– Kokios asociacijos jums kyla, išgirdus žodį „poezija“?
– Ilgas šalikas ir toks pat ilgas poeto liežuvis. Iš tiesų, kai galvoju apie poeziją, visuomet šauna mintis apie šablonišką, bohemišką lietuvišką poeziją. Taigi, iš esmės poezija man asocijuojasi ne tik su pačiu eilėraščiu, bet ir poeto portretu, jo gyvenimu, kuris irgi yra poezija.
– Koks jūsų pirmasis atsiminimas, susijęs su poezija?
– Pirmas ryškiausias susidūrimas su poezija buvo mano pirmąją Rugsėjo 1-ąją. Atsimenu, kad nelankiau paruošiamosios grupės ir atėjau tiesiai į mokyklą. Rugsėjo 1-osios šventės proga ant scenos stovinti mokytoja kvietė vaikus ateiti ir prieš visus pasakyti išmoktą eilėraštį. Visi kiti vaikai buvo išmokyti eilėraščių apie rudenį ar mokyklą. Aš nelabai žinojau, ką čia reikės pasakyti, bet drąsiai pasisiūliau. Na, ir kažką padeklamavau, bet tas eilėraštis, kaip dabar atsimenu, buvo iš kažkokios tėvų knygos, toks šiek tiek avangardinis. Iš mokytojos veido supratau, kad gerokai nepataikiau į šventinę nuotaiką. Bet, vadinasi, jau pirmoje klasėje mokėjau keletą eilėraščių mintinai.
Dar labai gerai atsimenu, kaip mano tėvai Kaune vis eidavo į Navako knygyną. Aš žinojau, kad jis poetas. Gal dar tuo metu nelabai turėjau aiškaus santykio su poezija, bet tekdavo būti tarp poetų. Tad poezija mano gyvenime iš pradžių atsirado ne kūrybos pavidalu, bet pavieniais įvaizdžiais.
– Kaip pradėjote rašyti?
– Kai buvau maža, labai daug skaičiau. Be to, mano tėtis – menotyrininkas, namuose prie stalo sėdėdavo ir visokias recenzijas rašydavo. O aš tai matydama, jį mėgdžiodavau. Atsimenu, net mano vaikystės piešinių pavadinimai būdavo beveik kaip eilėraščiai, labai ilgi. Pavyzdžiui – kiškis pamatė krentantį lapą ir nuliūdęs dėl to apsivertė aukštyn kojom. Bet pirmas toks kartas, kad jau buvo galima kažką mano sukurto pavadinti eilėraščiu, buvo trečioje klasėje, kai mokytoja uždavė sukurti eilėraštį namų darbams. O aš jai atnešiau visą sąsiuvinį. Kai atsisėdau rašyti, tai ir pradėjau: apie rudenį, vasarą, žiemą, lapę, kiškį, Kauną ir slieką. Vienu žodžiu, išliejau ant popieriaus viską, kas buvo mano, trečiokės, galvoj. Turiu pripažinti, kad nustebinau ne tik tėvus, bet ir mokytoją. Manau, tai, ką tada parašiau, buvo visai kokybiška. Tėvų ir mokytojos palaikymas man labai daug reiškė, todėl pradėjau kurti daugiau ir visiems sakiau, kad rašau eilėraščius.
– O ar buvo pertraukų? Galbūt kūrybinių krizių?
– Žinoma, kad buvo. Atsimenu pokalbį su tėčiu, kai jo klausiau, apie ką man rašyti. O jis man atsakė, kad galima apie bet ką rašyti. Apie tai, ką matai aplinkui. Va pro langą matosi kalnas, šlaitas, konteineris. Tada labai stipri kūrybinė krizė buvo, kai labai norėjosi rašyti, bet sudėtinga buvo suvokti savo kūrybos objektą.
Kita krizė buvo, kai reikėjo peržengti slenkstį tarp mokykloje kurtos eiliuotos poezijos į baltas eiles. Iš esmės, rimuoti nėra blogai, bet atsimenu, kad kažkuriuo laikotarpiu gavau kritikos dėl tokios eilėraščių struktūros. Esą niekam nebeįdomu taisyklingai surimuota poezija. Tuo metu man tai atrodė didžiulis iššūkis, kaip nustoti rašyti eiliuotai. Prasidėjo ilgai užtrukusios savo stiliaus paieškos, siekiant suderinti jau įgytus rimavimo įrankius su kažkuo dar nepažintu.
