Pasak D. Staponkutės, mes galime nustoti kalbėti lietuviškai, bet vis tiek liksime lietuviai, nes mūsų išgyvenimo būdas yra labai lietuviškas. Regis viduje turime kažką ypatinga, išauginto būtent per gimtąją kalbą. O pasaulis pamažu ne tik įveikinėja mūsų šalies ribas, bet mus pasiima be jokio pagrobimo.
Lietuviai – puikūs sodininkai
Pirmasis klausimas apie tai, kodėl iškeliavo iš Šiaulių, D. Staponkutę sujaudino. Pasak jos, nuo išvykimo į studijas prasideda žmogaus kelionė. Ji Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) universitete studijavo filosofiją. Šiuo metu jos namai – Kipre.
Mane išvedė į Sankt Peterburgą mokytojas, labai nedaug tetrūko, kad būčiau likusi Lietuvoje ir studijavusi ką nors kita – mediciną, žurnalistiką ar aktorinį
„Mano kelionė prasidėjo iš Šiaulių į Sankt Peterburgą. Noriu pasakyti, kad Šiauliai yra mano netgi ne miestas, o vaikystės šalis. Todėl, kad visa tai, kas mumyse gyvena giliausiai, įsišaknija labiausiai, yra būtent ankstyvasis mokymosi laikotarpis. O jis prabėgo Šiauliuose. Mane išvedė į Sankt Peterburgą mokytojas, labai nedaug tetrūko, kad būčiau likusi Lietuvoje ir studijavusi ką nors kita – mediciną, žurnalistiką ar aktorinį, kurį aš svajojau studijuoti, bet nelabai norėčiau apie tai kalbėti“, – sakė D. Staponkutė.
Išvykimas buvo visiškai nesusijęs su Šiauliais, jų provincialumu ar per siaura erdve. Rašytoja patikino, kad tai buvo susiję su svajone – o jau grįši ar ne, apie tai negalvoji. Tiesiog imi ir išvažiuoji. Paskui, jeigu atsiranda grįžinėjimo judėjimas atgal, tuomet jis žmoguje kuria dramą.
„Kai tu išvažiuoji, tu išvažiuoji negalvodamas. Nemanau, kad šiandien išvykstantys svetur nori palikti Lietuvą arba kad galvoja, jog už Lietuvos yra geriau. Tai yra impulsas pažinti pasaulį, kuris yra irgi labai stiprus. O mes esame emocingi ir aistringi žmonės. Ir dėl to mes turime džiaugtis, o ne liūdėti, nes kažkada ta jėga grįš. Kitas kalbas įvaldę jie kalbės apie Lietuvą visai kitaip ir gal žymiai geriau už mus“, – sakė rašytoja.
Pasak D. Staponkutės, mes galime nustoti kalbėti lietuviškai, bet vis tiek liksime lietuviai, nes mūsų išgyvenimo būdas yra labai lietuviškas. „Mes atrodome kaip lietuviai, mūsų oda pilkšva kaip lietuvio. Londone eidama iš tikrųjų esu ne vieną kartą pastebėjusi, kad galiu atskirti lietuvį iš minios. Ir tai mus daro ypatingus kaip pasaulio gyventojus. Šiandien pasaulis lietuvius žino, nors gal ir nelabai atranda Lietuvą žemėlapyje“, – sakė D. Staponkutė.
Žinoma, lietuvius žino kaip dirbančius, kaip kuriančius, kaip šmaikštaujančius, kartais kaip susijusius su kriminalais. Tačiau, pasak rašytojos, esame visokie. „Mes esame puikūs Europos sodininkai. Jeigu šiandien galėčiau apibūdinti lietuvius, tai pirmoji man iškylanti metafora – lietuviai kaip Europos sodininkai. Asmeniškai pažįstu žmonių, kurie sukuria iš dykumos Kipre puikius sodus. Galbūt mes iš Europos ir sukursime Edeno ar rojaus sodą“, – konceptualizavo D. Staponkutė.
