Pranešime rašoma, kad „Apie Afrikos žmones ir žvėris“ (išleido BALTO leidybos namai) tinka ir pirmai pažinčiai su juodąja Afrika (knygoje pasakojama apie Užsacharę – žemyno dalį į pietus nuo Sacharos), ir norint sužinoti daugiau. Pirmoje dalyje pateikiamos geografinės ir istorinės aplinkybės, padėsiančios suprasti, kodėl Afrika yra tokia. Antrojoje – pažintis su įdomiausiomis, keisčiausiomis gentimis, šio žemyno atradėjais ir žmonėmis, kurie atstovauja moderniai Afrikai. Trečia dalis skirta žvėrims, dėl kurių autorė ir pamilo šį žemyną.
– Užsiminėte, jog parašyti knygą apie Afriką paskatino ir tai, kad šis žemynas taip dažnai nuvertinamas ar į jį žiūrima iš aukšto?
– Ilgą laiką visas pasaulis matė Afriką kaip tamsų žemyną – be kultūros, istorijos, tinkantį tik naudingoms žaliavoms išgauti ar vergais aprūpinti. Kai Afrikos šalys gavo nepriklausomybę, iš jų tikėtasi labai daug, bet dauguma pasirodė nekaip – vienas po kito jas krėtė perversmai, ekonomikos nuosmukiai.
Tad visi faktai tarsi pateisina tokį požiūrį. Ypač kai apie juos skaitai, bet neieškai priežasčių. Rašydama šią knygą, kai kuriomis istorijomis dalinausi socialiniuose tinkluose, jau tada sulaukiau draugų žinučių, kad tos istorijos keičia jų požiūrį. Ne visada to pakanka, kad žmogus užsinorėtų ten nuvykti. Nuvykę irgi ne visi pradeda žiūrėti kitaip, vertinti, bet daugeliui Afrika ima tiesiog patikti. Patinka tai, ką jie ten patiria.
– Afrikoje lankėtės ne kartą. Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis?
– Į Afriką – tą, kuri yra už Sacharos ir dar vadinama juodąja Afrika, – pirmą kartą nuvykau kone atsitiktinai: mano kolegė išgyrė Etiopiją, pabandėme surinkti grupę, tačiau ji negalėjo keliautojų lydėti, tad teko vykti man. Važiavau neturėdama didelių lūkesčių ir nesitikėjau, kad ta kelionė labai skirsis nuo buvusių po Aziją ar Lotynų Ameriką. Bet skyrėsi.
– Teko patirti nemažai įtampos, nes prieš pat kelionę pasklido bauginanti informacija apie Afriką sukausčiusį Ebolos virusą?
– Visiems atrodo: jei kas nors vyksta Afrikoje, tai būtinai šalia. Tai – vienas iš mitų. Pamirštama, koks didelis yra žemynas. Tąsyk susiruošusiems keliauti laiške išdėsčiau, kad nuo Vakarų Afrikos, kur tuomet siautė virusas, iki Etiopijos yra per septynis tūkstančius kilometrų. Beveik tiek pat, kiek nuo ligos židinio iki Lietuvos. Nė vienas iš grupės neišsigando ir kelionės neatsisakė.
Išvažiavau gal kiek avantiūriškai – pati anksčiau nebuvau ten lankiusis, bet turėjome vietinius partnerius. Ir keliaujant įsmigo į nugarą kablys... Etiopija yra daugiausia kultūrinė ir istorinė kryptis, tačiau jau pirmosios, kad ir negausiai sutiktos antilopės, taip pat zebrai, krokodilai ir beždžionės, pažadino didelį norą pamatyti kuo daugiau laukinių gyvūnų. Pirmojoje kelionėje man jų trūko, nes Etiopijoje didieji gyvūnai seniai išnaikinti, nebent jų likę kur nors pakraščiuose. Labai norėjau pamatyti liūtus, žirafas.
Paskui ne kartą vykau į Afriką, viena šalis keitė kitą: Botsvana ir Namibija, Madagaskaras ir Uganda, Svazilandas ir Pietų Afrikos Respublika, Tanzanija ir Kenija – visos jos gali pasirodyti panašios, nes kas gi turėtų skirtis safariuose ar pravažiuojamų kaimų lūšnelėse? Bet skiriasi. Afrikoje kasdien junti nuotykio skonį: vis nauji susitikimai ir dar nematyti gyvūnai. Skiriasi net brūzgynai ir žemės spalva. Skiriasi namų formos ir genčių charakteriai. Tik šypsenos tokios panašios. Ir panašus džiaugsmas pažįstant skirtingą Afriką.
