Kaip teigė projekto koordinatorė Marija Mažulė, šių metų sudarytojai – patys eksperimentuoti mėgstantys rašytojai Benediktas Januševičius, Dainius Gintalas, Vytas Dekšnys bei Rimantas Kmita. O esminė naujovė – poezijos skyrelis vaikams.
Vis dėlto „pristatyti naujausią ir aukštos kokybės poetinę kūrybą“, kaip teigė M.Mažulė, yra pagrindinis šio leidinio tikslas. Jos pasakojimu, 2019 metų almanache atrinkti kūriniai yra ne tik iš spaudos leidinių, nes 50 procentų eilėraščių, su kuriais susipažins skaitytojas, yra dar niekur nepublikuoti kūriniai.
50 procentų eilėraščių, su kuriais susipažins skaitytojas, yra dar niekur nepublikuoti kūriniai.
Projekto koordinatorė taip pat teigė, kad sudarinėjant šių metų almanachą, buvo atkreiptas dėmesys ir į vienodą poetų moterų bei vyrų reprezentaciją.
Sudarytojų komanda renkama Rašytojų sąjungos valdybos ir konkrečių kriterijų nėra. Kaip teigė M.Mažulė, kaskart žiūrima, kas į šių metų almanachą galės pažvelgti iš naujos perspektyvos. „Mes nesame užsicementavę“, – teigė ji.
Almanachas – „plona, bet jau nebloga plyta“
Sudaryti visų praėjusių metų įdomiausios poezijos leidinį – nemenkas darbas. D.Gintalas almanachą įvertino sakydamas, kad jis pavyko „solidus – plona, bet jau nebloga plyta“. Paklausus apie atrankos kriterijus jis teigė, jog jie buvo „tie patys“.
B.Januševičiaus požiūriu, „Poezijos pavasario“ almanacho idėja neturi prasilenkti su festivalio poreikiais ir leidinyje turėtų būti originalūs šiandieniai lietuvių poetai, pageidautina, dalyvaujantys festivalio renginiuose.
Neretai sakoma, kad geras knygos dailininkas yra tas, kurio atlikto darbo nesimato. Tas pat pasakytina apie PP leidinio sudarymą.
„Neretai sakoma, kad geras knygos dailininkas yra tas, kurio atlikto darbo nesimato. Tas pat pasakytina apie PP leidinio sudarymą. Neverta kaišioti ypatingų sumanymų, pasiūlymų, tiesiog reikia netrukdyti įdomiausiems, ryškiausiems poetams paskelbti savo kūrybą, ir tiek. Poezija tuo ir nuostabi, kad netelpa į teminius, ideologinius ar kitokius rėmus. Poezija randasi už visokių pasikartojimų, perrašinėjimų, temų, apibrėžimų, kartais netgi už žodžių“, – teigė jis.
Paklausus, kaip apibūdintų 2019 metais išleistą lietuvių poeziją, B.Januševičius sakė, jog kuo toliau, tuo mažiau norisi apie ją kalbėti. „Kaip ir kasmet, pasitaikė pluoštas gerų eilėraščių, tačiau apskritai lietuvių poezija gan konservatyvi ir neskuba vystytis“, – sakė jis.
Lietuvių poezija gan konservatyvi ir neskuba vystytis.
O ko B.Januševičius tikisi iš šių metų almanacho? „Iš kartos į kartą PP sudarytojai vienas kitam perduoda žinią: kad ir kaip stengtumeis, kad ir ką padarytum, vis viena bus blogai. Dirbti buvo smagu, o dabar atėjo kritikų metas – prasidės burbėjimai, raudos ir dejonės. Nieko nepadarysi“, – atsakė.
B.Januševičius džiaugiasi pasikeitusiu rašytojų požiūriu
Lengviausia B.Januševičiui buvo bendrauti su autoriais, nes anksčiau šioje srityje jis buvo susidūręs su sunkumais, kurie peraugo į baimę prašyti kūrybos.
Čia jis pasakoja istoriją apie tai, kaip pirmą kartą teko plušėti prie almanacho 1998 bei 1999 metais, kai leidiniai buvo sudaromi iš vien pačių poetų siųstų eilėraščių: „Dalis jų, atėjus laikui, tiesiog atsiųsdavo ar atnešdavo eilėraščių, kitus reikėdavo prašyti, dar kitų – primygtinai maldauti. Bjauriausieji kolegos leisdavosi į ilgus išvedžiojimus, kad almanachas yra nusigyvenęs, neįdomus ir niekam tikęs, todėl savo kūrybos duoti tokiam leidiniui jie nė neketina.“
Bjauriausieji kolegos leisdavosi į ilgus išvedžiojimus, kad almanachas yra nusigyvenęs, neįdomus ir niekam tikęs.
