Pablo Escobaro gyvenimas priminė įtempto siužeto veiksmo filmą. Apie ekscentrišką jo asmenybę yra sukurta daugybė filmų, serialų (pavyzdžiui, šiuo metu itin populiarus „Narcos“), parašyta knygų ir net pristatyta kompiuterinių žaidimų, tačiau nei vienas jų P.Escobaro gyvenimo neatspindėjo taip tiksliai, kaip bestseleriu tapusi biografinė knyga „Pablas Escobaras – mano tėvas“.
Kitaip ir būti negalėjo – šios knygos autorius yra vienintelis narkobarono sūnus Juanas Pablas Escobaras. Kovo 14 d. jis pirmą kartą viešėjo Lietuvoje ir pats asmeniškai lietuviams pristatė savo tėvo istoriją.
Netiki legendomis, tiki žmonėmis
Tikiuosi, kad visi, perskaitę knygą, išmoks keletą pamokų, kurias mes, sunkiuoju būdu, išmokome kaip šeima, – kauniečiams kalbėjo J.P.Escobaras.
Sūnaus parašytoje biografijoje tikėtis ditirambų neverta. J.P.Escobaras nieko negražino ir nenuslėpė – skaitytojams pateikė visą tiesą, kurią žinojo apie savo tėvo gyvenimą. J.P.Escobaras, šiuo metu gyvenantis Argentinoje, kur dirba architektu, savo tėvo „pasiekimais“ niekada nesididžiavo. Priešingai – savo tikrąją pavarde jis pristato tik knygos skaitytojams, o kasdienybėje šiandien yra šaukiamas Sebastiáno Marroquíno vardu.
„Man tikra garbė, kad tiek daug žmonių atėjo į knygos pristatymą. Savo kūriniu norėjau atskleisti tikruosius potyrius, kokie jie kyla būnant Pablo Escobaro sūnumi. Nenorėjau atkartoti savo tėvo istorijos. Tikiuosi, kad visi, perskaitę knygą, išmoks keletą pamokų, kurias mes, sunkiuoju būdu, išmokome kaip šeima“, – kauniečiams kalbėjo J.P.Escobaras.
Jis patikino biografine knyga tikrai nesiekiantis garsinti žuvusio tėvo vardo, anaiptol, norintis, jog legenda nustotų gyvuoti: „Noriu kalbėti apie savo tėvą kaip žmogų, o ne legendą. Aš netikiu legendomis, aš tikiu žmonėmis. Tai istorija, nutikusi Kolumbijoje praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pradžioje. Ir mes tiek turime iš jos išmokti“.
Paklaustas apie didžiausią pamoką, kokią pačiam teko išmokti, biografijos autorius prakalbo apie knygos pabaigoje tėvui skirtą padėką: „Dėkingas už parodytą kelią, kuriuo tikrai nereikia eiti“. Kolumbietis patikino daug žinantis apie kokainą, nors nė karto jo net nėra bandęs.
„Mane tikrino visos teisėsaugos institucijos ir nieko nerado. Taip, visi esame žmonės. Visi klystame. Tačiau kai man norisi nukrypti nuo vertybių sistemos, pagalvoju apie sūnų. Ar tokį pavyzdį jam noriu rodyti?“, – paklaustas, kas stabdo nenusidėti, atsakė J.P.Escobaras.
„Narcos“ pateikia daug netiesos
„Jei tavo tėvas yra Pablas Escobaras, sunkiausia yra išlaikyti taiką ir ramybę. Nes kas nors iš išorės visuomet tave kvies smurtauti, keršyti. Ar norėčiau būti ne Juanas Pablas Escobaras? Tai mano gyvenimas ir aš nieko nesigailiu. Koncentruojuosi į dabartį, į savo šeimą.
Jei tavo tėvas yra Pablas Escobaras, sunkiausia yra išlaikyti taiką ir ramybę.
Ir savo vardą bei pavardę pasikeičiau ne dėl to, kad norėčiau atsiriboti nuo gimdytojo, neigčiau esantis Escobaras, bet dėl saugumo, kurį noriu sukurti savo šeimai. Pasaulyje egzistuoja daug priešiškai nusiteikusių „grobuonių“. Be to, niekas mums net neparduotų lėktuvo bilietų“, – ką reiškia būti tokios asmenybės sūnumi, atsakė pašnekovas.
Ne vieną lietuvį į „Knygų ministeriją“ antradienį patraukė regėtas naujausias serialas apie šį Kolumbijos mafijos vadeivą – „Narcos“. Ar jame atvaizduojami P.Escobaro gyvenimo epizodai atitinka realybę?
„Knygoje aprašiau 28 antrajame serialo sezone pateiktas klaidas. Neanalizavau pirmojo sezono, nes kūrinys būtų per ilgas. Serialo kūrėjai tikrai nepateikia tiesos. Jie šlovina tuos laikus, šlovina mano tėvo veiksmus, jo kurtą prievartos mechanizmą. Jeigu kas nors, perskaitęs mano knygą, vis dar norės būti Pablu Escobaru, tuomet aš savo darbą atlikau prastai. Aš prastas rašytojas.
Niekuomet nenorėjau būti toks, kaip tėtis. Ir jis nenorėjo, kad būčiau toks, kaip jis. Anaiptol, tėvas ragino mane studijuoti, siekti mokslų. Norėjo, kad pasinaudočiau visomis galimybės. Kartą pagalvojau apie sekimą tėvo pėdomis, bet tai truko gal 10 minučių. Supratau, kad tai būtų prastas pasirinkimas. Prastas man pačiam, mano šeimai, mano šaliai“, – patikino kolumbietis.
