja.
Dėl šios priežasties nepriklausomybės eroje Lietuvos lenkai pradėjo vartoti daugybę lituanizmų, kurie šiomis dienomis konkuruoja su SSRS laikotarpyje pasigautais rusicizmas. Tai pagrindžia, pavyzdžiui, kalbininkės Irenos Masoit „vilensko“ sociolekto tyrimai. Taip pat, kaip lietuvių vartojamų anglicizmų atveju, Lietuvos lenkai paima lietuviškų žodžių ir pritaiko juos lenkų gramatikos ir fleksijos logikai: keičiame galūnes, linksniuojame.
Kartą išgirdę bendratautę Lietuvos lenkę daininkę duodant interviu, nusijuokėm iš komiškumo, nes supratom, kad mūsų sociolekto ribos vis plečiamos esamuoju laiku. Nors iki šiol taip nekalbėjom, išgirdę ją sakant: „mama pasiūliła pójść“ (mama pasiūlė nueiti), pradėjome ir patys (kaip pokštą) vartoti tokią kalbos integracijos formą (til it’s not a joke anymore). „Nu to varom“ („na tai varom“). „Nie mogę znaleźć valiklisa“ („negaliu rasti valiklio“). „Žinok, ni(e) wiem“ („Žinok, nežinau“). Arba tyriausias pavyzdys: nesuvaidinta kalba, kuria su draugais diskutavome apie šio teksto mintis.
Lietuviai, kaip ir tautinių mažumų atstovai, turi kalbos atmainų, tarmių variantų, sociolektų kurie tikrai yra labai cool. Graži ir ta galinga. Nes kalba yra gyvas organizmas. Ji nėra vien įrankis – kalba gali būti tapatybės išraiška, kūrybiniu pasirenkimu, autentiškumo pažyminiu. Taip pat prie valstybinės kalbos evoliucijos prisideda diasporų naudojamos gimtųjų (nelietuvių) kalbų sociolektai. Sluoksnio posluoksnis. Tuo tarpu socialinį „pritarimą“ plėsti (tekste nekvestionuojamą poreikį mokėti) kalbos standartą, suteikiant kalbai savitumo, „turi“, rodos, tik gimtakalbiai. Nors realybė tokia, kad mūsų geografijos šnekos nėra sterilios. Jos naudojamos anksčiau kolonializuotoje (rusų kalbos) ir dabar globalizuotoje (anglų kalbos) hibridinėje plotmėje, naudojamos joje gyvenančių tautinių ir kalbinių hibridų.
Jei ir lietuviai kalba pilnu spektru tarmių ir sociolektų, ar prasminga „lietuviškumą“ ar priklausymą lietuvių kalbinei bendruomenei matyti (tik) per sterilios kalbos versiją, tvirtinamą kalbos komisijos ir prižiūrimą kalbos inspekcijos? Arba, kaip rašė A. Niauronytė, „kalbos inspekcijos žmonių širdyse“?
Suvaržymas leidžia kontroliuoti. Baimę mūsų širdyse ir konstrukcijose. Galvokime patys – norime laisvės ar suvaržymo? Ir ar egzistuoja tik vienos pusės pasirinkimas šiame spektre? Ar egzistuoja sprendimas įtampoje tarp laisvos anarchijos ir mirtino įsikibimo į kontrolę? Manau, kažkur šioje įtampoje yra šio teksto esmė – autentiškumas. Tautinio ir kalbinio, o gal ir platesnio – sąmonės identiteto, autentiškumas.
Gal prisimenat Nirvanos vertybinės revoliucijos šūkį? Berods, Come As You Are.
Autentiškas (ne)autentiškumas arba 1+1=3
Problema, kurią skaidau, yra lietuvių visuomenėje sukurtas ir įsisąmonintas įsitikinimas, kategorizuojantis žmones kalbinių sugebėjimų skalėje, kai net nesuvokiama, kad toks nu(si)statymas internalizuotas ir skleidžiamas. Man reikėjo 8 A4 puslapių, kad su visu kontekstu prieičiau prie šio momento. O Perkūne, Matka Boska, duok mums jėgų.
Lietuva yra demokratinė šalis, vykdanti savo politiką vertybiniu pagrindu, bet, kaip tikina kai kurie kalbininkai, demokratija dar nepakankamai įprasminta kalbos politikoje. Lietuviškuose ratuose gimsta vis daugiau iniciatyvų, viena kurių kalbos demokratijos forumas REDA, skirtų skatinti autentišką santykį su kalba ir sąmoningą pasitikėjimą kalbėtoju. Visuomenė nori daugiau tolerancijos, jautrumo, dėmesingumo kalbai ir su ja susijusioms problemoms. Vis tik dažnai jos neišviangiamai orientuotos į gimtakalbį, kurio antagonistas – negimtakalbis.
