Daugiau apie 15min knygos rinkimus skaitykite čia.
L.Reesas – britų istorikas, dokumentinių filmų ir laidų kūrėjas, buvęs BBC kanalo istorinės programos vadovas, aštuonių knygų autorius. Jo laidos ir knygos naudojamos kaip mokomoji medžiaga Didžiosios Britanijos mokyklose. Autorius daugiau kaip 20 metų specializuojasi Antrojo pasaulinio karo istorijoje, labiausiai tyrinėja nacistinės Vokietijos vykdytą politiką ir nusikaltimus. Yra apdovanotas BAFTA, Tarptautinės dokumentikos apdovanojimais, „Emmy“ ir kt., o 2006 m. ši jo knyga išrinkta geriausia istorine metų knyga Britų knygos apdovanojimuose.
Šioje knygoje rašytojas pateikia penkiolika metų rinktus interviu su Holokaustą išgyvenusiomis įvairių tautybių aukomis ir nusikaltėliais vokiečiais. Pašnekovai atskleidžia, kaip veikė koncentracijos stovyklos, kokie buvo masinių žudynių metodai, kas padėjo išgyventi arba sukurpti sėkmingą pabėgimo planą, užsimenama net apie viešnamį, kuriame riba tarp kalinių ir prižiūrėtojų tapdavo ypač menka.
„Reesas be jokių pagražinimų pasiekia tai, ką prieš maždaug keturiasdešimt metų pasitelkusi filosofiją padarė Hannah Arendt: padeda skaitytojui iškelti Holokaustą iš košmarų ir gotikinio siaubo karalystės ir pripažinti, kad tai daug žmogiškesnis reiškinys, nei norėtųsi manyti. Ši kruopščiai ir atvirai parašyta knyga nesidangsto iliuzijomis“, – 2006 m. knygai pasirodžius JAV apie ją rašė dienraščio „The Washington Post“ kritikas Davidas Von Drehle’as.
Daug ką sužinome apie save pačius
Pats autorius sako, kad ši knyga yra bandymas parodyti, kad vieną baisiausių nusikaltimų pasaulio istorijoje geriausiai galima suvokti žvelgiant per vienos fizinės vietos – Aušvico – prizmę. „Kitaip nei antisemitizmo istorija, Aušvicas turi aiškią pradžią (pirmieji kaliniai lenkai čia atvyko 1940 metų birželio 14 dieną) ir, kitaip nei genocido istorija, – aiškią pabaigą (stovykla buvo išlaisvinta 1945 metų sausio 27 dieną). Tarp šių dviejų datų glūdi sudėtinga ir stebinanti istorija, įvairiapusiškai atspindinti rasinę ir etinę nacių politiką, – šioje knygoje rašo autorius. – Ši vieta nebuvo sukurta vien žydams žudyti ir buvo susijusi ne tik su „Galutiniu žydų klausimo sprendimu“ – nors tai ir tapo svarbiausia jos dalimi, – be to, stovykla nuolatos fiziškai keitėsi ir dažnai tai priklausė nuo nacių karių sėkmės ar nesėkmės įvairiuose frontuose. Destruktyvus Aušvico dinamiškumas šią vietą pavertė fiziniu nacių valstybės vertybių įkūnijimu. Aušvico tyrimai suteikia mums ne tik įžvalgų apie nacius, tačiau ir progą perprasti, kaip žmonės elgėsi vienomis ekstremaliausių aplinkybių pasaulio istorijoje. Iš šio pasakojimo daug ką sužinome ir apie save pačius“.
„Kaip bepažvelgtume į šią temą, ją gaubia gilus liūdesys ir jo sumažinti
beveik neįmanoma. Kol dirbau prie šio projekto, garsiausiai girdėjau balsus tų, kurių pakalbinti negalėjau: 1,1 milijono Aušvice nužudytų žmonių, ypač daugiau nei 200 tūkstančių ten mirusių vaikų, netekusių galimybės užaugti ir nugyventi gyvenimą. Vienas vaizdinys įstrigo mintyse iškart, vos man apie jį papasakojo. Tai buvo tuščių, iš mirusių žydų konfiskuotų vaikiškų vežimėlių „procesija“. Juos eilėmis po penkis stūmė iš Aušvico link traukinių stoties, o savo akimis viską regėjęs kalinys teigė, kad visai kolonai prariedėti prireikė valandos. Tuose vežimėliuose į Aušvicą vaikai atkeliavo kartu su motinomis, tėvais, broliais, seserimis, dėdėmis ir tetomis – visais ten mirusiais – ir būtent juos turėtume nuolatos prisiminti, tad ši knyga skiriama būtent jų atminimui“, – knygoje rašo L.Reese'as.