Ne vienas stebisi, ar tikrai verta trenktis taip toli, jei jau esi matęs žirafą, liūtą ar raganosį zoologijos sode. Juk to turėtų pakakti... Tačiau kai pamatai gyvūną ne narve, o įprastoje jo aplinkoje, apima visai kitas jausmas. O pamatyti nėra taip paprasta, nes atvesti į tokią vietą gali tik žmogus, gerai pažįstantis laukinę gamtą. Tai sukelia azartą. Ir kaskart kyla vis didesnis azartas pamatyti laukinius žvėris dar iš arčiau... Padaryti dar geresnę fotografiją... Dabar jau esu mačiusi daug gyvūnų ir koks apima pasididžiavimas, kai pastebiu žvėrį anksčiau už gidą ar atskiriu vienos rūšies antilopę nuo kitos.
Kai pamatai gyvūną ne narve, o įprastoje jo aplinkoje, apima visai kitas jausmas.
– Gal sau jau atsakėte į klausimą, kodėl žmonės veržiasi į Afriką?
– Pirmojoje kelionėje susipažinau su pora, kuri jau ne kartą čia buvo. Pamenu, kaip bandė ir sau, ir man atsakyti į klausimą: kodėl – Afrika? Juk čia tikrai nėra patogu keliauti, safariuose valandų valandas tenka kratytis nepatogiose mašinose sudėtingais keliais. Tada nutarėme, kad tą trauką sunku paaiškinti kitaip nei tuo, kad pirmieji žmonės atsirado Afrikoje, paskui išplito po visą pasaulį – ir mus traukia prie šaknų.
Išskirčiau du keliaujančiųjų tipus. Vieni susigundo, nes jau būna aplankę kitus žemynus, ir nutaria, kad reikia pabandyti net jei Afrika ne taip jau ir traukia. Kiti Afrika tiesiog užsikrečia: šįmet viena klientė grįždama iš Ugandos sužinojo, jog rudenį rengiu kelionę į Namibiją, ir iškart paprašė užrašyti.
Kartais man atrodo didelė mistika, kaip žmonės sugalvoja, kurią šalį žūtbūt norėtų aplankyti. Kai paskelbėme apie kelionę į Madagaskarą, sulaukėme ne vieno skambučio: žmonės sakė, kad tai – jų svajonių šalis. Man buvo įdomu pasvarstyti – kodėl, ar prie to neprisidėjo animacinio filmuko „Madagaskaras“ populiarumas. Viena keliautoja prisiminė tą pavadinimą iš kadaise vaikystėje skaitytų Sinbado kelionių. Labai keistai žmonėms į atmintį nusėda tos svajonių šalys.
Knygos pabaigoje pateikiu idėjų, ko kurioje Afrikos šalyje galima tikėtis. Tarkim, norintiems pasigilinti į istoriją ir genčių papročius geriausia rinktis Etiopiją, svajojantiems pasigrožėti laukiniais gyvūnais patariu keliauti į Tanzaniją ir Keniją.
– Daugelį gal nustebins faktas, kad keliauti po Afriką yra kur kas brangiau nei po Aziją.
– Azijoje keliautojai naudojasi pigia vietos infrastruktūra – lėktuvais, traukiniais, autobusais, viešbučiais. Kai yra didelė pasiūla ir didelė konkurencija, atsiranda įvairių kainų paletė. Azijoje miestai arčiau vienas kito, lengviau pasiekiami įvairūs objektai. O Afrikoje atstumai didesni, turizmo infrastruktūra išsibarsčiusi – nacionaliniai parkai didžiuliai, pasiekti po juos išsisklaidžiusias lodžijas nėra taip paprasta, reikia specialaus transporto. Savanose neauga jokios daržovės, viską reikia atvežti iš gana toli. Taip ir atsiranda kur kas didesnės sąnaudos, kelionės kaina išauga. Svarbu paminėti, kad nacionaliniuose parkuose įsikūrusios lodžijos prisideda prie gamtos išsaugojimo, remia vietos bendruomenes, tad nereikia pamiršti, jog dalis kelionės išlaidas sudarančios sumos atitenka ten gyvenantiems žmonėms.
Didelė klaida manyti, kad jei žemynas skurdus, tai ir kelionės bus pigios. Nebent norite tiek pat komforto, kiek turi eilinis afrikietis. Gyventi Afrikoje pigu (o Pietų Afrikos Respublikoje – itin pigu, jei vertinsime gyvenimo kokybę), bet keliauti brangu.
Vienoje iš brangesnių vietų, kur teko gyventi, net nebuvo karšto vandens šildytuvo. Jei norėdavai palįsti po dušu, turėdavai pranešti maudynių laiką lodžijos darbuotojams, jie pašildydavo vandens ir įpildavo į rezervuarą. Vakarais į lovą padėdavo karšto vandens pripildytą pūslę, kad naktį nesušaltume. Visa tai buvo Ugandos kalnuose, kur atvykome stebėti kalnų gorilų ir kur visame regione buvo tik dvi geros nakvynės vietos, mūsų pigesnė – 400 JAV dolerių už kambarį.
Didelė klaida manyti, kad jei žemynas skurdus, tai ir kelionės bus pigios. Nebent norite tiek pat komforto, kiek turi eilinis afrikietis.
