Taigi nusprendžia užpildyti spragas – leidžiasi į kelionę po pasaulį, vildamasis, kad geriau supras tikėjimą, ras Dievą ar dievus, kurie į jį prabilsią, ir grįš namo asmeniškai pažinęs Apvaizdą.
Jis vyksta į Nepalą, kur medituoja su tibetiečių lamomis, svečiuojasi Turkijoje ir sukasi (pasirodo, ne itin sėkmingai) su dervišais, pasiekia Kiniją, kur bando atblokuoti savąją či energiją. Taip pat užsuka į Izraelį ir neria į kabalą, nuklysta ir į Las Vegasą, kur susipažįsta su raelistais (didžiausios su NSO siejamos religijos išpažinėjais). Knygoje „Žmogus ieško Dievo“ rašytojas kelia aktualius dvasinius klausimus: Iš kur mes atėjome? Kas nutinka po mirties? Kaip mums derėtų gyventi? Dalijasi pasakojimu apie skirtingus požiūrius į tikėjimą bei religijas, kuris įkvėps ir suteiks pažinimą džiaugsmą kiekvienam skaitytojui. Dalinamės interviu su knygos autoriumi Ericu Weineriu.
– Abi jūsų knygas „Laimės geografija“ ir „Žmogus ieško dievo“ vienija du motyvai – kelionės po pasaulį ir keliami egzistenciniai klausimai. Kada supratote, kad JAV nebeatsako į šiuos klausimus? Galbūt tai paskatino konkretus įvykis?
– Mintis „o kas toliau?“ pradėjo kirbėti dar stovyklos „Sufi Camp“ Kalifornijoje metu. Ten supratau, kad religijos yra tarytum nacionalinės virtuvės. Stovyklos programa buvo labai eklektiška, teko paragauti budizmo, truputį hinduizmo ir netgi sufizmo. Suvokiau, kad religijos nesivysto gera linkme, jos ima atrodyti pernelyg „sausos“ ir formalios. Po stovyklos nusprendžiau, kad galbūt vertėtų pakeliauti ir susipažinti su įvairias tikėjimais iš arčiau.
– Ar galėtumėte savo knygas apibūdinti kaip kelionių literatūrą?
– Jeigu atvirai, nesu tikras, ką iš tikrųjų reiškia kelionių literatūra. Tai labai plati sąvoka, galinti apimti nuo nuotykių istorijos apie kruizą Karibuose iki nuostabių Jano Morriso arba Bruce‘o Chatwino kūrinių.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybos procesą kelionių metu – ar rašote kiekvieną dieną?
– Taip, turiu savo metodiką. Paprastai rašau ranka (nors kartais naudoju ir diktofoną), o vakare perkeliu užrašus į kompiuterį. Šios metodikos laikausi, nes mėgstu apmąstyti, ką patyriau per dieną. Be to, mano rašysena labai netvarkinga, sunkiai įskaitoma. Jeigu greitu metu jos neperrašyčiau, turbūt vėliau nebesugebėčiau perskaityti.
– Kaip atsidūrėte žurnalistikos pasaulyje, radijo eteryje?
– Kaip ir dauguma žurnalistų patekau čia neplanuotai. Mano pirmasis darbas po koledžo buvo „Flying Magazine“ redakcijoje. Kadangi turėjau piloto licenciją ir mėgau rašyti, ši vieta man puikiai tiko. O vėliau įsimylėjau radijo pasaulį – būtent jame įmanoma atrasti pusiausvyrą tarp faktų ir emocijų.
Iš dalies rinkausi kuo įvairesnius, labiausiai mane dominančius ir intriguojančius tikėjimus, tiek monoteistinius, tiek politeistinius.
– Savo knygoje „Laimės geografija“ dalinatės savo kelionių po pasaulį patirtimi, pradėdamas nuo atrastos visuotinės laimės duomenų bazės Nyderlanduose. Kaip nusprendžiate į kokias šalis vyksite? Jeigu keliaudamas atrastumėte taip trokštamą laimingo gyvenimo raktą – ar tai paskatintų parašyti naują knyga?
– Kai kurias šalis rinkausi pagal jų pateikiamą aukštą laimingų gyventojų reitingą. Pavyzdžiui, jeigu tikite, kad laimę galima nupirkti už pinigus, Kataras turėtų būti laimingiausia pasaulio vieta, nes pagal vienam gyventojui tenkantį pajamų vidurkį ši šalis tikrai yra turtingiausia. Žinoma, nesitikėjau rasti auksinio laimės raktelio iš karto, vos nuvykęs į kurią nors šalį. Iš tikrųjų nei vienos negalėčiau pavadinti laimės monopolininke.
– Nors esate žurnalistas, tačiau išlaikote literatūriškesnį, subjektyvesnį pasakojimo toną. Kaip keitėsi jūsų rašymo stilius nuo pirmųjų darbų iki dabar?
– Kuomet nuo žurnalistikos sumaniau pereiti prie literatūros, teko gerokai padirbėti, norint išsilaisvinti nuo objektyvaus ir neutralaus žurnalistinio rašymo stiliaus. Jei atvirai, tai padarius, tikrai palengvėjo.
– Kaip atsirinkote, kokias religijas norėtumėte plačiau patyrinėti knygoje „Žmogus, kuris ieško dievo“? Ar tikėjotės rasti galutinius atsakymus į rūpimus egzistencinius klausimus?
– Iš dalies rinkausi kuo įvairesnius, labiausiai mane dominančius ir intriguojančius tikėjimus, tiek monoteistinius, tiek politeistinius. Žinoma, nesitikėjau rasti galutinių atsakymų, tačiau berašydamas šią knygą ieškojau išminties, bendro filosofinio pamato, kuris vienytų visas pasaulio religijas.
– Turbūt kaip ir daugelis jaunų rašytojų svajojote apie tai, kad galėtumėte keliauti ir kurti bet kurioje pasaulio vietoje. Kada supratote, kad galite rinktis tokį kelią? Galbūt turite patarimų jauniesiems kolegoms?
– Atsimenu, kuomet kilo idėja parašyti „Laimės geografiją“, atrodė, kad aplankė nušvitimas. Supratau, kad neprivalau, koncentruotis tik į pasaulio problemas, kaip būdavo dirbant žurnalistu. Tačiau galiu rašyti apie vietas ir žmones, kurie įkvepia. O dėl patarimo, bijau, kad pasinaudosiu „Nike“ šūkiu – jeigu nori rašyti, „tiesiog, padaryk tai“.