Viešame naratyve vaizduojami kaip svetimšaliai savo valstybėje, lankantys opozicijoje su „lietuviškomis“ mokyklomis egzistuojančias „nelietuviškas“ mokyklas (pagal Valstybines kalbos politikos 2023–2030 metų gaires), tautinių mažumų atstovai išstumiami iš lygties, galimybės turėti santykį su lietuvių kalba. Netiesioginiu, kriptopatriotiniu būdu kvestionuojami jų gebėjimai be kalbos institucijų atskirti kalbines subtilybes, laisvai naudotis kalba. Ir taip yra tol, kol nekalbama apie kalbos lygio klausimą – valstybinės, ne užsienio kalbos standarto, galiojančio visiems Lietuvos piliečiams. Tokiu atveju grįžtama prie šio bendresnio išsireiškimo, visi „priimami“ ir „įtraukiami“ į Lietuvos piliečių visuomenę, nes joje visi privalo patenkinamu lygiu mokėti valstybinę kalbą. 1+1=1.
Tikslumo dėlei kartoju, kad, pagal statistiką, kalbame apie daugiau nei kas 7 Lietuvos pilietį, 15,39% visų Lietuvos gyventojų – tautinių mažumų atstovus (Lietuvos Respublikos 2021 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymas). Daugumai jų lietuvių kalba yra valstybinė – ne gimtoji, bet ir ne užsienio. Buvimas tautinių mažumų atstovu beveik visada reikalauja trečios kategorijos ir atitinkamo santykio. 1+1=3.
Is Math in the room with us?
Faktas, kad ne visi tautinių mažumų atstovai patenkinamu lygiu moka lietuvių kalbą ir yra išlaikę egzaminą šimtuku, kaip ir ne visi gimtakalbiai moka ir kasdien vartoja VLKK bendrinamą kalbos versiją. Visiems Lietuvos piliečiams reikia stiprių valstybinės kalbos pamatų, tai švietimo politikos, glaustai susijusios su kalbos politika, užduotis. Apie ją trumpai kalbu kitoje teksto dalyje.
Kalbos politikoje pasigendu įtraukaus svarstymo, atsakymo į kylantį klausimą: „kam priklauso kalba?“ Ar išvis kam nors priklauso? Ar lietuvių kalba, turint omenyje didelį kitataučių autochtonų skaičių šalyje, priklauso tik gimtakalbiams? Jei ne tik jiems, o ir valstybinę kalbą vartojantiems, tai Lietuvos piliečiams? Lietuvoje gimusiems ir užaugusiems? Lietuvoje mokyklas baigusiems? Laikiusiems lietuvių kalbos egzaminą? Teisingo atsakymo, turbūt, nėra, nes jis reikalauja tiek kartų minėto kategorizavimo ir kategoriškumo, kuris nebūtinai, o gal ir ne(be)padeda mums kaip pilietinei ir kalbinei bendruomenei evoliucionuoti į naują lygį.
Labiau turėtų džiuginti tai, kad Lietuvoje pradeda rūpėti autentiškumo klausimas – tai dar viena psichologinio saugumo sudedamoji dalis, kuri reiškia, kad atsirado galimybė koncentruotis į pasiekto klestėjimo raidą, o ne į išnykimo baimę, poreikį vien varžyti.
Lietuvos satelitų (ap)švietimas
Kaip grindžia kai kurie kalbininkai, aktualiu laikotarpiu lietuvių kalbai negresia išnykimas. Tai sąlygojo ne vieną priimtą sprendimą, vedantį autentiškumo link. Šiomis dienomis, jei toks būtų mano noras, galėčiau formaliai tapti Kamila Zujewicz, nors tai sutapimas – mano pavardėje reikėtų rašybą keisti į jau leistas naudoti raides – „w“, junginį „cz“. Dar ne visi tautinių mažumų atstovai turi galimybę pasirinkti norimą asmenvardžio išraišką dėl nepraplėstų diakritinių ženklų („ł“, „ś“, „ć“, itt.) naudojimo gairių. Bet pirmas žingsnis padarytas. Pajudėjo dešimtmečius nejudinta aklavietė ir subtili kalbos politikos problema: kam priklauso pavardė – žmogui, valstybei, o gal ideologijai? Negyvename savigynos vakuume, greičiau ar lėčiau, bet atsiveriame autentiškumui.
Svarbiausia – šiai dienai vertybinis išnykimas negresia ne tik lietuvių kalbai, bet ir Lietuvai. Lietuviai pajėgūs kultivuoti savo identitetą. Jei šiuo laikotarpiu kalbame apie fizinio išnykimo galimybę – šios grėsmės pagrindinis šaltinis sklinda ne iš kaimynų lenkų ar iš Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų, istorinių autochtonų. Moksliniai tyrimai taip pat pagrindžia, kad ribojant gimtosios (nelietuvių) kalbos mokymąsi, pavyzdžiui, lenkų tankiausiai apgyvendintame Šalčininkų rajone, jame stiprėja rusų kalbos įtaka.
