Poetas A.Žaltauskas vadinamas vienu iš įdomiausių savo kartos balsų. Jo eilėms būdingi nenuspėjami minties šuoliai, kuriems svetimas banalumas ir buities apribojimai.
Poeto pirmąją knygą pristatė leidyklos „Kauko laiptai“ vadovas ir knygos redaktorius, poetas Viktoras Rudžianskas, apie kūrybą kalbėjo literatūros recenzentas ir kritikas, poetas Tomas Vyšniauskas, o A.Žaltausko eiles skaitė aktorius Aleksandras Kleinas. Mintimis apie sūnaus kūrybą pasidalino ir jo mama.
„Galbūt bus ir dar viena knyga, o dabar norėjome matyti autorių labai realistišką, labai socialų, kartais – svajoklį. Tokį, koks yra jaunas žmogus su visais savo prieštaringumais – būdo, veiklos, biografiniais.
Knygoje atrasime kalbinius žaidimus, kurie vyresnei kartai gal bus sunkokai įkandami, nepriimtini. Poeto tekstus galima skaityti įvairiomis intonacijomis ir daryti įvairiose vietose pauzes“, – pristatydamas knygą sakė V.Rudžianskas.
„Šios knygos pristatymas, pasirodymas man – ypatingas įvykis. Ne tik dėl to, kad Aleksandras buvo mano virtualus draugas – gyvai taip ir nebuvome susitikę. Taip pat ir dėl to, kad mus internetinėje erdvėje oponentai priskyrė modernistų šutvei. O modernistų šutvės siela buvo Aleksandras, aš tik stengiausi palaikyti novatoriškesnio žodžio skverbimąsi į poeziją. Todėl labai džiaugiuosi, kad ši knyga pasirodė.
Man pačiam poezija, kuri orientuota į emocinį pradą, metaforinė poezija yra labai priimtina, gausybė įvaizdžių su netikėtais tų įvaizdžių sugretinimais“, – kalbėjo poetas T.Vyšniauskas.
Pasak jo, vienas iš A.Žaltausko išskirtinių bruožų yra banalumo neigimas. Poetas stengėsi bėgti nuo banalios minties, rizikavo verčiau būti nesuprastas, nei rašyti nuspėjamai.
„Filosofijos teorijų, popkultūros elementų, politologijos, politikos, rytų civilizacijos atributų, kasdieniškų buities elementų koliažas formuoja spalvingą, žėrinčią, ekspresija žaižaruojančia eilėraščio energetiką.
Toje energetikoje kartu juntamas po išmonės kauke kruopščiai paslėptas lyrinio subjekto jautrumas ir būties netvarumo suvokimas. Tai slepiasi už šiurkštumų, už margumyno – taip autorius slepia savo jautrią sielą. Taip man atrodo skaitant knygą.
Dar man atrodo, kad Aleksandro kūryba buvo labiau orientuota į emocinį pradą nei į sklandų minties perteikimą. Kita vertus, jis, mėgdamas eksperimentuoti ir laužyti taisykles, neneigdavo ir technikos svarbos poezijoje. Daug dėmesio skyrė ritmikai, puikiai rimuodavo“, – kalbėjo T.Vyšniauskas.
Poeto kūrybai būdingi ir tarptautinių terminų, svetimybių įpynimas, reiškinių ir daiktų ištraukimas iš jiems būdingų savybių:
„Aleksandras nevengė šiurkštesnės raiškos elementų, aštresnių išsireiškimų. Tai jaunatviškas maksimalizmas norint suteikti kuo daugiau paveikumo eilėraščiui. Jis labai rūpinosi eilėraščio emocine puse, jam buvo svarbu sukurti tokį lauką, kuris paveiktų skaitytoją.
Dažnai poetai yra pavadinami savotiškais pranašais. Pranašiškų dalykų yra ir šioje knygoje, kad kartais skaitant kyla šiurpuliukai.“
Kalbėdamas apie A.Žaltausko asmenybę, T.Vyšniauskas pastebėjo, kad visi, su juo bendravę, buvo susikūrę savitą jo paveikslą:
„Jis buvo iš tų žmonių, kurie nemelavo nei sau, nei kitiems. Įdomi, spalvinga asmenybė. Literatūra ir pasaulis jo neteko.“
Poeto mama, taip pat dalyvavusi knygos pristatyme, džiaugėsi tuo, kad ši knyga yra išleista ir tai liks jos sūnaus kūrybinis palikimas:
„Džiaugiuosi, kad mano sūnaus kūryba buvo pastebėta. Rašyti jis pradėjo pradinėse klasėse, mačiau, kad turi labai lakią vaizduotę, geba žaisti žodžiais, įtaigiai, svariai pasakyti savo mintis. Į poeziją jis žiūrėjo rimtai, labai domėjosi teorine poezijos puse.
Jo kūryboje aš taip pat jutau lemties trapumo, laikinumo jausmą – jis yra visoje kūryboje. Yra nuojautos, pranašiškų ženklų. Aš sau sakau: negalima aprėpti neaprėpiamo. Negali aprėpti to, kas begalybė.“
Knygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.
Leidykla „Kauko laiptai“ knygą „Kulniuku dangus pradurtas“ kitais metais planuoja teikti Zigmo Gėlės konkursui.