Apie sunkiai apibūdinamą tapatybę
Anaiptol jokios tragedijos nėra, kad daug lietuvių emigruoja, tai juk įprastas reiškinys. Vis dėlto mūsų šalyje vyrauja praradimo nuotaikos. Tačiau, kaip sako D. Staponkutė, tai ne tragedija ir ne komedija, o tiesiog tikrovė. Ji mano, kad svarbiausia, jog lietuviai pasaulyje yra. O Lietuva kaip nors išgyvens.
Tad emigracijoje kiekvienas gyvena unikalų ir individualų gyvenimą ir nėra tokios lietuvių emigracijos – bent jau D. Staponkutė nelinkusi taip skirstyti.
„Kartais sukrečia, kai važiuoji per Lietuvą ir matai tą tuštumą – miesteliuose, kaimuose. Bet sykiu tai yra labai graži tuštuma, tai yra nuostabiai sutvarkyta šalis ir kartais, atrodo, tu važiuoji per kažkokią magišką šalį, kurią tvarko nematomi žmonės“, – sako rašytoja.
25-erius metus užsienyje gyvenanti ir kasmet į Lietuvą sugrįžtanti rašytoja susirinkusiems sakė, kad mūsų šalis yra labai gražus, nepaprastai gražiai sutvarkytas pasaulio kampelis. „Ir tos emocijos kaskart kitokios. Kartais tu grįžti į namus, kartais – į svetimą šalį. Kartais grįžtu draugauti, įsimylėti arba susipykti. Grįžinėjimo emocijos nevienodos, taip tu judi į priekį. Tu nejudi tolygiai su Lietuva, visada grįžti vėluodamas. Lietuva gyvena savo gyvenimą, o tu – savo. Sakyčiau, tas santykis su tėvyne pasidaro kaip gyvenimo santykis poroje. Ir jeigu Lietuva tolygiai keičiasi su tavimi, tada santykis yra harmoningas ir pora gyvena harmoningai. Jeigu ne – tada pora išsiskiria. Tada santykis lieka drama. Ir jeigu žmonės negrįžta, vadinasi, kažkuris kažkur atsilieka“, – santykį su gimtine analizavo D. Staponkutė.
O paprastai yra dviejų rūšių šalys – emigracijos ir imigracijos. Štai Amerika su savo galia, kultūra yra imigrantų šalis, priėmusi daug svajojančių žmonių. Rusija irgi su savo galia yra imigrantų šalis, nors galbūt jos laisvės idealai buvo nepažymėti Laisvės statula, o krauju ar kitaip. Bet ji irgi imigrantų šalis. Tad emigracijoje kiekvienas gyvena unikalų ir individualų gyvenimą ir nėra tokios lietuvių emigracijos – bent jau D. Staponkutė nelinkusi taip skirstyti.
Rašytojai svarbi kalbos melodija
Panašu, kad knygos kūrybiškumas, psichologinio ir kultūrinio turinio dermė gimė rašytojai dirbant prie kalbos akustikos.
„Negaliu pasakyti, kad viso to išmokau mokykloje. Akustinis kalbos jausmas vis dėlto buvo atsineštas iš anksčiau. Mano lietuvių kalba yra iš atminties, aš rašau iš atminties, nes jos kasdien negirdžiu. Ji man skamba kaip melodija. Jeigu ji neskamba, tai tada kalbos iš viso nėra. Iš tikrųjų ši knyga buvo parašyta iš pradžių labai blogai. Ir redaktorė sakė, kad čia knygos nėra. Tuomet aš sėdėjau dar metus ir ją redagavau – dirbau su melodija. Nebuvo kitos išeities, ta knyga turėjo suskambėti. Aš ją tiesiog išgirdau. Ir kai išgirsti, tada, man atrodo, jau negalvoji apie psichologines, kultūrines kryptis“, – rašytoja pripažino ir tai, kad harmonizuoti kalbą yra labai didelis darbas, prilygstantis ir galbūt net sunkesnis už vertimą.
D. Staponkutės kūrybai labai daug įtakos turėjo lietuvių kilmės filosofas Alfonsas Lingis. Apie jį rašytoja papasakojo plačiau. A. Lingis – lietuviškas šaknis turintis Amerikos filosofas. Lietuvių kalba jau seniai išleistos trys jo knygos.
