Po naujausios rašytojo, publicisto G.Petkevičiaus knygos „Karo žmonės“ (2022, „Alma littera“) pristatymo kėdainiečiai aktyviai diskutavo apie dabar vykstantį karą Ukrainoje, karo „anatomiją“ apskritai, apie žodžio laisvę ir demokratiją, žiniasklaidos atsakomybę, svarstė civilinės saugos ir karinio rengimo būtinybę.
„Nepaisant technologijų progreso, deklaruojamos atjautos ir iki blizgesio nupoliruotų politikų kalbų iš aukštų tribūnų, Žemėje liepsnoja karai“, – knygos „Karo žmonės“ įžangoje rašo autorius, pateikdamas daug neįtikėtinų, negirdėtų, dramatiškų ir žiaurių istorijų, iliustruotų iškalbingomis nuotraukomis. Tai trečioji jo knyga, prieš tai autorius yra išleidęs „Karo anatomiją“ bei „Didžiųjų karų paslaptis“. Dienos šviesą šiemet išvys dar viena Kaune gyvenančio rašytojo knyga, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas Ukrainoje vykstančiam karui.
Ar ginkluoti konfliktai iš tiesų neišvengiami, o žmonijos prigimties pakeisti negalima?.. Šioms mintims neduodant ramybės, pakalbinome rašytoją Giedrių Petkevičių, internete ir socialiniuose tinkluose dažnai pasirašantį Sausuolio slapyvardžiu.
– Domitės istorija, tyrinėjate ir analizuojate karybą. Kas ir kada paskatino susidomėti šia tema?
– Juokaudamas sakau, kad yra berniukų, kurie išauga iš žaidimų šautuvėliais amžiaus, o yra tokių, kurie neišauga. Aš, matyt, neišaugau – šis hobis, interesas liko man iki šiol (šypsosi). Tarnavau Krašto apsaugos savanorių pajėgose, studijavau Vytauto Didžiojo universitete istoriją. Visi mano kursiniai, bakalauro darbai buvo iš karybos istorijos. Ši sritis man labai įdomi, susidomėjimas vis stiprėjo, gilinau žinias. Taip susipažinau su kariškiais, šauliais.
– Kaip ir iš kur renkate medžiagą, ar paprasta ją pasiekti, gauti? Knygos pristatyme pateikėte nemažai asmeninių nuotraukų, iš kur jos?
– Turiu Krašto apsaugos ministerijos akreditaciją kaip internetinės žiniasklaidos atstovas, rašantis gynybos temomis. Todėl gaunu visus pakvietimus į oficialius įvykius, taip pat vyksta žurnalistų susitikimai su Krašto apsaugos ministru, skirti „ne spaudai“, bet reikalingi bendram supratimui apie įvykius, kad pajaustume, kuo kvėpuoja Lietuvos gynyba, Lietuvos kariuomenė. Todėl apie bendras tendencijas kalbėti su žmonėmis galiu, tai nėra mėgėjo būrimas iš kavos tirščių. Na, o knygų iliustracijos surinktos iš įvairių internetinių šaltinių, tačiau nemažai yra ir asmeninių nuotraukų, kurios darytos kelionėse arba lankantis Lietuvos kariuomenės daliniuose bei pratybose.
– Savo antroje knygoje „Karo anatomija“, išleistoje 2021 m., rašote: „Ukrainos įvykiai pažadino iš miego Lietuvos politikus, atsakingus už gynybos finansavimą – daugelį metų tiesiog skandinę kariuomenę ubagiško finansavimo liūne, jie atsitokėjo ir dar 2014 m. skyrė papildomų lėšų.“ 2022 m. vasario 24-ąją Rusijos pradėtas plataus masto karas prieš Ukrainą ne tik kad pažadino didžiausius skeptikus, bet tikriausiai niekam neleis ramiai užmigti dar daug metų?
– Kada nors, kai, tikiuosi, mes išvengsime karo, kai Ukraina nugalės, viskas nusistovės, bus galima atsipalaiduoti ir Lietuvos gynybos finansavimo kreivė nebebus tokia stačiai šaunanti į viršų, kaip yra dabar.
Reikia suprasti, kad nuo 2004 iki 2014 metų mes Lietuvos pasirengimo gynybai nevystėme, o ją marinome, buvome visiškai atsipalaidavę, turime didžiulį atsilikimą. Dabar tarsi norime iš visiškai paliegusio, iš koncentracijos stovyklos išleisto žmogaus padaryti pajėgų sportininką. Iš pradžių mums tą gynybos „kūną“ reikia atstatyti iki vidutinio žmogaus lygio ir tada galėsime kalbėti apie modernizaciją, užtvirtinimą. Galiausiai, kai viską turėsime, mums reikės tik palaikyti ir atnaujinti turimą infrastruktūrą, ginkluotę, techniką, neatsilikti nuo technologinio progreso. Bet šiuo metu, jeigu palygintume, ką Lietuvos kariuomenė turi ir ko jai reikia, tai pastarasis sąrašas baigtųsi kažkur ties horizontu…
Poetiškas posakis, kad laisvė kainuoja, iš principo yra teisingas.
