Šeštadienį Knygų mugėje susirinkusiems jo tekstų gerbėjams R.Rastauskas šią knygą pristatė drauge su eseiste Giedra Radvilavičiūte bei kompozitoriumi, publicistu Kristupu Bubneliu.
Skaityti Rastauską – tai atsidurti šventėje
Nors kelionių literatūra yra senas žanras, o rašytojai nuolatos tūkstančius kartų bando perrašyti Homero „Odisėją“, tačiau pasak reginyje kalbėjusios eseistės G.Radvilavičiūtės, R.Rastauskas yra išskirtinis rašytojas, turintis savo stilių, kuris jo tekstus paverčia atpažįstamais:
„Prieš tris dešimtmečius skaitydama Rastausko tekstus, galvodavau, kas juose mane taip traukia. Pati esu azartiška nekeliautoja, mėgstu rutiną, nemėgstu būti scenose. Tarp mano prioritetų nėra meno, nemėgstu gražių moterų ir gražių vyrų. Tačiau viso to pilna Rastausko prozoje. Tad skaitydama jo tekstus aš pasijuntu šventėje, šie tekstai pakeičia mano tingaus žmogaus keliones“.
Šių tekstų poveikį rašytoja prilygino levitacijos būsenai – būtent toks yra Rastausko prozos efektas.
Pasak jos, nors yra skaičiusi ne vieną kelionės žanro knygą, tačiau Rastausko prozos išskirtinumas – yra jo stilius. „Viskas čia laikosi ant stiliaus rūmo – būtent taip ir turi būti geroje literatūroje“, – teigė G.Radvilavičiūtė.
Eseistė taip pat pajuokavo, kad leidykla galėtų išleisti ne tik Rastausko aforizmų knygą, tačiau ir rinktinių esė rinkinį, kuris vadintųsi „Dar po vieną“, o jame būtų surinkti tekstai apie pasakotojo apsilankymus baruose.
Ji taip pat išskyrė ir Rastausko pasakotojo gebėjimą skaitytoją nukelti į praeitį, kurios jau nėra.
Būtent šia prasme rinktinę „Verkianti bronza“ jį palygino su Stefano Zweigo knyga „Vakarykštis pasaulis“, kurioje taip pat įžengiama į buvusią Europą, kokios realybėje jau nebėra.
Patirti kitoniškumą ir pabėgti nuo mirties
Kalbėdamas apie eseistikos žanro išskirtinumą, Rastauskas teigė, kad eseistika yra įsivaizduojama kaip paribio zona – kažkas tarp grožinės kūrybos ir dokumentikos, tarp filosofijos ir publicistikos.
Tačiau jis pats džiaugėsi tuo, kad rašydamas šiuos tekstus laikraščiams ir žurnalams, galiausiai parašė knygą. Tuo tarpu neretai nutinka ir taip, kad rašytojai rašydami knygoms, parašo tik laikraščiams.
„Sudarydamas šią knygą siekiau klajonių ir kelionių tekstus išgelbėti nuo eseizmo jungo ir pastūmėti juos grožinės raštijos pusėn. Tačiau geriau įsižiūrėjus, pamatai, kad beveik šešių šimtų puslapių tome skirtis tarp žanrų neturi jokios prasmės. Yra tik gyvybiškai būtinas poreikis patirti“, – teigė rašytojas pažymėdamas, kad geografiškai knyga prasideda Šiaurėje, Malmės mieste ir baigiasi Pietuose – Romoje.
Kalbėdamas apie savo knygos pasakotojo kelionių specifiką rašytojas pabrėžė, kad jo klajūnas keliauja ne po dykumas ir kalnus, bet renkasi brūžint didmiesčių ir mažmiesčių šaligatvius.
„Pasakotojas yra bastūnas be žemėlapio, kuris keliaudamas nori išmokti asmeninės geografijos. Jis keliauja bandydamas paneigti žemėlapį ir nužudyti savyje turistą. Jam neįdomu pasisavinti kito teritoriją, jis siekia atrasti kitoniškumą monotonijoje. Ir nors tas kitoniškumas jau tūkstančius kartų yra nučiupinėtas kitų žvilgsnių, tačiau, gerai įsižiūrėjus, jam vis dar pavyksta tai patirti“, – kalbėjo R.Rastauskas.
Paklaustas, kas jį nuolatos gena leistis į klajones, jis pažymėjo, kad kažkuria prasme tai galbūt yra ir bėgimas nuo mirties.
„Tik įsivaizduokite: ponia M. su dalgiu ant peties pasibeldžia į jūsų duris, bet jūsų ten nėra. Baldai, tarnai, meno kūriniai atsako, kad ponas išvykęs nežinoma kryptimi, jis keliauja“, – prajuokindamas gausiai susirinkusią publiką kalbėjo R.Rastauskas.
