Vegetaras, nudistas, rašytojas Augustas Engelhartas 1902 metais su visa biblioteka iš puritoniško Niurnbergo atplaukia į atokią Ramiojo vandenyno salą, norėdamas tapti kokosų augintoju. Jis įsitikinęs, kad saulės šviesos prisigėrę kokosai – gyvybės eliksyras, ir, siekdamas tobulinti savąjį „aš“, nusprendžia maitintis tik jais. Į Engelharto įkurtą komuną atvyksta ir daugiau žmonų, trokštančių radikaliai pakeisti gyvenimą ir išgryninti savo sielą toli nuo civilizacijos. Tačiau netrukus Vokietijos valdžia keliones pas atsiskyrėlį saulės garbintoją uždraudžia.
Augustas Engelhardtas gyveno 1875–1919 metais ir iš tikrųjų buvo įkūręs saulės garbintojų sektą. Jie maitinosi tik vaisiais, daugiausia kokosų riešutais. Kokoso riešutas buvo vertintas dėl savo maistingumo, daugybės panaudojimo galimybių ne tik maistui, bet ir, pavyzdžiui, virvių pynimui, ir dėl to, kad augo arčiausiai saulės, palmių viršūnėse. Eksperimentas Kabakono saloje truko 18 metų, amžininkai rašė, kad toks valgiaraštis prisidėjo prie ankstyvos Engelharto mirties.
„Romanas nėra „tikras“ istorinis, juo labiau jo nepavadinsi dokumentiniu. Kaip ir Umberto Eco „Rožės vardas“ ar Patricko Süskindo „Kvepalai“,„Imperium“ skaitytoją traukia ne istoriniu tikslumu, o koloritu ir ypatinga, pagavia nuotaika. Autorius žaidžia klasikinio nuotykių ir istorinio romanų formomis, žongliruoja kolonializmo detalėmis, ikimoderno nostalgija ir hiperrealizmo absurdu, Thomo Manno ar Ericho Kästnerio pasakojimo maniera“, – apie romano stilių sako vertėja K. Sprindžiūnaitė. „Imperium“ padės perprasti gyvenimo reformų, kurias vienaip suprato liūdnai pagarsėjęs vegetaras Vokietijos diktatorius, kitaip – hipiai, dar kitaip – XXI a. dvasiniai mokytojai, šerdį.
Šiuolaikinis Šveicarijos rašytojas Christianas Krachtas (gim. 1966) – savo pasisakymais provokuojantis estetas, į rafinuotus, aukštos kokybės literatūros pavyzdžiais laikomus kūrinius įtraukia visą literatūros istoriją. Jis retai duoda interviu. Jį galima sutikti bet kuriame žemyne, o rašydamas „Imperium“ jis lankėsi ir atokioje Kabakono saloje, ir hipių paplūdimiuose Indijoje.
Ch. Krachtas dažnai vadinamas pasaulio piliečiu, tad neturėtų stebinti, kad „Imperium“ skaitytojai nukeliaus ne tik į Ramiojo vandenyno salas, bet ir į Lietuvą. Prieš išsirengdamas į kokosų plantacijas, Engelhartas knygoje apsilanko Kuršių nerijoje, tuo metu buvusioje Vokietijos imperijos dalimi. Knygos veikėjas nakvoja Baltijos kopose, o nakčia „per neriją dar atsklinda liūdna lietuviška melodija, nepasiekiama kaip blausiai dangaus skliaute blykčiojančios žvaigždės ir vis dėlto be galo artima, miela ir sava: „Augo sau prie Nemunėlio penkios dailios mergužėlės. Vai tai, kaipgi taip? Ir nepynė vainikėlių. Nepynė rūtų vainikėlių.“
Leidykla „Kitos knygos“ yra išleidusi ir kitas Ch. Krachto knygas – „Fazerland“ ir „1979“. Visgi „Imperium“ laikomas sėkmingiausiu autoriaus kūriniu. Rašytojas negailestingai ironizuoja veikėjus, kurie maniakiškai apimti idėjos daryti pasaulį geresnį, ir nenumaldomai trokšta patys tobulėti bei tobulinti visuomenę. Temos itin aktualios šiuolaikinėje Lietuvoje, kur tobulėjimo kultas apėmęs visus visuomenės sluoksnius.