D. Staponkutę A. Lingis patraukė tuo, kad emocijas sugebėjo perkelti į filosofiją. „Jis iš esmės atsisakė to filosofinio traktato, kanono ir pradėjo rašyti filosofiją pusiau literatūrine kalba, apie emocijas, apie gamtą, apie savo keliones. Kelionės jam, be abejo, padarė didelę įtaką. Jis keliavo į tolimas Lotynų Amerikos šalis, Pietų Amerikos šalis“, – sakė rašytoja.
Ir kalbos prasme būtent nesusišnekėjimas šį filosofą pastūmėjo rašyti apie nesusišnekėjimą. Tad rašytojai jis artimas – tokias pat patirtis išgyveno ir D. Staponkutė.
„Aš pati nuolat keliauju, esu nuolat apsupty kažkokios kalbos, kurios nesuprantu, nors visa, kas aplinkui vyksta, man kelia didžiulį įspūdį. A. Lingis man buvo artimas ir labai keista, kad Lietuvoje mes jos nežinome“, – kalbėjo D. Staponkutė.
Kada esame lietuviai, o kada lietuvių kilmės
Nors priglaudęs ausį prie durų puikiai girdėdavo, apie ką jie šneka, bet nesuprasdavo. Suprasdavo emocijas – pykčio, džiaugsmo. Suvokdavo jas.
A. Lingis yra sakęs, kad yra lietuvis, nors ir nemoka lietuvių kalbos. Jo tėvai norėjo, kad sūnus susitapatintų su Amerikos visuomene, tad specialiai nemokė kalbėti lietuviškai.
„Nors priglaudęs ausį prie durų puikiai girdėdavo, apie ką jie šneka, bet nesuprasdavo. Suprasdavo emocijas – pykčio, džiaugsmo. Suvokdavo jas. Jis tą kalbą girdėdavo per emocijas ir pradėjo apie tai rašyti. Dabar jis laikomas vienu įdomiausių anglų kalbos stilistų. Jis pripažįsta: jeigu ne lietuvių kalba, tai, ko gero, anglų kalboje neturėtų to ypatingo stiliaus“, – sakė D. Staponkutė.
Štai jis ir prisipažino: lietuvis, rašantis angliškai. Nesvarbu, kad gimęs ir augęs Amerikoje.
Vis dėlto gyvenimas yra nuolatinis tapsmas, tik mes kažkodėl skubame apsibrėžti savo ribas ir trokštame tapatybės grynumo, pastovumo.
„Be reikalo mes per daug šnekame apie tautiškumą, kilmę, bandome apibrėžti nacionalines, valstybingumo ribas. Mums vis blogiau sekasi ir dėl to, kad pasaulis eina globalėjančia linkme ir dėl to tos ribos trupa, nepaklūsta“, – sakė D. Staponkutė.
Rašytoja pripažino, kad nepatogu būti globaliu žmogumi – tai didelis diskomfortas, nes tavęs nuolat nepalieka dvejonė, kuri neleidžia apsispręsti, ar likti vienoje vietoje, ar ne...
D. Staponkutės manymu, nuolat keliaujant – dirbant ir atsiduriant skirtingose vietose žmoguje atsiranda labai daug susidvejinimo. „Kelionės duoda labai daug, bet sykiu atima kažkur ramybę kartais gylį, tačiau dovanoja įspūdžių gylio. Be abejonės, tai atveria platų žvilgsnį į pasaulį, tu pradedi žiūrėti į pasaulį gailestingai. Man atrodo, kad žmonėms, kurie nekeliauja, šito labai trūksta. Ypač dabar tokiame pasaulyje, kuris kupinas įtampų, aukštesnių nei vidutinis lygmuo“, – pripažino rašytoja. – Lietuviams nepatinka graikai, graikams nepatinka lietuviai ir to solidarumo, gailestingumo vienas kitam nelieka. Kai keliauji, kai atidarytas globalumo langas, žiūri gailestingiau ir suprantamiau į tas užaštrėjančias situacijas.“