Rusų medijos minėtiems gyventojams tampa lengviau prieinamos nei limituota galimybė iš esmės stiprinti gimtosios kalbos įgūdžius. Pažymėtina, kad gimtosios kalbos mokymasis turėtų būti vykdomas kartu su valstybinės kalbos lavinimu ir stiprinimu, nekvestionuojant dualaus poreikio. Tyrėjų nuomone, būtent ši stringanti dinamika, negebanti užkirsti kelio rusų kalbos (ir propagandos) sklaidai pasiūlydama kokybišką alternatyvą, ir sąlygoja nepavykstantį Vilniaus krašto lituanizavimo projektą.
Tai yra lituanizacija, kuri vykdoma ribojant mano santykį su gimtąja kalba, riboja ir mano santykį su valstybine lietuvių kalba. Paradoksas? Nes esame hibridai. Negalite išimti vienos dalies ir tikėtis, kad nesubyrės šitas House of Cards. Negalime (?), nenorime pasidalinti, pasirinkti vienos dalies. Šio plyšio alternatyva – susvetimėjimas su savo tapatybe, kalbinės tapatybės praradimas. Kai kurie visuomenės atstovai renkasi trečią – globalizacijos – kelią: lengviau tampa išsireikšti globalia lingua franca (pavyzdžiui, Vakaruose – anglų, Europos Rytuose, posovietinėje platumoje – rusų kalba).
Faktas, kad geriausias gimtosios kalbos žinių šaltinis – tautinių mažumų mokyklos ir pakankamas skaičius valandų, skiriamų gimtosios kalbos pamokoms. Kitų galimybių vartoti standartizuotos gimtosios (nelietuvių) kalbos formato, būnant apsuptiems kitos valstybinės kalbos, praktiškai nėra. Būtent dėl šios priežasties, kaip minėjau, pavyzdžiui, Lietuvos lenkai pasižymi savitu akcentu ir sociolektu (dialektu).
Įdomus ir faktas, kad Lietuvos lenkų šiuolaikinis sociolektas labiau suprantamas lietuviams nei Lenkijoje gyvenantiems lenkams dėl bendros istorijos Lietuvos valstybėje – ryšio, kurio valstybiniu lygmeniu Lietuvos lenkai daug dešimtmečių su Lenkija neturi. Gyvename su, kartu ir tarp lietuvių. Jei skaitėte Bartoszo Polonskio Vilniaus lenkų kalba parašytą romaną „Robčikas“ (yra ir eksperimentinis E. Bondar vertimas į lietuvių kalbą) ir atradote sau žinomų, gal net artimų kalbinių formuluočių, egzistuoja tikimybė, kad su Lietuvos lenkais turite daug daugiau bendro nei Lenkijos skaitytojai, kuriems sukurtas specialus „vilenskos“ kalbos žodynas.
Esame taške, kur vieni kitus galime suprasti be žodyno ir be poreikio versti – turime stiprius bendrus valstybinius, pilietinius, kalbinius pamatus. Kadangi, norėčiau tikėti, kaip visuomenė išeiname (išėjome?) į aukštesnį suvokimo lygį, jo tikslas turėtų būti visapusiškai palanki raida. Galimybė su(si)kurti bendrą ateitį, kuri nekiršina ir neantagonizuoja, bet randa įtraukių sprendimų, taip pat kalbos politikoje. Win-win.
Galvokime racionaliai – (at)matykime baimę
Ar blogai jaučiatės, kai sakau, kad Lietuva (taip pat) yra mano valstybė, o lietuvių kalba man, Lietuvos lenkei, multitautei vilnietei, XXI amžiaus Gen Z atstovei, iš tikrųjų rūpi? Rūpi ne kaip koks „grįžimo prie šaknų“ trendas, nes aš neturiu, kur „grįžti“. Lietuva yra mano pradžios dalis.
Jei jaučiate, kad mano noras prisidėti ir kartu kurti Lietuvą kokiu nors būdu kelia pavojų jūsų tautiškumui – tai iš trauminės pozicijos ateinantis įsitikinimas, su kurio realybe šiai dienai nieko bendro aš-mes neturime. Lietuviai turėtų didžiuotis per amžius ir priespaudos laikus išsaugotu ir iš naujo sukonstruotu tautiniu identitetu. Jis galėtų įtraukti Kitą ir kitoniškumą ne kaip grėsmę, kurią reikia slopinti („Laikyk savo draugus arti, o priešus dar arčiau“), o kaip šalies kultūrinį, visuomeninį, pilietinį, intelektualinį kapitalą praturtinantį dėmenį.
