Schulzes romanas „Simple Stories“ įtrauktas į mokyklų programas, o knygos išverstos į trisdešimt pasaulio kalbų, tarp jų – ir lietuvių („Adomas ir Evelina“), pagal jas statomi filmai. Rašytojo kūriniuose pasakojama visų pirma apie gimtąją Rytų Vokietiją, bene svarbiausia tema – Vokietijų susivienijimo atneštos permainos, kurių padariniai rytuose jaučiami iki pat šių dienų.
Schulze yra aktyvus viešojo gyvenimo dalyvis, į jo mintis apie solidarią visuomenę ir neoliberalizmą įsiklauso didžiųjų šalies partijų vadovai. Jis gerai pažįsta ir Rytų bei Vidurio Europą – pirmoji jo knyga pasakoja apie gariūnmečio laikus Peterburge, o smagi istorija „Estijoje, kaime“, lietuviškai pasirodžiusi „Metų“ žurnale, nepiktai ironizuoja estų ir suomių būdo bruožus.
Tarybiniais laikais jis yra lankęsis ir Lietuvoje. Anot paties autoriaus, 1984-aisiais, dalyvaudamas „studentiškos vasaros“ programoje, jis apie tris savaites netoli Minsko liejo „betoninius pamatus kažkokiems tvartams. Atlygis, neskaitant pinigų, buvo dvi dienos Minsko, dvi ar trys – Vilniaus, ir keturios – Leningrado“. „Turiu prisipažinti, kad tik atvykęs į Vilnių ir išvydęs užrašus abiem kalbom ant pastatų arba meniu supratau, kad čia iš tiesų esama sienos“, – anuometiniais įspūdžiais dalijasi Schulze.
Schulzes stiliui būdingas subtilus humoras, lakoniškas, detalėmis neperkrautas pasakojimas.
Schulzes stiliui būdingas subtilus humoras, lakoniškas, detalėmis neperkrautas pasakojimas. Jis pripažįsta, kad vienas iš įtaką dariusių rašytojų yra Mažojoje Lietuvoje gimęs ir augęs Johannesas Bobrowskis. „Bobrowskis yra vienas iš nedaugelio, kuris sukūrė nepaprastus eilėraščius, nepaprastą trumpąją prozą, ir du nepaprastus romanus. Juose kalbama apie Vokietiją ir Rytus, tą ilgą ir liūdną istoriją. Man jis nė kiek nepraradęs aktualumo. Tebemanau, kad jis teisus – norint ką nors suprasti, reikia grįžti atgal prieš daug šimtmečių“.
Naujausio Schulzes romano „Padorūs žudikai“ (2020) pagrindinis veikėjas – Drezdeno antikvaras Paulinis. Socialistiniais laikais prekiaudamas senomis ir perskaitytomis knygomis, kurios anuomet buvo labai paklausios, jis galėjo ne tik gyventi knygų pasaulyje, bet ir iš to gerai pragyventi. Tačiau po susivienijimo knygos žmones nustoja dominti, Paulinio antikvariatas žlunga, ir jis pradeda keistis...
Paklaustas, ar Paulinio istorija teisingai apibūdinama kaip „lūzerio“, to, kuris pralaimėjo dėl Vokietijų susivienijimo, Schulze atsakė, jog jam „šis terminas kelia daug abejonių. Jis suabsoliutina tam tikrą perspektyvą ir laike apribotą sąvoką, pavyzdžiui, futbolo ar kortų žaidimo laimėtojas ir pralaimėtojas, paverdamas ją esmine kategorija. Jeigu kas nors pavadinamas „lūzeriu“, bet nebandoma konkrečiau nusakyti, kodėl tas žmogus patiria sunkumų ar pakliuvo į bėdą – toks elgesys nėra atsakingas. Čia daug geriau tinka veiksmažodžiai.
Paulinis ne itin domisi pinigais, kaip ir daugelis prieš 1989-uosius. Pinigai vaidino tam tikrą rolę, bet ne lemiamą. Esminis klausimas buvo ne tas – ar užteks pinigų nusipirkti knygų iš Paulinio antikvariato, bet – ar jas apskritai gausi. [...] Paulinis praranda ryšius, kurie laidavo jo gyvenimą. Jis praranda laisves, kurios buvo VDR, pavyzdžiui, santykinę nepriklausomybę nuo pinigų. O to jis nenori suprasti, nes yra įsitikinęs, kad dabar viskas bus geriau.“
Į klausimą, ar „Padorių žudikų“ istorija aktuali Lietuvai bei kitiems Vidurio-Rytų kraštams, rašytojas atsakė: „Paprastai kai skaitau literatūros kūrinį, pajuntu, kad čia kalbama ir apie mane, kad tai mane betarpiškai liečia – nors kūrinio veiksmas gali vykti prieš šimtą ar du šimtus metų, kitame krašte.
Tai – vokiška istorija, Rytų Vokietijos istorija, tačiau tai taip pat yra istorija apie knygas ir visų pirma apie tai, kas gali rašyti istoriją ir istorijas, kas turi galią interpretuoti praeitį, o per tai – disponuoti dabartimi ir ateitimi. Be abejo, aš norėčiau, kad Lietuvoje, kaip ir visoje rytinėje Europoje skaitytojai galėtų patys susipažinti su šia knyga. Mat net jeigu mūsų patirtys skirtingos, visi mes kapitalistinėje ekonomikoje iš pradžių buvome autsaideriai, beveik ar visai be startinio kapitalo visuose lygmenyse. Tai galėtų būti įdomus pažįstamų ir nepažįstamų dalykų mišinys, mane labai domina tokios analogijos.“
Iš pasakotojo, rašytojo Schultzes (jo pavardė rašoma su „t“) perspektyvos dėstomą Paulinio gyvenimo istoriją įsimaišo meilės peripetijos, įtraukiančios ir pasakotoją. Dramatiška pabaiga visų mįslių neatskleidžia, bet užvertę romaną, geriau suprantame, kaip „rytietišką“ tapatybę formavo ir tebeformuoja istorija.
Gegužės 21-ąją Ingo Schulze dalyvaus rašytojų ir knygų festivalyje „Kauno literatūros savaitė“ (nuoroda į nuotolinio renginio transliaciją: https://us02web.zoom.us/j/84348485785). Šis festivalis gegužės 20–23 d. Kauną pavers miestu, pilnu literatūros. Ši iniciatyva yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis, o prie jos įgyvendinimo jungiasi daug partnerių – bibliotekų, muziejų, kultūrinių ir literatūrinių miesto bendruomenių. Informaciją apie festivalį rasite oficialiame festivalio puslapyje www.literaturossavaite.lt bei socialiniame tinkle „Facebook“ @literaturossavaite. Visą festivalio programą galima rasti čia: https://literaturossavaite.lt/programa-2021/