Jis teigė tūkstančius kartų prašęs tėvo viską mesti, pasikeisti, bet šis neklausęs, tik atkreipdavęs dėmesį. Neklausęs nei jo, nei mamos: „Niekas negalėjo jo sustabdyti. Jis kūrė savo taisykles, savo įstatymus. Visad rasdavo priežasčių pateisinti smurtavimą“.
Paprašytas prisiminti įsimintiniausią akimirką iš vaikystės, J.P.Escobaras tik pabrėžė, kad labai ilgisi savo tėvo kaip draugo. Ilgisi „pilnos“ šeimos. Su tėvo gimine nebendrauja, nes ji jį išdavė.
„Norėčiau pasakyti kažką gražaus apie juos, bet negaliu. Meluočiau“, – patikino J.P.Escobaras.
Prašo tėvo aukų atleidimo
Pašnekovas prisipažino, kad žmonės dažnai teisia jį dėl tėvo klaidų. Kasdien už jas turi atsakyti.
„Stengiuosi susisiekti su tėvo smurto bangos aukomis tapusiais asmenimis, jų šeimomis. Prašau atleidimo. Kreipiuosi į juos su pagarba. Tikrai nebandau paslėpti ar numarinti tėvo smurto apraiškų, niekad jo veiksmais nesididžiavau. Esu sudaręs net dokumentą: „Mano tėvo nuodėmės“. Beveik kiekvienoje pasaulio šalyje yra jo demonstruoto smurto aukų.
Daugelis norėjo mūsų mirties. Mūsų, kaip šeimos, mirties. Išgyvenome tik dėl meilės, kuri tvyrojo tarp artimųjų. Netgi ir tuomet, kai turėjome daug pinigų, šeimos viduje jautėsi tik sklindanti vienas kitam šiluma. Tėvas padarė gerą darbą būdamas geru tėvu. Jis išaugino mane su vertybine sistema, buvo švelnus“, – patikino biografijos autorius.
Iš Kolumbijos kilęs narkotikų prekeivis P.Escobaras garsėjo ekscentriškumu, kėlė galvos skausmą policijos pareigūnams ir siaubą priešams.
„Forbes“ žurnale septintu turtingiausiu pasaulio žmogumi paskelbtas nusikaltėlis turėjo tiek pinigų, kad kasmet apie 2 milijardus dolerių nurašydavo kaip nuostolius.
„Forbes“ žurnale septintu turtingiausiu pasaulio žmogumi paskelbtas nusikaltėlis turėjo tiek pinigų, kad kasmet apie 2 milijardus dolerių nurašydavo kaip nuostolius, nes tiek jų milžiniškose vandens saugyklose suėsdavo žiurkės, permirkdavo vandenyje ar sunykdavo kitais būdais. Kartą, slapstydamasis kalnuose, ji sudegino 2 milijonus dolerių – tam, kad prie pinigų laužo sušiltų dukra.
Tai buvo labai prieštaringa asmenybė – ir mirtį sėjusi pabaisa, negailestingai šalindavusi visus savo priešus, ir vietinis Kolumbijos Robinas Hudas – statęs ligonines ir mokyklas, šelpęs vargšus. Todėl P.Escobaro laidotuvės tapo visuotiniu šalies įvykiu – vieni šventė jo tironijos pabaigą, o kiti liejo ašaras – į narkobarono laidotuves susirinko beveik 25 tūkstančiai kolumbiečių.
„Po tėvo mirties praradome visą jo kauptą turtą, kuris perėjo vyriausybės žinion. Valdžia niekuomet nepasivargino atlyginti mano tėvo aukoms iš to. Nesu laimingas, kad negaliu kautis prieš valdžią. Juk ji turėtų padaryti kažką gražaus, o ne tiesiog pasivogti turtą iš mano šeimos. Politika – gerai organizuotas nusikalstamumas ir tiek“, – nuomonę išsakė J.P.Escobaras.
Priminė Tadą Blindą
Vieno žymiausių pasaulio nusikaltėlių sūnus viešnagės Lietuvoje metu savo knygą pristatė tik Kaune ir Panevėžyje. Laikinojoje sostinėje vykusio pristatymo metu vienas jo gerbėjų į susitikimą su J.P.Escobaru atėjo vilkėdamas marškinėliais su jo tėvo vardu ir pavarde. Paklaustas, kodėl sužavėjo šis kolumbietis, vyras atsakė: „Nes padėjo vargšams. Ar Lietuva turėjo kada panašių asmenybių? Manau, kad taip. Tadą Blindą“.
Minioje, laukiančioje, kada knygynas atvers duris susitikimui su P.Escobaro sūnumi, pastebėtas užsienietis tikino esantis muzikantas ir su svečiu iš Kolumbijos susipažinęs dar išvakarėse Vilniuje. Paklaustas, kodėl knygą pristatantis asmuo nesurengė susitikimo su skaitytojais sostinėje, septynerius metus Lietuvoje gyvenantis Italijos pilietis pajuokavo: „Nes Kaunas ir Panevėžys Lietuvoje garsėja kaip mafijos miestai“.
Knygynas-kavinė buvo perpildyta kolumbiečio gerbėjų. Tarp jų buvo ir nemažai studentų.
„Nors istorija nesidomiu, ši asmenybė ir jos gyvenimas sudomino. Pablas Escobaras turėjo būti nekvailas, kad tiek pasiektų. Žiūrėjau visus filmus ir serialus apie jį, tad smagu buvo pamatyti savomis akimis Pablo Escobaro sūnų. Koks pasirodė Juanas Pablas Escobaras? Taikus“, – demonstruodama kolumbiečio parašą įsigytoje knygoje, džiaugėsi studentė Gerda.