Kaip tai padaryti? Eiti europiniu multikultūralizmo keliu. Su Lietuva paaugome, kai Gedas tokią strategiją prisijaukino, Vilnių oficialiai įkūrė 1323 m. nusiuntęs laiškus kitataučiams europiečiams. Išeitis yra matyti skirtumą. Ir matyti jį kaip pozityvų dėmenį, pridėtinę vertę. Ne „tai man nėra skirtumo, kad tu lenkas (-ė)“. Skirtumas yra tas, kad esu lenkė. Nes kartais esmė ir yra tame, kad (great) minds don’t think alike (kad ir ne visada). Informuotų nuomonių pliurazmas yra šių dienų globalizacijos pridėtinė vertė. Taip, kartais ir iššūkis.
Bet nuomonių skirtumai yra pasekmė to, kad nesėdime užsidarę savo kieme. Kad nenorime būti suvaržyti. Kaip teigia lenkų filosofijos istorikė Barbara Skarga, demokratinėje šalyje laisvės kaina yra atsakomybė už tai, kad turime skirtingas nuomones. Ne už tai, kad galime turėti, o už tai, kad a priori turime. Laisvės kaina yra atsakomybė į(si)vertinti ir atitinkamai reaguoti į tai, kad esame skirtingi – skirtumas reikalauja akomodacijos vardan bendros gerovės, realių veiksmų. Kitaip galime būti atsakingi tik už statuso quo palaikymą.
Šis tekstas – kvietimas įstabiau vertinti mūsų visų šališkumą, vidinius įsitikinimus ir kalbą – tą, kurią vartojame kaip įrankį vardinti, vadinasi, kategorizuoti, ir tą, kuri lieka mūsų sąmonės meandruose – tylų bias. Manau, kad savo klestinčioje šalyje neturėtume konkuruoti dėl hierarchijos, kuri riboja ir verčia tam tikrą piliečių dalį disocijuotis su savo tapatybe, svetimėti su savo kalba ir/ar kalbomis. Tai teikia naudą tik Lietuvos priešams.
Kartais pokyčiui užtenka gilesnio sąmoningumo, susidomėjimo, kas esame kaip pilietinė visuomenė. Kad suteikiame balsą įvairiems jos atstovams, tarp jų ir mažumoms. Kad jiems nesant kambaryje pri(si)mename apie jų interesus, nes tai – bendros Lietuvos ateities interesai. Kad diasporų atstovai galėtų patys turėti (nebūtinai vienintelės politinės partijos) balsą ir saugią erdvę reikštis. Diskutuoti apie kalbos ir Lietuvos tapatybių įvairovę – tai įdomu, net pasauliniu lygiu unikalu. Lietuvos žmonės yra svarbūs. Kaip ir svarbu, kad tai būtų dvipusės, ne tik lietuvių, pastangos. Nes baimė, kaip ir meilė, užkrečia.
Taip sukrito kortos
Jeigu Jūsų iki šio momento nepraradau, ar pastebėjote, kaip fainai susiskaitė sweet fantazija apie Gedą? Rašiau ir buvau laisva raiškoje. Gedai, fainas esi, call me.
Po to reikėjo sunkios inversijos, nes bendra situacija – suvaržymas. Suvaržymas kaip sunkiai skaitomas tekstas, kur nesilieja laisva mintis. Suvaržyme – sunkumas, emocinis bagažas, kam nors trauma. Ji gali versti maištauti, būti the difficult child, rėkti, bėgti, protestuoti. Bet aš nenoriu. Atveriu Jums savo sąmonės sluoksnius. Myliu Lietuvą stipriau, mano santykis su lietuvių valstybine kalba stipresnis nei aplinkos suvaržymas. Todėl rašau šį tekstą. Neturiu poreikio maištauti, galėčiau ramiai gerti kavą New Nordics skvere ir maksimalizuoti shareholder value. Bet iš prigimties noriu jį maksimalizuoti visur, kas aplink mane. Visur, kas viduje manęs.
Mano gimimo datą turite, gal tuo metu blogai kažkas buvo su Marsu ir Venera ar Merkurijaus retrogradu. Bet, man netikint astrologija ir renkantis aktyvų stebėjimą, įsiklausymą, įsitraukimą, būtent šios refleksijos apibūdina dutūkstantųjų pirmo ketvirčio realijas. Ne sukritusias kortas, o mūsų visuomenės kasdienius pasirinkimus. Tai gyvos atminties pavyzdys ir paskutinių 20 metų patirties pjūvis, gimus, išaugus ir gyvenant Lietuvoje.
Žengiant į ateitį, manau, savo šalyje, dėl savo kalbos ir tapatybės, neturėtumėte konkuruoti su manimi (mumis), nes noriu, kad pavyktų ir jums. Tik tokiu būdu pavyks mums visiems – augti ir auginti Lietuvą.