Studijų laikais tikrai nerašiau nuolat. Tik tada, kai aplankydavo įkvėpimas. O dabar, jau artėjant trisdešimtmečiui, pradėjau galvoti, ką aš darysiu su ta poezija. Tad prieš kelerius metus pradėjau nuosekliai rašyti eilėraščius.
– Kaip dažnai pastaruoju metu aplanko įkvėpimas?
– Anksčiau labai ilgai laukdavo to tikrojo įkvėpimo. Eilėraščiai pavykdavo labai geri, bet koks vienas per metus. Tai kaip tokiais tempais galima knygą išleisti? Ir tik vėliau išmokau, kaip dirbtinai sukelti įkvėpimą. Kaip patekti į tą būseną, kai ateina idėjos. Bet kas mane įkvepia, iš tiesų supratau tik jau išleidusi knygą. Kartais mane įkvėpti gali kažkoks atsitiktinis geologinis faktas. Arba, pavyzdžiui, eilėraščiui apie Balkanų karą parašyti mintis atėjo, kai buvau tunelyje, Sarajeve.
Pagaliau pradedu pastebėti tam tikrus dėsningumus savo kūryboje. Dabar jau žinau, kad mane įkvepia ne būsenos, o faktai, įvykiai. Skaitytojas, atsivertęs mano knygą, turbūt gali pagalvoti, kad aš eilėraščius parašiau šalia pasidėjusi istorijos knygą. Juk šalia vienas kito eilėraščiai apie Balkanų ir partizaninį karus, tremtį, Katynės žudynes. Tačiau pati tai suvokiau tik sudėjusi eilėraščius į knygą, tikslingai to niekad nedariau.
– Kodėl pasirinkote savo eilėraščiuose kalbėti apie savo vaikystės, jaunystės patirtis?
– Neseniai su kitais šių metų literatūros debiutantais nusprendėme, kad turbūt, kai rašai pirmą knygą, neišvengiamai tekstuose atsiranda vaikystės ir jaunystės temos. Kitu atveju apie jas autoriai kalba prieš mirtį. Viena vertus, tai, matyt, toks be galo svarbus gyvenimo lūžis, kurį vienaip ar kitaip norisi apmąstyti. Kita vertus, mano vaikystė susijusi ne tiek su manimi, kiek su laikmečiu, kurį išgyvenau. Šiame viename laiko tarpe gyveno žmonės, kurie dar nežinojo, kas yra radijas, ir kartu tokie, kurie jau dirbtiniu intelektu naudojosi. Apskritai, manau, mano knyga yra ne tiek apie mano vaikystę, kiek apie XX amžių, kuris man be galo įdomus. Bet turbūt čia jokia naujiena, nes dabar daugelis jį apmąsto. Tik galbūt kiti labiau bando aprašyti visokias istorines traumas, o aš siekiu atrasti ne tik traumas, bet ir to laikmečio žmogaus stiprybę, grožį visų sunkių išgyvenimų kontekste.
– Jūsų eilėraščiuose, pavyzdžiui „autoportrete“, daug minimas gimtasis miestas Kaunas. Koks jūsų santykis su Kaunu? Koks yra jūsų Kaunas?
– Mano tikslas nebuvo parašyti eilėraščių knygos apie Kauną, bet nusprendžiau joje palikti daugiau eilėraščių, skirtų Kaunui. Aš, kaip ir visi kauniečiai, išgyvenau dilemą, kai reikėjo nuspręsti, kur studijuoti ir gyventi. Dauguma pasirenka Vilnių. O aš, iš principo, neišvažiavau.
Esu skersai išilgai ištyrinėjusi Kauną. Pažįstu kiekvieną rajoną ir jų gatveles, žinau visas intrigas ir istorijas nuo pat tarpukario, nes prisidėjau prie visokių dokumentinių laidų apie juos kūrimo. Mano knygoje yra toks eilėraštis „Kaunubis“. Tai – Kauno Anubis. Jame rašau, kad jaučiuosi kaip Kauno sargybinis šuo. Dabar šis aistringas susižavėjimas pamažu ima blėsti, bet buvo toks laikotarpis, kai, pavyzdžiui, žinodama, kad yra pirmadienis ir į Kauną koncertuoti atvažiuoja kažkokia garsi grupė, jaudindavausi, ar kas ateis jų pasiklausyti, jausdavausi atsakinga, kad būtų publikos. Tarsi turėčiau sergėti Kauno kultūrą, kad mano mieste būtų linksma. Nes jei manęs ten nebus, tai kas koncerte šėlsmo įkarštyje kratys galvą?
