- Donaldas Kajokas
Aklieji
maniau neseksiu niekad paskui nieką
o nusekiau kaip inkščiantis šuniūkštis
nors vejamas buvau nors lėkė gniūžtės
patižusio sunkaus bespalvio sniego
ne tas kurį sekiau o tie kur sekė
taip kaip ir aš tie daužė šonus vijo
o tas kurį mes sekėm nieko sakė
prieisim sakė lai tik nieks nebijo
ir sekėm paskui grūsdamies niekingai
nė vienas nežinojom kur jis veda
bet žengėme per uolą ir per ledą
ir uodėm kaip šuniūkščiai šeimininką
tik niekur niekur jis nebesustojo
tolyn keliavo ir kartojo nieko
ir nuovargis pirmiems pakirto kojas
kiti dar slinko mirtinai paliegę
ir siautė pūgos darganos mus merkė
saujelė mūs beliko gal tik dešimt
gal dvylika su tais kuriuos mes nešėm
visi kiti juoduos pusnynuos verkė
pusnynuos verkė tolstantiems mosavo
paskui į puošnų ledo karstą gulė
mes juos regėjo veidrody mėnulio
o jie tenai regėjo lemtį savo
nedaug bet mūs dar liko o keli tie
kuriuos paknopstomis bet kantriai nešėme
jie mums giedojo – te šviesa jus lydi
te amžinoji žengiantys į nežinią
taip – tik saujelė liko tik saujelė
plynam lauke ir begaliniuos vėjuos
keliavo jau tik tie kurie negali
tie kurie gali gal ir negalėjo
seniai nebuvo vieno kurį seka
vien kūnai jų į vieną susiviję
vieni jie ėjo patys nieko sakė
prieisim sakė lai tik nieks nebijo
Karavanas
tai kur tas vakaras?
pakaušį vis dar urbia saulė prakaito nors gręžk
per dykumą haremas
ir sargybiniai eunuchai prie žirgų kaklų prigludę
ir neužmatoma
kupranugarių vilkstinė, ant vieno viešpatie ir aš
ir šitiek šimtmečių
vis ta pačia kryptim – į adatos skylutę
Apie mano literatūrines pasakėles
mąstosi – mąstyk sau
tingisi – tingėk sau
skaudasi – skaudėk sau
sningasi – ir snik sau
sekasi – ir sek sau
nes kvailiams
sako
sekasi
