Romualdas Bėkšta (1927–2005) – inžinierius, lėktuvų konstruktorius. „Gyvenimas Malkų gatvėje“ – jo atsiminimai apie vaikystę tarpukario Klaipėdoje (1932–1939). Tai vaizdingas pasakojimas apie šeimos kasdienybę, buitį, tėvų darbus, vaikų pareigas, laisvalaikį, šventes. Apie pirmuosius mokslus ir mokytojus Donelaičio pradžios mokykloje, vėliau – Vytauto Didžiojo realinėje gimnazijoje; pažintines keliones po Klaipėdos apylinkes, jų įžymybes, skautų veiklą. Aprašomas to meto uostamiestis, laivai, gatvės, tiltai, turgus, atsimenama, kuo buvo ypatingas gyvenimas Malkų gatvėje.
Gyvenimas Malkų gatvėje buvo labai patogus – viskas lengvai pasiekiama. Keltas į Kopgalį – žiemos uosto išėjime į marias, nuo namų kokie keturi šimtai žingsnių. Iki kelto į Smiltynę jau toliau, bus visas kilometras, bet ten pat ir pagrindinis turgus. Vytauto Didžiojo gimnazija – taip pat per kilometre nuo namų, bažnyčia – to kelio viduryje. Iki Melneragės pliažo – tik pora kilometrų, bet tai ne bėda – pro namus eina tramvajus iki Štrandvilos, iki didžiojo kranto švyturio.
Malkų gatvė vienu galu rėmėsi į pakeliamąjį tiltą, o kitu – į restoraną „Dar po vieną lašelį“. Kitoje gatvės pusėje buvo garsusis Klaipėdos „Neptūnas“ – jūreivių restoranas. Antroji gatvės pusė buvo ištisai užstatyta dideliais mūriniais pastatais, pats pirmasis – Malkų g. 2 – raudonų plytų kalėjimas, pastatytas dar tolimais XIX šimtmečio metais. Kiti namai buvo žymiai jaunesni, bet visi mūriniai ir mažiausiai dviejų aukštų olandiškom čerpėm dengtais stogais. Iš tos pusės prasidėjo daug smulkesnių gatvių, vienoje iš jų, Rožių gatvelėje, šeštame name, 1927 metais aš ir gimiau.
Siūlome perskaityti kelias citatas iš šios knygos.
1933 metai buvo pilni visokiausių įvykių. Pavasarį praskrido gana dideliame aukštyje dirižablis, liaudies paprastai vadinamas cepelinu. Jis nedideliu greičiu keliavo į šiaurę. Ar vėliau grįžo per Klaipėdą, neatmenu. Liepos mėnesį skrido lėktuvu „Lituanica“ Darius ir Girėnas iš Niujorko į Kauną. Prieš jiems išskrendant, apie juos labai mažai kalbėta, bet, kai jie nukrito neaiškiomis aplinkybėmis Rytprūsiuose, Soldino miške, prasidėjo baisus ažiotažas. Buvo leidžiamos visokios knygos, rašomi eilėraščiai, piešiami paveikslai. Mes, mokiniai, nebepripažinome jokių kitokių sąsiuvinių, kaip tik su lakūnų portretais, rinkome pašto ženklus vien tik su „Lituanica“…
Skaityti man patiko, dar ir šiandien atsimenu Paulo de Kruifo „Mikrobų medžiotojus“, kur paminėtas Levenhuko tobulasis mikroskopas (kurio net šiandien niekas negali atkurti). Tokios knygos, bent mane, skatino ieškoti specialios literatūros ir gilintis į dar nepažįstamą pasaulį. Namuose tėvas taip pat turėjo, tegu ir nedidelę, biblioteką. Ten buvo knygų apie kristalografiją, apie mineralus, apie paleografiją (t. y. apie piešistorinių gyvių ir augalų iškasenas). Tėvo knygas, kurios buvo be kietų viršelių, taip pat įrišau, nusinešęs į gimnaziją.
1938 metai. Metai didelio pakilimo, entuziazmo, dvidešimt metų Nepriklausomai Lietuvai, tautinė olimpiada, tautinė skautų stovykla ir daug kitų priemonių. Mes, klaipėdiškiai, taip pat švenčiame, nenujausdami, kad tai – paskutinės šventės. Vytauto Didžiojo realinėje gimnazijoje skelbiama trijų dienų kelionė į Nidą. Būtinai reikia keliauti, nes į Nidą atvažiuoja pasigrožėti reta Europoje gamta svetimšaliai, daugiausia vokiečiai.
Vakaras. Uoste ūkia laivai, švilpia manevruojantys garvežiai. Retkarčiais pratrinksi tramvajus, kažko nepasidaliję klykia kirai. Tėvas užsidaro kitame kambaryje ir groja mandolina. Jis groja tik sau, tai jo poilsis.
Sykį spaudos kioske pamačiau žurnalą „Lietuvos sparnai“, turėtų pinigų pakako, jį nusipirkau. Klaipėdoje mes prenumeravom „Karį“, „Jūrą“, „Skautų aidą“ ir „Vakarus“. Skuode nieko neprenumeravom, nes tėvai buvo numatę, kad čia tik tarpinis sustojimas. Tą mano nupirktąjį žurnalą perskaitė visa šeima ir pripažino, kad geras žurnalas. Tai buvo mano pirmoji pažintis su aviacine spauda, pažintis, trukusi paskui visą gyvenimą.