Arba, atsimenu, važiuoju saulėtą rudens vakarą autobusu ir niekas nevaikšto palei Nemuną. Ir nesuprantu, kaip trijų šimtų tūkstančių gyventojų mieste tokį gražų vakarą niekas nevaikšto palei Nemuną? Tuomet man atrodo, kad aš turiu išlipti iš autobuso ir praeiti palei upę, nes be manęs daugiau niekas neįprasmins tos dienos. Tad aš savo Kauną ne tik myliu, bet ir jaučiuosi už jį atsakinga. Kaip koks Kauno advokatas ar sargas.
Iš kitos pusės, pati augau bohemiškoje aplinkoje ir sunku susitaikyti su tuo, kad ji pamažu keičiasi. Jaučiu pareigą tęsti Kauno legendą. Juk kas nors turi perimti estafetę, kad po šimto metų kas nors rašytų apie tai, kaip kokiais 2010-ais Kaune rinkdavosi menininkai. Aš noriu sukurti tokį Kauną, apie kurį skaitydamos ateities kartos žavėtųsi, kaip dabar mes romantizuojame tarpukarį.
Perskaitęs mano knygą, vienas iš leidyklos redaktorių – gimimo kaunietis Marčėnas slapta nudžiugo, kad Kaunas vėl užfiksuotas literatūroje. Kaunas net neturi tokio legendinio romano, kaip Vilnius, kuriam pasisekė būti įamžintam Kunčino „Tūloje“ ar Gavelio „Vilniaus pokeryje“. Yra vos keli kūriniai iš senų laikų kaip „Raudonmedžio rojus“, bet nieko sukrečiančio, išsamaus. Galbūt tai bus idėja man. Kaip tik planuoju išbandyti prozos žanrą.
– Jūsų knygoje netiesiogiai atsiranda vienišumo tema. Kuo vienišumas jums artimas?
– Mane visad labai traukė, kur niekam neįdomu. Pačiomis įdomiausiomis šalimis laikau Lenkiją ir Baltarusiją. Todėl turbūt ir knygą parašiau apie dalykus, kurie įdomūs man vienai. Juk dabar labai populiaru rašyti apie save ir vidinius išgyvenimus. O man norisi rašyti eilėraštį Baltarusijai.
Vienišumas mane labai traukia. Net kai prieš Kalėdas perku eglutę, tai būtinai išsirenku pačią bjauriausią, nes man gaila, kad niekas jos nenorės. Nenoriu, kad ji liktų vieniša. Kadangi pati esu vienturtė dukra, tai vienišumas man nesvetimas.
– Priklausote poetų klubui, pavadinimu „Poetautojai“. Koks jausmas priklausyti poetų bendruomenei?
– Kažkuriuo savo gyvenimo metu supratau, kad poezija yra užkrečiama. Pastebėjau, kad kai perskaitau gerą knygą, esu labiau linkusi pati ką nors parašyti. Panašus fenomenas seka po festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“. Daugelis poetų grįžę gali sėdėti dvi savaites ir rašyti be perstojo.
Kalbant apie „Poetautojus“, manęs niekaip nepaleidžia bohemiško poeto, kuris nuolat leidžiasi į įvairius nuotykius, įvaizdis. Bet į nuotykius pasinerti vienam sunku. Su šiuo poezijos klubu esam padarę nemažai renginių, bet geriausia tai, kas įvykdavo po jų.
– Kaip poezija keičia jūsų gyvenimo būdą?
– Būna kartais, kad reikia pagrindiniam darbui parašyti komercinį šūkį ir straipsnį, o aš sėdžiu ir galvoju, kaip norėčiau dabar parašyti eilėraštį. Net yra buvę, kad praleidau terminą ar atsisakiau pasiūlymo vien dėl to, kad manyje užgimė eilėraštis ir niekaip to kūrybinio pliūpsnio negalėjau iš savo minčių išvyti. Kartu labai gaila įkvėpimo akimirką nuleisti į tualetą, todėl kartais tenka atidėti kažkokius svarbesnius darbus į šalį dėl poezijos.