Čia siūlome Kristinos Sprindžiūnaitės tekstą apie šį autorių ir romaną.
Lietuvoje šią vasarą išleistas šiuolaikinio šveicarų rašytojojo Christiano Krachto romanas „Imperium“ (leidykla „Kitos knygos“). Tikrais faktais paremta knyga pasakoja apie egzotiškoje saloje įkurtą saulės garbintojų kultą ir jo sumanytoją Augustą Engelhardtą. Romano vertėja Kristina Spirndžiūnaitė skaitojus supažindina su Lietuvoje mažai pažįstamu, tačiau vokiškai kalbančioje Europos dalyje kultiniu laikomu autoriumi Ch. Krachtu ir jo romano sukūrimo užkulisiais.
Jau su pirmuoju šio romano sakiniu skaitytojo vaizduotėje tarsi pradeda suktis filmas: režisierius aprėpia bendrą planą, tada pritraukia sceną iš arčiau ir kreipia kamerą kitur. Vaizdų daug, jie ryškūs, reikalaujantys dėmesio, kalba tiršta, tad romaną verčiau skaityti lėtai, įsižiūrint į detales – nepersukti pagreitintai kaip filmo juostos. Galiausiai skaitytojo vaizduotėje jau regėti kadrai pasikartos per Holivudo filmo, kuris, kaip paaiškėja, pastatytas pagal romano personažo Augusto Engelharto pasakojimą, premjerą...
Ši istorija pasakoja apie iš tiesų gyvenusį žmogų Augustą Engelhardtą (1875–1919), jis iš tiesų bėgo nuo XX a. pradžios civilizacijos. Tačiau romanas nėra „tikras“ istorinis, juo labiau jo nepavadinsi dokumentiniu. Kaip ir Umberto Eco „Rožės vardas“ ar Patricko Süskindo „Kvepalai“, šveicarų rašytojo Christiano Krachto (gim. 1966) „Imperium“ skaitytoją traukia ne istoriniu tikslumu, o koloritu ir ypatinga, pagavia nuotaika. Ch. Krachtas žaidžia klasikinio nuotykių ir istorinio romanų formomis, žongliruoja kolonializmo detalėmis, ikimoderno nostalgija ir hiperrealizmo absurdu, Thomo Manno ar Ericho Kästnerio pasakojimo maniera.
Vertinantiems žaismę tai turėtų suteikti didelį malonumą. Linkę viską priimti už gryną pinigą skaitytojai 2012 m. apkaltino ką tik pasirodžiusio romano autorių atvėrus literatūros duris „dešiniosioms mintims“, Vokietijos didybės nostalgijos kurstymu ir apskritai „totalitariniu mąstymu“... Turbūt tariamai visažinio pasakotojo balsas tikrai įtaigus, kad net autoritetingo savaitinio žurnalo „Der Spiegel“ apžvalgininkas priskyrė personažų žodžius bei mintis kūrinio autoriui ir pasidavęs emocijoms (o gal tiesiog per greitai perskaitęs romaną?) neišgirdo pasakotojo tone prasismelkiančios ironijos. Vokietijoje romanas gerokai užkaitino aistras: pasipylus kaltinimams autorių viešai gynė leidykla, atviru laišku jo pusėn stojo nemažai garsių kolegų. Galiausiai šurmulys atslūgo, romanas skaitomas, pagal jį pastatyti keli spektakliai Hamburge, Šveicarijoje ir kitur, 2012 m. romanas įvertintas viena iš trijų reikšmingiausių Vokietijoje – Wilhelmo Raabės – literatūrine premija. Jis išverstas į keliolika kalbų ir pristatomas kaip fašizmo, antisemitizmo, pasaulinės imperijos užmačių satyra.