„Tada įsitaisiau nemažą baimę – baimę prašyti kūrybos. Laimė, daugiau tokių prašytinių PP almanachų sudaryti neteko. Vėliau teko sudaryti 2012 ir 2013 metų PP almanachus, kurie jau būdavo atrenkami tik iš poezijos publikacijų kultūrinėje spaudoje.
Tai buvo labai komfortiškas darbas: nieko nereikėjo maldauti, klausytis priekaištų ir atsimušinėti nuo eiliakalių mėgėjų, žūtbūt besistengiančių patekti į almanachą. Paskaitai, padiskutuoji, sutari, vėl skaitai, diskutuoji... Deja, ilgainiui kultūrinė spauda, skelbianti poeziją, traukėsi, vadinasi, sumažėjo ir paskelbtų eilėraščių, be to, paaiškėjo, kad dalis poetų iš viso neskelbia savo tekstų žiniasklaidoje, kiti tai daro retokai“, – tęsė jis.
Sunkiausia sudarytojui buvo dirbti su pačiu leidiniu. Save jis vadina „senovišku žmogumi“, kuriam daug lengviau skaityti popieriuje nei kompiuterio ekrane. „Įsitikinau, kad poeziją suprasti skaitant ekrane daug sunkiau. Taigi skaitydamas ir atrinkdamas tekstus šį kartą sugaišau daug daugiau laiko, nei būčiau sugaišęs skaitydamas popieriuje“, – dalinosi B.Januševičius.
Kurie suaugusiųjų poezijos kūriniai labiausiai įsiminė?
B.Januševičiui „brangūs visi čia sudėti eilėraščiai“ ir jis juos skaitė po keletą kartų.
Bet labiausiai jam įsiminė šie tekstai: Arūno Sprauniaus „vartininko metafizikos klausimu“, Dovilės Kuzminkaitės „Ars poetica“, Ernesto Noreikos „indėnė“, Gretos Ambrazaitės „\“, Juozo Žitkausko „Lietaus laukimas“, Laimos Kreivytės „Seimo kariljonas“, Rimvydo Stankevičiaus „Gupijos“, Tomo Petrulio „neprisimenu dabar puikiai prisimenu“, Vytauto Stankaus „17 katės savižudybės būdų“.
O labiausiai jam patinka Enrikos Striogaitės „Adelė“:
Poezija vaikams: „Almanachėlis almanache“
D.Gintalas 2020-ųjų poezijos rinktinę vadina dar ir „vėjavaikišku almanachu“ turėdamas omeny, kad joje atsirado skyrelis vaikams. Nors almanachas yra visų sudarytojų bendras darbas, su šiuo skyriumi daugiausiai dirbo pats D.Gintalas. Kaip jam sekėsi?
„Visai neblogai! – sakė jis. – Pats rašau eilėraščius vaikams <…>, tad toptelėjo, kad tai ir galėtų būti naujas vėjas šių metų almanache.“ Jis džiaugiasi, kad autoriai noriai su juo bendravo ir sužinoję, kad atsirado ši sekcija, tokią idėją labai palaikė.
Iš viso pavyko surinkti 16 autorių, tarp kurių ir žinomi vardai.
Iš viso pavyko surinkti 16 autorių, tarp kurių ir žinomi vardai – Zita Gaižauskaitė, Violeta Palčinskaitė, Ramutė Skučaitė bei šių metų PP laureatas už poeziją vaikams Vainius Bakas. Sudarytojui nauju atradimu tapo Česlovo Navakausko poezija vaikams.
Jo teigimu, poezija vaikams gali dalyvauti visiškai lygiomis teisėmis su poezija suaugusiems. „Juk poezijos pavasaris ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, – mąstė D.Gintalas. – tai tarsi almanachėlis vaikams poezijos almanache.“
Tarp užsienio svečių – balsas iš Mongolijos
Kaip ir kasmet almanache skaitytojai galės susipažinti ir su užsienio autorių kūrybos vertimais. Už šią knygos dalį atsakingas buvo poetas V.Dekšnys.
Jis sakė, kad labai seniai almanache nėra buvę balso iš Mongolijos, kurį atstovauja poetė Bajasgalan Batsuri, o iš anglų kalbos vertė poetas Aistis Žekevičius. „Su Azijos šalimis būna sudėtinga, nes jų emocinis registras – visai kitas. Jie būna karštesni ir tai yra didžiulė užduotis vertėjui, kaip neperspausti, kaip nepadaryti kičinės poezijos“, – pasakojo V.Dekšnys.
Jis taip pat išskyrė turkiškai rašančios, kurdų poetės Bejan Matur kūrybą, kurios poeziją vertė Dominykas Norkūnas ir Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė. Tačiau labiausiai V.Dekšniui rezonavo čekų poeto Petro Hruškos lyrika, kurią sudarytojas pats ir vertė.