Šiaip kartais ironiška, kaip plačioji visuomenė suvokia poetą. Kai kurie paprašo parašyti sveikinimus močiutei šešiasdešimtmečio proga. Arba verslininkai nori, kad parašytum repą apie kiekvieną įmonės darbuotoją. Bet iš tiesų jaučiu, kad poetai šiais laikais vertinami. Matyt. lietuviams kaip tautai visuomet buvo reikalingi dainiai.
Taip pat per poeziją sutikau labai daug įdomių žmonių. Poetų bendruomenė – erdvė be galo laisviems žmonėms. O jų susitikimas – „Poetinis Druskininkų ruduo“ yra absoliučiai magiškas renginys, į kurį atvykti rekomenduočiau ne tik poezijos mėgėjams, bet visiems, kuriems trūksta spalvų kasdienybėje. Poezija yra tiesiog toks mažas gyvenimo stebuklas. Pats geriausias vaistas, kai pernelyg įklimpstama buitiškuose reikaluose.
– Kokią poeziją pati skaitote?
– Lietuviškos poezijos naujienomis visuomet atidžiai ir nuosekliai domiuosi, skaitau viską, ką tik išleidžia. O jeigu reikėtų vieną mėgstamą lietuvių poetą pasirinkti, tai paminėčiau Donaldą Kajoką, kuris, kaip ir aš, rašo tokiais minčių blyksniais.
Taip pat itin mėgstu latvių poeziją, kurios vertimų pas mus išleidžiama tikrai nemažai. Man atrodo, kad ji labai kultūriškai mums artima. Ir joje kur kas daugiau miesto poezijos, kontrastų tarp miesto ir kaimo. Kartais ir estų poetus pavartau.
– Kas slepiasi už jūsų knygos skyrių pavadinimų: „ilgosios bangos“, „trumposios bangos“ ir „trikdžiai“?
– Kai reikėjo knygą pavadinti, labai ilgai galvojau, apie ką ji. Ir supratau, kad ji yra ne apie mane, o apie mūsų tėvus ir senelius. Ne tik mano, bet ir mūsų visų. Prisiminiau tėvų pasakotas istorijas, kaip jie vaikystėje lipdavo ant vandens bokštų ir iškeldavo antenas, kad galėtų pasiklausyti roko muzikos, ir supratau, kad šią kartą geriausiai apibūdina tas nepasotinamas laisvės troškimas. Todėl knygą pavadinau „Liuksemburgo jūra“ pagal radijo stotį, kuri transliuodavo visą šitą užsienietišką muziką. O radijuje juk būna ilgosios ir trumposios bangos. Kaip ir eilėraščiuose: kurie vieni būna didesnės apimties, kalbantys sudėtingesnėmis temomis tarsi iš tolimos, skaudžios praeities atskriejančios radijo bangos, o kiti – lengvesni. Tuo tarpu sovietiniam režimui blokuojant Vakarų radijo stotis, atsirasdavo trikdžiai. Labai panašiai kaip dabartiniai aplink vykstantys karai, visokie istoriniai trikdžiai, kurie mus išmuša iš vėžių.
Dar yra tokia paslaptinga istorija, susijusi su ant knygos viršelio pavaizduotu radiju. Čia mano tėvų senas radijas ir leidykla manęs paprašė knygos viršeliui jo nuotraukos. O aš jį laikiau sode. Atvažiuoju, žiūriu, kad langas išimtas ir niekas nepavogta, tik radijo nėra.
– O tai kokia čia nuotrauka tuomet ant knygos viršelio?
– Vėliau radau seną to radijo instrukciją. Tik iki šiol nesuprantu šito keisto sutapimo, kodėl jį pavogė būtent tą savaitę, kai man jo prireikė knygos viršeliui.
– Skaitant jūsų knygą, nesunku suprasti, kad esate daug keliaujantis žmogus. Kokios kelionės jums buvo svarbiausios?
– Tikrai nemažai pasaulio esu apkeliavusi, bet vis dėlto svarbiausios mano kelionės buvo po Lietuvą. Visų pirma, supratau, kad kaip miestiečiai apie Lietuvą žinome labai nedaug. Taip pat, kad tirštas gyvenimas verda ne tik Kaune ar Vilniuje. O tose nepažintose teritorijose slypi poezija.