Ch. Krachto santykis su sklaida niekada nebuvo paprastas. Jau debiutinis romanas „Fazerland“ 1995 m. (lietuviškai išleistas 2007 m., leidykla kitos knygos) sukėlė nemažai ratilų – literatūrologai iki šiol ginčijasi, kodėl ta knyga laikytina ar nelaikytina popliteratūra. O pats autorius, tada pabėgęs nuo knygos sutiktuvių šurmulio, iki šiol tebevengia „literatūrinės viešumos“. Viename iš nedaugelio interviu jis sakė, kad rašytojas turįs vaizduoti rašytoją – tad nesupaisysi, kas jo paties įvaizdyje yra tikra. Suprantama, tai erzina medijas, kurioms vis negana naujų vaizdų, siužetų ir pašnekovų. Ch. Krachtas puikiai tą žino. Jis pats yra dirbęs užsienio korespondentu, leidęs žurnalą. Be to, puikiai išsilavinęs žmogus, estetas – mokėsi legendinėje privačioje Zalemo mokykloje, studijavo brangiausiame JAV privačiame Sarah’os Lawrence koledže, kurį baigė daug žinomų meno žmonių. Taigi žaisti pagal žiniasklaidos taisykles – ne jam. Rašytojas tarsi mėto pėdas keisdamas gyvenamąsias vietas – ilgėliau sustodamas tai Bankoke ar Naujajame Delyje, tai Buenos Airėse, Nepale ar Los Andžele...
Romanas „Imperium“ tarsi įgyvendino autoriaus svajonę tapti... kolonijiniu rašytoju. Skaitytojui tragikomiškai atsiskleidžia kolonijinės Vokietijos imperijos istorija. Vokietijoje kaip tik plito vadinamieji gyvensenos reformų judėjimai, raginantys bėgti nuo civilizacijos ir garbinti gamtos tyrumą, kai būsimasis Vokietijos imperijos reichskancleris Bernhardas von Bülowas (1849–1929) pareiškė: „Nieko nenorim nustumti į šešėlį, bet mums irgi reikia vietos po saule.“ 1899 m. Vokietija užėmė Naująją Gvinėją, kiek vėliau – Samoa salas. Tokius veiksmus skatino ne vien tropikų egzotikos ilgesys, neatrastos tolimos nuostabios žemės, bet ir išskaičiavimas: juk čiabuviai buvo pigi darbo jėga. Saulės ordino nariai į Pietų jūras išsiruošė irgi ne fizinio darbo dirbti. Anuometinė spauda, kuri, beje, tiksliai cituojama romane, ne be pagrindo teigė, kad gyventi tropikuose – tai menas pačiame mažiausiame plote su mažiausiomis laiko ir pinigų sąnaudomis gaminti daugiausiai ir geriausio maisto. Toji spauda rašė ir apie tropikų komunizmą – taip vadinta Engelhardto komuna. Tačiau hipių pirmtakai XX a. pradžioje pakiliai skelbė: o drauge, tarnauki saulei – ir tapsi žmonijos saule... Taigi kontinentinės Vokietijos imperijos gyventojų bėgimas nuo civilizuoto pasaulio ir valstybės užmačios viešpatauti pasaulyje – dvi vieno medalio pusės.
Visi tie gyvenimo būdo reformų, sveikatos ir dvasinės atgaivos gamtoje ieškančiųjų judėjimai, propagavę žygius pėsčiomis ir visko, kas natūralu (taigi ir nuogo, sveiko kūno), kultūrą, buvo puiki dirva vėlesnėms totalitarioms politinėms jėgoms. Juk nacionalsocialistai irgi siekė tyrumo ir grynumo, irgi aukštino gražų kūną ir saulę, o saulės kryžiaus variacija – svastika – tapo jų simboliu. Tad pačios peršasi ir paralelės tarp salos autokrato – pagrindinio romano veikėjo Augusto Engelharto – ir XX a. Vokietijos diktatoriaus. Tyrumo ieškotojų radikalumas („nuogas tropikų kokovorizmas – tai vienintelis tikras vegetarizmas“) ar šventas tikėjimas, kad įgyvendinti idėjas ir palikti savo žymę, realizuoti save – aukščiau visko, tarsi perauga į XX a. istorines realijas. Tas pats universalus modelis.
