Jau pusmetį lentynose ar ant staliukų prie jūsų lovų gulinti Kastyčio Sarnicko „Voyage, Voyage“ yra odė kartai, kuri užaugo su didelėmis viltimis ir ambicijomis, atmušė dantis į kasdienybės sunkumus, bet nepaleido tikėjimo, kad už viso tuštybių fasado yra kažkokia gilesnė esmė. Kad nudrožtas Paulo Coelho buvo neteisus ir prasmė yra ne keliauti ratu, o galiausiai kažką pasiekti. Tik ką?
Kastytis Sarnickas aka Kastetas – intelektualus pankas, atradęs savo vietą lietuviškojo hip-hop‘o pasaulio ekosistemoje, išskleidęs talentus ne tik per muzikos, bet ir literatūros, pasakojimo pasaulio ribas. Autorius privalo deklaruoti, kad jis augo su Kasteto balsu, buvo vienas iš „G&G Sindikato“ fanų.
Kodėl Kastetas? Nes Kastetas buvo panašiausias į mane. Mažesnis, greitesnis, ne toks rimtas, bet balansuojantis tarp drąsos ir įžūlumo sakyti tai, kaip mato pasaulį ir jo nesąmones. Kol Svaras pusdievio balsu dėstydavo filosofines tiesas ir vesdavo sielas į šviesą, Pushaz kapodavo gatvės išmintį, Donciavas palaikydavo racionalumą ir muzikos poveikio stiprumą, Mamania tyliojo meistro būklėje glostydavo plokšteles, Kastetas išliedavo visą egzistencinį nerimą, džiaugsmą ar tulžį dėl gyvenimo absurdo.
Tie, kas skaitė pirmąją Kastyčio knygą „Turnė“, jau susipažino ne tik su „Alkūninio veleno“ gyvenimu, bet ir su idėja, kad už pramogų pasaulio užuolaidų tvyro daug absurdo jausmo, ironijos, nusivylimo ir inercijos. Visą tai atperka ne pinigai ar parašai ant papų, kurių, kaip dėstė pranašas Tomas Sinickis, niekad nebuvo, niekas nematė, nes jų niekas neprašė, o gilesni jausmai ir procesai.
Taip ir „Voyage, Voyage“ man visų pirma yra knyga apie draugystę. Jei reiktų išsirinkti, su kokia klasikų knyga turėčiau palyginti šį kūrinį, tai kažkodėl į galvą veržtųsi Ericho Marijos Remarque‘o „Trys draugai“. Tik žymiai mažiau depresyvi ir po oda palendanti versija.
Guolis yra senstantis, pastabus ir ironiškas, bet vis labiau cinizmo riečiamas bosistas, o Pigis – vis dar naivumą, kvailumą, bet ir iš jų derinio kylančią išmintį dalinantis grupės gitaros solistas. Angelė – balansuojanti jų konfliktinį ir draugišką santykį šventoji instagramo dvasia.
„Voyage, Voyage“ pasiūlo gerai sukaltą istoriją su puikia pabaiga, komiškus epizodus, pastabas, kartais erzinantį Guolio refleksyvų bambėjimą, kartais per daug niūrias ar kandžias išvadas, bet svarbiausia, kad ji primena kokiuose paprastuose dalykuose slypi atsakymai didžias ir veidą iškreipiančias filosofines įtampas ir klausimus.
„Kaip jis atlaiko visa tai? Iš kur semiasi jėgų? Aš Pigį visąlaik laikiau silpniausiu iš mūsų, visus tuos metus. Sąžinė vis graužė, kad taip ir nepaskambinau, nebandžiau susitikt po išsiskyrimo. O pasirodo atvirkščiai, silpniausias turbūt buvau aš“, - kelionei artėjant link pabaigos išvadą padaro Guolis.
Štai čia slypi didžioji Kastyčio Sarnicko kaip autoriaus stiprybė. Ne tik puikus humoro jausmas, pastabumas detalėms, suvokimas kaip greitai ir įdomiai papasakoti siužetus, bet atvesti link dėmesio kitam žmogui. Gebėti pakreipti perspektyvą į kitą net ir nuolat tūnant savo minčių cirke. Stebėti pasaulį, bet pasakoti apie jį ne tik taip, lyg pats būtum pasaulio centras.
Dar viena puiki „Voyage, Voyage“ dalis – kelionės motyvas. Jau „Turnė“ užvestas beprasmiško bastymosi, keliavimo nejaučiant smagumo, negalvojant apie tikslą motyvas čia išsiskleidžia visu gražumu.
Tai ne tik keliaujančio muzikanto jam puikiai pažįstamas kontekstas, nuobodulio ar melancholijos šulinys, bet ir geras mūsų (kai sakau mūsų, tai talpinu visus, bent kažkiek ragavusius jaunystės ir paauglystės 90-ais ir 00-ais) kartos simbolis. Su valstybės nepriklausomybe prasidėjęs judesys į kažkur taip niekada ir nesibaigė.
Didysis pažadas visada yra tai, kad kelionės pabaigoje mūsų laukia tikslas. Pusgalviai išminčiai kartais dar prideda, kad kelionė ir yra didysis tikslas savaime. Bet gal kelionė yra tiesiog būklė, kuri ištinka ir kurioje mes galime suprasti dalykų apie save ir kitus, o galime ir iššvaistyti ją veltui? Kaip Guolis norėjo praleisti ją sėdėdamas bare, lenkdamas bokalus ir beviltiškai flirtuodamas su ta fantazijas pakuriančia vokiete?
Sėdim tame pačiame laive visi ir kai kurie skiria laiką stebėdami kitus, kai kurie atsitempia su savimi gyvenimo tiesų lagaminus, o kai kurie nori tiesiog free-floatinti ir nė karto nesusimąstyti. Kelionė yra tai, ką tu iš jos pasidarai. Ir net jei tu nevaldai kelionės krypčių, ritmo ar nematai didžiųjų prasmių, vis tiek gali turėti gerą laiką, pajusti meilę ir draugiškumą žmonėms ir retkarčiais pasijusti savo vietoje.
Kiekvienam Guoliui savas Pigis, kiekvienai Angelei savas išmanusis telefonas, o kiekvienam „Voyage, Voyage“ skaitytojui savo kelionė. Gal tik per knygos siužetą, o gal per savo asmenybę, draugystes ir pamirštas esmes.