Šiaip daug mąsčiau apie gamtos poeziją, kurios ypač gausu lietuvių autorių kūriniuose. Daugiau pabuvusi mažesniuose miesteliuose ir miškuose supratau, kad neįmanoma nerašyti apie dirvonus ir vyturius, kai esi jų apsuptyje.
Anksčiau maniau, kad keliauti po pasaulį kūrėjui nebūtina, nes yra daugelis puikių poetų, kurie mėnesių mėnesiais tūno savo kambaryje. Kad man svarbios kelionės, supratau tik karantino metu.
Nors dažniausiai įkvepiančiomis šalimis laikomos Vakarų Europos valstybės, man jos atrodo visiškai nepoetiškos. Tačiau, kaip ir akivaizdu iš mano knygos, ypač mane įkvepia Rytų Europa. Galbūt tai susiję su sudėtinga istorine patirtimi, kurią išgyveno šios šalys. Vakarų Europoje viskas tiesiog per daug gražu ir saldu.
– Po karo Ukrainoje pradžios visų mūsų gyvenimo pasirinkimai ir pasisakymai tapo vienaip ar kitaip politiški. Kokį vaidmenį politika užima jūsų kasdienybėje?
– Visuomet labai domėjausi istorija, manau, kad didelę įtaką tam padarė mano šeimos praeitis. Daugelis šeimoje buvo rezistentai, pilietiškai aktyvūs žmonės, kuriems už tai teko nemažai kentėti. Tai persismelkia ne tik į mano kūrybą, bet ir į kasdienybę.
Pavyzdžiui, Kaune prieš merą Visvaldą Matijošaitį protestuoja tik du poetai – aš ir mano draugas Rokas, kuris taip pat prieš kurį laiką išleido poezijos knygą. Su Roku kartais juokaujame, kad, žiūrint iš istorinės perspektyvos, politiniai režimai rašytojus dažniausiai užverbuoja, kad rašytų kas jiems būtų naudinga. O Matijošaitis padarė klaidą ir mūsų nepapirko, todėl ir protestuojam ne tik veiksmais, bet ir raštu. Nes būna dviejų rūšių poetai: tie, kurie renkasi būti politiškai neutralūs, ir kiti, kurie pasiryžę daryti revoliuciją.
– Remiantis jūsų pasakytais žodžiais, atrodo, kad jums labai svarbu suprasti savo šeimos, šalies istoriją, kad daugiau sužinotumėte apie save. Kada atsirado šis noras?
– Tas noras buvo visada, tik labiausiai sustiprėjo, kai mirė seneliai, tada supratau, kad labai daug nespėjau paklausti. Taip pat artėjant trisdešimtmečiui, kai pradėjau galvoti apie savo vaikus.
Apskritai kalbant, man atrodo, kad kuo daugiau mes žinosim apie savo tėvus ir senelius, tuo labiau mes vertinsime ir mylėsime save ir aplinkinius. Be to, kad šis noras gimė per asmeninius išgyvenimus, esu kūrusi ne vieną dokumentinę laidą, kurioje kalbinome šimtamečius žmones. Vien dėl to atsirado eilėraštis „Mano supermenai“ apie senus žmones, kuriame rašau, kad „Catwoman pelytės žilumo“. Tai čia viskas apie senolius. Kaip žurnalistei, teko nemažai bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis ir tada galvodavau, kad juk net troleibusu važiuojant aplink mane sėdi tokie žmonės: buvę tremtiniai, graužę medžių žieves, galbūt pėstute per Mongoliją namo parėję, gyvenę griuvėsiuose ir matę daug siaubingų dalykų. Aš noriu visiems priminti, kad jų nepamirštų, nes mūsų šitiek iškentėję senoliai tikrai yra nerealūs.
– Kokią atsakomybę, būdama poete, jaučiate šiuolaikinei Lietuvai?
– Man atrodo, kad lietuviams visada reikėjo dainių. Kažkokių teisėjų, orakulų, kurių pareigas atlikdavo poetai. Kad pasakytų, kai kažkas negerai. Todėl aš stengiuosi netylėti. Net į policijos rankas buvau pakliuvusi dėl jau minėtų protestų. O jei reikės, kalbėsiu dar daugiau.
