Spalio pradžioje Klaipėdoje įvyko pirmasis abiejų autorių susitikimas su skaitytojais. Uostamiestis buvo pasirinktas ne atsitiktinai – abu autoriai yra Klaipėdos žmonės. Nors Virginija Rimkaitė ir gimusi Vilniuje, šaknijasi ji Klaipėdoje. O klaipėdietis Dovydas Grajauskas šiuo metu studijuoja skandinavistiką Vilniaus universitete. „Galima džiaugtis, kad šitoje vėjų pagairėje gali subręsti žodis“ – talentingais autoriais džiaugėsi Klaipėdos universiteto docentas dr. Marijus Šidlauskas. Taip pat susitikime su autoriais dalyvavo rašytojai Laura Sintija Černiauskaitė ir Regimantas Tamošaitis.
Reik stumtelti į šalį savo išankstines nuomones, skonius, pasaulėžiūrą ir tiesiog imti ir nerti į šitą knygą.
Pasak vienos iš „Pirmosios knygos“ konkurso komisijos narių, Lauros Sintijos Černiauskaitės, Virginijos Rimkaitės rankraštis išsiskyrė iš beveik dvidešimties konkursui pateiktų rankraščių, jos tekstas buvo visiškai kitoks, turint omeny knygos pasaulėvaizdį, kalbą, mąstymą. Paklausta, ką jai primena šis tekstas, Laura Sintija Černiauskaitė atsakė: „Iš tolo Kurtą Vonnegutą, gal šiek tiek Charmsą, tai kažkas labai paradoksalaus, visiškai nonsensiško, absoliučiai savito. Nors komisija manė, jog šis tekstas rašytas vyro („Pirmosios knygos“ konkursas jau antrus metus yra anoniminis red. past.), iš karto tvirtai sakiau, jog girdžiu moters balsą. Ir intuicija nepavedė. Nors visiškai nesvarbu, ar tekstas rašytas vyro, ar moters, tai yra pasaulis, į kurį ne taip paprasta įeiti. Reik stumtelti į šalį savo išankstines nuomones, skonius, pasaulėžiūrą ir tiesiog imti ir nerti į šitą knygą.“ Rašytoja taip pat buvo ir Virginijos Rimkaitės knygos „21 a“ redaktorė. Kalbėdama apie darbą su Virginija akcentavo jaunosios autorės darbštumą, imlumą ir tai, kad Virginija žino, ką nori pasakyti, moka argumentuoti sprendimus.
Langas prie lango. Langas, skirtas kiekvienam žmogui. Pagalvojau, kad tai galėtų būti ėjimas. Kad aš rašysiu vieno miestelio istoriją.
Prisimindama knygos rašymo istoriją Virginija pasakoja, kad apsisprendusi rašyti knygą ji teturėjo keturis tarpusavyje nesusijusius apsakymus ir ieškojo ašies, kaip juos galėtų sujungti. Šia ašimi tapo gyvenimas buvusiame bendrabutyje, Klaipėdoje. „Ten būdama supratau, kad už sienos yra žmogus. Virš manęs taip pat yra žmogus. Už sienos nebus tuščios virtuvės, ten yra kitas kambarys, kur irgi gyvena žmonės. Ir sugalvojau, jog mes tokiame didžiuliame garde. Langas prie lango. Langas, skirtas kiekvienam žmogui. Pagalvojau, kad tai galėtų būti ėjimas. Kad aš rašysiu vieno miestelio istoriją,“ – pasakoja apysakos autorė.
Įdomus ir knygos pavadinimas – „21 a“. Tai gali būti ir amžius, ir buto numeris, adresas. O kaip yra iš tikrųjų, vieno atsakymo neturi ir pati Virginija. Pirminė autorės mintis buvo, kad paeiliui kiekvienas apsakymas (tai, kas vėliau virto apysaka) vadinsis vis didėjančiu skaičiumi ir žodžiu iš „a“ raidės. Paskui pasirodė, jog tai galėtų būti adresas. Tam tikros miestelio istorijos adresas. Kita vertus, pavadinimas yra neišvengiama nuoroda į metus, chronologiją, amžių.