Totalitarinis mąstymas įdomus Ch. Krachtui. Romane „Imperium“ montuodamas tikrovės ir fikcijos koliažą jis išmoningai – chronologiškai ar geografiškai – stumteli įvykius ir veikėjus, kad jų santykiai išryškintų ano meto jauseną ir būsimų istorinių konfliktų potencialą. Gausios romane minimos detalės – iš Augusto Engelhardto gyvenimo. Net ir jo fizinis išsekimas buvo dokumentuotas: susirašinėjimuose, anuometiniuose vegetarizmą propaguojančiuose leidiniuose, jį pažinojusiųjų dienoraščiuose.
Pasakotojas vis randa progą pasitelkti analepsiją – į nuoseklų chronologinį pasakojimą įterpti praeities epizodų – arba priešingai: užbėgti įvykiams už akių. Tas tariamai visažinis, šaltas pasakotojo balsas tikrai intriguoja – taip pat ir tuo, kad suteikia skaitytojui nemažai progų suabejoti objektyvumu, aiškiai parodydamas savo santykį – dažniausiai ironišką – su pasakojamuoju epizodu (o kur dar užuomina, kad gal čia tik „svajonių fabriko“ Holivudo filmas).
Tos situacijos, nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo tarsi ištrauktos iš muziejaus saugyklų, žlugus kokovorizmo rojui ir kolonijoms, toli gražu neišnyko: mūsų laikais, kai krečia krizės ir daugybė vyksmų vis pakursto abejones dėl ateities, gyvenimo prasmės ir pasaulio teisingumo, įvairaus plauko dvasiniams mokytojams ir gelbėtojams, siūlantiems paprastą ir radikalią išeitį („valgyk ar daryk tą, nevalgyk ar nedaryk ano – ir viskas bus gerai“), tikrai nestinga pasekėjų.
Žaismingame romano pastiše net neįgudusi akis nesunkiai atpažins šmėkštelinčius Thomą Manną, Hermaną Hessę, Franzą Kafką, įžvelgs paralelę su Taityje apsigyvenusiu dailininku Pauliu Gauginu. Gausios literatūrinės sąsajos ir istorinės aliuzijos ne vieną skaitytoją užkrės pačiu tikriausiu grybautojų azartu – rasti ir atpažinti kuo daugiau kultūros ženklų ir simbolių. O smalsiems negrybautojams galima pasakyti, kad sakinys iš pamišusio plantatoriaus testamento „Nugalabykit juos visus“ pasiskolintas iš Josepho Conrado novelės „Tamsos širdis“ – tai baltųjų kolonistų požiūrį į čiabuvius rodantys žodžiai iš pagrindinio veikėjo pranešimo, rašyto „Tarptautinės laukinių papročių slopinimo draugijos“ užsakymu. Naujosios Pomeranijos gubernatoriaus kabinete kabantis Alfredo Böcklino paveikslas „Mirusiųjų sala“ kadais turėjo garbingą vietą ant Reicho kanceliarijos sienos. O romane minima Kolombangaros sala, kurioje ką tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui aptinkamas Engelhartas, yra ta pati, kurioje išsigelbėjo Sliuteris – iš garsaus Hugo Pratto grafinio romano apie kolonijinius laikus „Una ballata del mare salato“ pasiskolintas personažas.
Balansuodamas tarp melodramos ir komedijos autorius sugeba pora iš pažiūros nereikšmingų štrichų nupiešti pasaulinio masto griūtį, keliais sakiniais išryškinti visas XX a. baisybes ir beprotybes. Kinematografiškame romane meistriškai fokusuojamas ne tik pirmas planas, bet ir detalus fonas, o atidus skaitytojas netruks pajusti, kad Ch. Krachtas patyrė didžiulį kūrybinį malonumą į istorinio romano lagaminą dėdamas dvigubą dugną.