– Šiandien pristatėte knygą „Karo žmonės“, kuri labai populiari tarp skaitytojų, bibliotekoje jos reikia laukti eilėje. Apie ką šis pasakojimas?
– Knyga „Karo žmonės“ skirta plačiam skaitytojų ratui, nes noriu papasakoti žmonėms apie tokį „fenomeną“ kaip karas, kuris, deja, kalbant apie žmonijos dinamiką, vystymąsi, yra beveik kasdienis reiškinys. Užtenka pasižiūrėti ne tik į dabar vykstantį Rusijos ir Ukrainos karą, bet ir į platesnį pasaulį, į seną ir visai neseną istoriją. Pamatysime, kad karas yra dažnas reiškinys, vadinasi, turime jį bent šiek tiek išmanyti.
Kaip ir ankstesnės mano knygos, ši taip pat apima XX amžių ir baigiasi sąlyginiu XXI. Kodėl sąlyginiu? Nes pateikiu gana niūroką tikrovę – kas turėtų įvykti ir kaip mes, civiliai, turėtume elgtis, jeigu karas ateis prie mūsų durų.
– Ką mes turėtume žinoti, kaip elgtis?
– Tai priklauso nuo to, ką jūs ruošiatės daryti. Suprantama, nepopuliaru kalbėti apie tai, kad išvyksiu iš šalies, paliksiu šalį likimo valiai, bet bus ir tokių žmonių. Žiūriu į tai skeptiškai ne vien dėl patriotizmo, bet ir dėl praktinių priežasčių, nes išvykti bus pakankamai sunku dėl uždarytų sienų arba prie tų sienų vyksiančių kovos veiksmų. Todėl knygoje siūlau tam tikrus „receptus“, kaip įsirengti namus, ką turėti, kuo pasirūpinti, kaip elgtis artilerinio apšaudymo metu, krentant bomboms.
Jeigu mes negalime karo išvengti, turėtume tam tikra prasme jį prisijaukinti – kitaip tariant, būti jam pasiruošę. Svarbiausia, ko reikia – vanduo, maistas, degalai, vaistai, higienos priemonės ir šiluma. Jeigu yra galimybė atsiskaityti banko kortelėmis, naudokite jas, taupydami grynuosius. Namuose ant langų užklijuokite lipnia juosta „iksus“, per apšaudymus lindėkite po masyviu valgomojo stalu, jei tokį turite, jei ne – reikia įsitaisyti durų nišose – jos griūva paskiausiai. Tai tik dalis plano, kurį turite turėti.
– Jūsų knygose nemažai humoro, rašote gyvai ir šmaikščiai.
– Manęs dažnai klausia, kur kare galima rasti humoro? Tačiau, kiek teko pajusti gilinantis į istoriją, humoras kare iš tiesų egzistuoja. Kartais jis gali būti tiesiog isteriškas, bet kartais humoras gali būti gynybinė žmogaus reakcija. Yra toks terminas „apkasų draugystė“. Psichologai pakankamai rimtai teigia, kad tarp kariaujančių vyrų užsimezgusi draugystė yra viena tvirčiausių. Kaip tame posakyje, nelaimė, šiuo atveju siaubas ir katastrofos, suvienija. O bet kokiame vyriškame kolektyve, tarp vyrų, kurie pasijaučia ginklo broliais, humoro gimsta pakankamai nemažai. Tame pačiame Ukrainos kare matome, kaip vyrai, aptilus mūšiui, juokauja, krečia pokštus.
– Tyrinėjate ne tik karybą, esate dirbęs ir psichologu įkalinimo įstaigoje, gilinotės į žmogaus prigimtį. Kaip atsakytumėte skaitytojams į klausimą, kodėl žmonija negali gyventi be karų?
– Amerikietis politologas Francis Fukuyama didelį rezonansą sukėlusioje knygoje „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ (1992) teigė, kad klasikine politine prasme ateina istorijos pabaiga, nes pasibaigs globaliniai karai. Išnyko vienas didysis blokas – toji blogio imperija, ir dabar mūsų pusrutulyje sąlyginai viešpataus Vakarų kultūra, didelių karų nebus, žmonija gali eiti progreso, vystymosi keliu. Kaip matome, jis labai stipriai klydo. Vaizdžiai tariant, blogis nemiega. Tai, kas užkoduota tautos, nacijos genuose, dingti negali. Rusija visada „ėjo“ pas kaimynus. Ir tai taikytina ne vien Rusijai.
Sekant psichoanalitiku Sigmundu Froidu, žmoguje nuolat kovoja dvi viena kitai prieštaraujančios jėgos: eros ir thanatos. Viena, poetiškai tariant, mus verčia keliauti į žvaigždes, siekti naujų tikslų ir veda į priekį, kita projektuoja agresiją į mus pačius ir taip pat į išorę. Jų susidūrimas gimdo libido. Šis susidūrimas daro mus žmonėmis su visais pliusais ir minusais.
Kai kas sako, kad karai yra natūrali žmogaus būsena ir visa žmonijos istorija, jei suversime ant grandinėlės visus epizodus, yra nesibaigianti karų istorija su tam tikrais taikos meto inkliuzais.