Literatūrologas, rašytojas Regimantas Tamošaitis kalbėdamas apie Dovydo Grajausko pirmąją knygą „Apie reiškinius“ atkreipia dėmesį, jog kūryba, poezija, kartais kyla iš kažkokių trauminių patirčių, iš konflikto su pasauliu, kuris ypač ryškus jaunam žmogui pasitinkant gyvenimą.
Man patinka, kad Dovydas dar nerado savo balso, monotoniškos eilėdaros, kad bando vieną, kitą, bet visgi jau kai kur jaučiama poetinio žodžio jėga. Dovydas valdo eilėraštį
Pažinodamas jaunąjį rašytoją jau seniai, Tamošaitis pažymi, jog Dovydas, nors yra talentingas poetas, nelabai mėgsta atsidurti dėmesio centre ir mieliau renkasi salės pakraštį, nei sceną. Bet tuo pačiu tai žmogus, kuris ne tik rašo poeziją, bet ir gyvena joje. Būdamas jautrus ir subtilus, lyg ir slepia kažką iš savojo pasaulio. Atrodo lyg vaikščiotų didele, ištuštėjusia aikšte, per kurią vėjas gena šiukšles, ir kurioje nėra nieko, prie ko būtų verta siela ir žvilgsniu prisiglausti. Yra tik reiškiniai, prabėgantys pro šalį. Purvinų, dulkėtų reiškinių fenomenologija. Literatūrologas mini, jog Dovydas yra tikras fenomenologas – atsainus, ironiškas, kartais skeptiškas, ciniškas, bet neišsiduoda, kodėl viskas kartais tampa taip svetima. Negatyviai ironizuodamas kasdienybės reiškinius autorius netiesiogiai teigia savo sielos trapumą.
„Man patinka, kad Dovydas dar nerado savo balso, monotoniškos eilėdaros, kad bando vieną, kitą, bet visgi jau kai kur jaučiama poetinio žodžio jėga. Dovydas valdo eilėraštį,“ – pastebi Regimantas Tamošaitis.
Didis nutikimas mažą dieną
ir sėdėjau, žiūrėjau į sieną
o ta siena buvo tuščia
tad nusprendžiau tvirtai tą dieną
kad gyvensiu dabar ir čia
dabar gyvenu, sau kartojau
ten viršus, o tenai apačia
ką dabar man daryt, mieloji
dabar gyvenu. ir dar čia.
pasiėmęs plunksną ir lyrą
bandžiau vagą išversti darže
sugebėjau išverst tik šekspyrą
iš maironio į faberžė
ir visus savo demonus įveikiau
išsipildžiau dievulio plane
ir mušė laikrodis dvylika
ir dvylika mušė mane
(Dovydas Grajauskas „Didis nutikimas mažą dieną“, eil. iš knygos „Apie reiškinius“, 25 p.)
Šiaip ar taip pirmoji knyga – tai patirtis, kuri niekada nepasikartos. Pasak Lauros Sintijos Černiauskaitės, knyga jau išleista, ji nebepriklauso rašytojui, nebeguli stalčiuje. Tai reiškinys, atitrūkęs nuo autoriaus, reiškinys, išėjęs į žmones, kurį kiekvienas gali skaityti, pritarti, nepritarti. „Kalbant apie šią knygą, kol kas viskas man atrodo gerai, bet galbūt ateis kitas brandos etapas ir atrodys kitaip, dėl to tikrai negaliu garantuoti. Jausmas, turbūt, toks, kaip išleidus kažkur savo pilnametį sūnų – vaikas vis dar tavo, bet jau ir nebe tavo. Knyga išleista, tai jau nebe tekstai, o ar aš galiu į ją žiūrėti per atstumą? Taip, kaip ir į bet kurią kitą knygą,“ – pasakoja D. Grajauskas.