Anot jo, eilėraščių atranka vyksta paprastai, teminiu požiūriu jie nėra skirstomi, o sudarytojai tiesiog rašo patiems autoriams ir prašo, kad atsiųstų tam tikrą kiekį eilėraščių. Vėliau jie perduodami vertėjams. „Idealus atvejis, kai užsienio autorius festivaliui pasiūlo kryptingai su tam tikrų šalių poezija dirbantys vertėjai“, – teigė jis.
Tekstai ieškomi ir sekant tam tikros šalies poezijos aktualijas, o kartais lietuvių rašytojai, dalyvaudami tarptautiniuose renginiuose, susipažįsta su užsienio poetais. „Tokie būna keliai“, – sakė jis.
Kokių užsienio svečių sulauks skaitytojai?
M.Mažulė 15min teigė, kad dėl susiklosčiusios situacijos ne visi dar praėjusių metų rudenį pakviesti rašytojai galės dalyvauti. Vis dėlto pavyko pakviesti ir almanache poezijos nepublikavusių kaimyninių šalių rašytojų.
Koordinatorės teigimu, tikrai atvyks estų poetė Carolina Pihelgas, latvių poetas Henrikas Eliass Zegneris, jaunosios kartos poetai Tomas Treibergas ir Berit Kaschan, dvi viešnios iš Lenkijos, poetės Ursula Zajączkowska ir Aleksandra Zińczuk.
Kas bus šių metų diske ir kodėl jo vis dar reikia?
Dar viena svarbi almanacho dalis, kurią skaitytojas gali rasti nugarėlėje, yra kasmet sudarinėjamas diskas. Tačiau kyla klausimas, kodėl 2020 metais reikėjo išleisti diską, kai esama nemenko internetinių platformų pasirinkimo?
„Man irgi kyla šis klausimas, tačiau ne aš tai sprendžiu, nes esu vykdytojas <…>. Šiuos įrašus taip pat perduosiu LRT ir juos bus galima pasiklausyti mediatekoje, aišku, jie dar galėtų būti ir „Spotify“. Taip, disko ne visai užtenka, bet jis turėtų būti, nes almanachas yra išsiuntinėjamas po mokyklas ir bibliotekas. Ten nebūtinai lietuvių kalbos mokytojai/os, bibliotekininkės/ai naudojasi „Spotify“ <…>. Galvoju apie skaitytoją atokesnėse vietovėse, kuriose technologijos nelabai vartojamos. Aišku, kitos platformos turėtų būti paraleliai“.
„Kaip ir kiekvienais metais, jis yra ypatingas tuo pačiu – bandžiau surinkti įdomesnius balsus, o naujovių turbūt nelabai prigalvosi. Ko gero, jis kitoks tuo, jog dėl karantino situacijos poetai savo eilėraščių skaitymą įrašinėjo tokiomis priemonėmis, kokias turėjo. Tai tarsi karantino įrašo archyvas. Kai kurie turėjo visai profesionalias priemones, nes dirbo su muzika arba teatru. Pavyzdžiui, Ernesto Noreikos eilėraštis skamba lyg audio klipas <…>.“
Diske klausytojas gali susipažinti su klasikų Henriko Nagio, Pauliaus Širvio bei šiuolaikinių poetų balsais. Kokie buvo pagrindiniai atrankos kriterijai? R.Kmita teigia, kad į diską stengiamasi įdėti kelis poetus, kurių jubiliejus buvo šiais metais, bei įdomesnių praėjusiais metais išėjusių knygų autorių balso įrašus. „Objektyvių kriterijų nėra <…>“, – sakė R.Kmita.
Atsakydamas į klausimą, kuo skaitytojui gali būti aktualu pasiklausyti įrašyto poeto balso, jis atsako, kad skaitant eilėraščius kartais sunku suprasti, o išgirdus intonaciją, „gauni raktą“. „Man visada įdomu, kaip pats poetas dėlioja akcentus <…>, – sakė jis. – bet kartais būna, jog klausaisi poeto ir atrodo, kad jis gadina savo tekstus.“
R.Kmita pastebėjo, kad keičiasi poetų skaitymo stilius: „Kaip Aušra Kaziliūnaitė skamba 2008 metais ir kaip skamba po kelių metų – didelis skirtumas. Jaučiasi visai kitas poetės pasitikėjimas savimi, intonacija ir t.t.“
„H.Nagys arba P.Širvys skaitė su patosu, tačiau jų bendraamžis Alfonsas-Nyka Niliūnas visiškai neturėjo patoso. Šis skaitymo būdas nuo kartos nepriklauso, tačiau karta vis dėlto yra svarbi.“ R.Kmita pastebi, kad jeigu poetas skaito senokai, tai išnyksta pakylėjimas, „šabloniškas poetiškumas“, patosą dažnai vartoja aktoriai.
