„Mano šeima europiečiai“ vertėja Elena Kosaitė-Čypienė sako, kad svarbi ne tik pažintinė knygos vertė, bet ir užsimezgantis asmeninis santykis su tekstu: „Knyga labai gera. Drąsiai lyginu su garsiąja „Sapiens“ Karin Bojs naudai: jos knygos informacija patikimesnė, kiekvienas teiginys kruopščiai apsvarstytas, paremtas pačiais rimčiausiais moksliniais tyrimais ir asmeniniais pokalbiais su iškiliausiais pasaulio atitinkamos srities mokslininkais. Ir kartu tai nuostabiai lengvai skaitomas, svajingas, kone romantiškas pasakojimas apie pastaruosius 54 000 europiečių gyvenimo metų. Sekdama pasakojimo giją, drauge su autore jaučiausi istorijos dalimi, gyvai įsivaizdavau žodžiais piešiamus vaizdus.
Juk tai apie mane: mano promotės ir protėviai taip pat keliavo per Europą nuo krašto iki krašto paskui laukinius arklius, mamutus ir šiaurinius elnius, gynėsi nuo ledynmečių šalčio, gėrėjosi saulėlydžiais, miegojo ant protėvių kapų, sėjo grūdus ir virė alų bei midų, plaukiojo laivais, stebėjo dangaus kūnus, ritino namo dydžio akmenis, lipdė puodus ir apkūnių moteriškių figūrėles, kalė ir lydė varį bei geležį, į savo draugiją įsileido šunis, garbino kates – grūdų sandėlių, gyvybinių išteklių, sarges. Šoko, grojo, piešė, sekė istorijas ir skleidė indoeuropiečių prokalbę.“
Pati knygos „Mano šeima europiečiai“ atsiradimo istorija įdomi ir net jaudinanti. Karin Bojs užaugo negausioje ir nedarnioje šeimoje. Ji nepažino nei savo senelės, nei prosenelės ir apskritai retai sutikdavo giminaičius. Netekusi motinos, ji pasiryžo atlikti DNR tyrimus. Anot K.Bojs, visi mes susiję tam tikru atžvilgiu – esame giminaičiai, mus sieja bendra patirtis ir pasaulėjauta. Ji atsekė savo protėvius per visą rašytinę istoriją iki proistorės. Atlikdama tyrimą susitiko su daugybe įvairių šalių mokslininkų – genetikų, istorikų, archeologų, pateikusių jai nepaprastai vertingos informacijos.
Domėjimasis savo protėviais – svarbus daugumai pasaulio kultūrų. Pažinti juos – tai pažinti savo tautą, bendruomenę, save. Senovės žmonės galėdavo pasakyti mažiausiai dešimties kartų savo protėvių vardus. Biblijoje išvardytos ilgos giminystės linijos, o seniausi vardai užrašyti daugiau kaip prieš du tūkstančius metų. Nuo biblinių laikų metodai, kaip atsekti savo protėvių kilmę gerokai patobulėjo. Kaip tik šiais laikais jie patiria didžiausią proveržį. Bet atsekti protėvių kilmę – tik pirmas žingsnis. Ne ką mažiau svarbu suprasti, kaip mūsų DNR veikia ankstesnių kartų patirtys. Mokslininkai dar tik pradėjo rimtai tirti vadinamuosius epigenetinius veiksnius. Juk paveldimos savybės ir aplinka drauge formuoja tokius esminius mūsų gyvenimo dalykus kaip identitetas, sveikata ir polinkiai.
Šioje neeilinėje knygoje telpa viskas – tai ir kelionių aprašymai, ir šeimos istorija, ir rimta mokslinė studija. Autorė nagrinėja, kaip formavosi Europos bendruomenės ir tautos, kas lėmė jų vienokius ar kitokius polinkius, talentus ar ligas, ji atskleidžia daugybę kasdienio europiečių gyvenimo paslapčių, tarkime, kur Europoje rastos seniausios siuvimo adatos, kokie pirmieji muzikos instrumentai ir kas jais grojo, kur išvirtas pirmasis alus.
Ryžtinga ir kruopšti, naujausiais mokslo pasiekimais besiremianti Karin Bojs neleidžia nuobodžiauti nė akimirkos. Susipažinusi su gausybe tyrimų rezultatų knygoje autorė puikiai juos apibendrina, sukuria žmonijos evoliucijos paveikslą ir parodo, kaip DNR analizė gali praturtinti mūsų žinias apie praeitį.