– Tiek mokėjote tik už nakvynę, kad ankstų rytą galėtumėte leistis į žygį džiunglėmis pamatyti gorilų. Jų stebėjimas – tikrai brangus patyrimas?
– Galimybė asmeniui valandą stebėti gorilas Ugandos džiunglėse kainuoja 650 dolerių. Tai – visos dienos kelionė: kelias valandas brauniesi iki ten, kur galima jas aptikti, paskui grįžti atgal.
– O jei po daug jėgų kainuojančio žygio kiltų noras ilgiau jas stebėti?
Niekas to neleistų, nes griežtai ribojamas gorilų kontakto su žmonėmis laikas, kad gyvūnai nebūtų trikdomi. Per dieną prisiartinti prie jų gali tik viena aštuonių žmonių grupė. Tiesa, yra kalnų gorilų, greta kurių galima praleisti keturias valandas, jos yra labiau stebimos mokslininkų. Tokia galimybė asmeniui kainuoja apie 1500 dolerių. Aš vis gundausi, nes kai praleidi šalia valandą, norisi prašyti – o gal galima dar?
– Į Afriką daugelį vilioja ne tik safariai, laukiniai žvėrys, bet ir galimybė bent akies krašteliu žvilgtelėti į šimtmečių tradicijas išsaugojusių vietos žmonių gyvenimą. Knygoje svarstote, ar važiuodami į kaimus, kuriuose turistų laukia gentys, turistai nesielgia kaip tie anglai, kurie eidavo pasižiūrėti į Londoną atvežto narve uždaryto pigmėjo. Kaip pati sau atsakėte į šį klausimą?
– Nežinau, ar darome blogai, kai atvažiuojame pasižvalgyti po gentį ir viską fotografuojame. Taip pat dažnai klausiame, kiek jų demonstruojamas gyvenimas tikras? Surežisuotų spektaklių daugiausia galima pamatyti tose šalyse, kur turizmas labiausiai išvystytas – Kenijoje, Tanzanijoje, ten grupės vežamos į turistams skirtus masajų kaimus. Jei norisi daugiau autentiškumo, teks pasiryžti važiuoti gilyn į šalį ir ieškoti jo ten, kur neatvažiuoja keli turistų pilni džipai per dieną. Tai įmanoma, tik reikia rasti kontaktų su vietiniais, kurie galėtų nuvežti į atokesnį kaimą.
Ir tokių pasirodymų nereikia smerkti, tiems žmonėms tai – uždarbio būdas: jie gali gyventi, kaip įpratę, ir uždirbti iš to, kaip atrodo. Tikrai nematau nieko blogo. Juk po keliasdešimties metų, o gal ir anksčiau viso to nebeliks, nes ir tie žmonės išjudės ieškoti geresnio gyvenimo. Dauguma mielai kviečia užsukti pas juos ir džiaugiasi. Ko gero, mes jiems esame dar didesnė atrakcija nei jie mums. Juk mes jau matėme daug pasaulio, o pas juos retai kas užsuka. Vien jei pamojuosi pro langą važiuodamas per atokią vietovę – tai bus dienos ar net dviejų įvykis, kurį visi aptarinės prie vakarienės. Na, o kai turistai atsibos ir ten, masajų bei kitų genčių atstovai mums tai pasakys, kaip dabar sako norintys apriboti turistų srautus Venecijoje, Barselonoje, Dubrovnike.
Mes stebime kitų žmonių gyvenimą ir keliaudami po Europą, kartais kyla noras nufotografuoti žmogų Prahoje ar Venecijoje. Juk ir tuomet įsibrauname į svetimo žmogaus gyvenimą. Ir aš esu pagavusi Vilniuje tokius fotografuojančius, kurie nusitaiko į mane ar šalia stovinčius. O kas blogo, jei užfiksuojamas kitoks gyvenimas, nei esame įpratę.
– Nesuklysiu pasakydama, kad iki šiol nebuvo tokios išsamios lietuviškos knygos apie Afriką. Savojoje jūs pateikiate daug įvairios informacijos apie žemyno istoriją ir politiką. Kokį kalną knygų reikėjo perskaityti, norint pačiai susivokti, kas yra Afrika?
– Iki šiol lietuviškose knygose apie Afriką, kaip ir daugelyje su kelionėmis susijusių knygų Lietuvoje, buvo pateikiami keliautojų ar ten gyvenusių žmonių įspūdžiai ir patirtys. Dažnai – tik apie vieną šalį. Iš kelionių neretai parsivežu knygų, bet didžiąją dalį faktų, kuriuos pateikiu „Apie Afrikos žmones ir žvėris“, surinkau skaitydama elektronines knygas. Prisipažinsiu, kai keliavau pirmuosius kartus su klientais, man tikrai trūko informacijos, ypač bendro konteksto, kodėl Afrika yra būtent tokia. Ši knyga ir yra tarsi Afrikos kelionių konspektas.