Negalėjo atsistebėti žmonių žiaurumu
Šią knygą lietuvių kalba prakalbinęs M.Geležauskas knygas verčia kiek daugiau nei ketverius metus ir „Aušvicas“ buvo pirmasis jo susidūrimas su istoriniu veikalu. Apie šios knygos svarbą jis atsakė cituodamas patį autorių. „Sakyčiau, šios knygos svarbą geriausiai apibūdino autorius, berods, padėkoje, kalbėdamas apie tai, kaip svarbu nepamiršti Holokausto tragedijos, kad ir kokia šiurpi ji buvo. Netrukus nebeliks gyvų jos liudininkų, tačiau mes privalome išlaikyti šiuos įvykius savo atmintyje, kaip priminimą, kiek toli gali nueiti žmonės ir tuo pačiu įspėjimą, prie ko gali privesti tam tikros politinės pažiūros ar judėjimai“, – sakė jis.
Pastaruoju metu visame pasaulyje pastebimas knygų apie Holokaustą išpopuliarėjimas. Pats vertėjas sako, kad nėra skaitęs daug šios „bangos“ kūrinių, tačiau jeigu reikėtų lyginti, „Aušvicą“ išskirtų kaip kūrinį, kurio autorius visiškai nesistengia šitos tragedijos pagrąžinti, griebtis pigių dramatizavimo priemonių: „Autorius istorikas, remiasi faktais, tiesioginiais liudijimais, asmeninių spekuliacijų ar interpretacijų nedaug. Holokausto reiškinys nagrinėjamas akademiškai, kaip istorinis įvykis. Ar tai nužmogina tragediją? Galbūt iš dalies ir taip, tačiau manau šaltesnis ir objektyvesnis žvilgsnis yra naudingas“.
Skaitant šią knygą daugelis skaitytojų turbūt būna sukrėsti to, kokie siaubingi istorijos epizodai aprašomi šioje knygoje. Pats vertėjas, paklaustas, kokie buvo labiausiai apmąstymus paskatinantys dalykai, užgriebti šioje knygoje ir įsimintiniausi epizodai, sakė: „Buvo kelios vietos, kai tiesiog negalėjau atsistebėti žmonių žiaurumu. Kas turi atsitikti, kad ištisos valstybės institucijos paskirtų savo laiką ir žmogiškuosius išteklius kuo efektyvesnių masinio naikinimo priemonių paieškai? Ar žinote, kodėl buvo sugalvotos dujų kameros? Kad esesininkams ir kolaborantams nereiktų asmeniškai susidurti su aukomis jas sušaudant. Matote, rūpintasi egzekucijas vykdžiusiųjų psichine sveikata. Be abejo, čia esama nemenkos ironijos. Išties šiurpas krečia suvokus, kad Holokausto klaikybei buvo pajungtas ištisas valstybės aparatas. Naciai patys dažnai vartojo terminus „žydų problema“, „žydų klausimas“, kalbėdavo apie sunkumus, kylančius tą klausimą sprendžiant. Bet juk jie patys ta problemą ir sukūrė, nusprendę, kad žydai, vaizdžiai kalbant, yra rasinės šiukšlės ir reicho priešai. Štai toks iškreiptas priežasties ir pasekmės sąryšis galiausiai atvedė prie tragedijos“.
Emociškai versti buvo sunku
Vertėjas šią knygą vertė apie keturis mėnesius, ir prisipažįsta, kad buvo etapų, kai darbas su šiuo kūriniu buvo emociškai labai sudėtingas. „Nemeluosiu, buvo akimirkų, kai turėdavau sustoti ir kelias minutes žiūrėdavau kažkur į vieną tašką, kol galiausiai susikaupdavau ir vėl palinkdavau prie klaviatūros. Viena tokia vieta pasitaikė likus gal puslapiui iki tai dienai suplanuotos ribos. Man regis, aš tą puslapį išverčiau kitą dieną, nebeprisiverčiau grįžti prie teksto. Beje, šiemet verčiau kitą knygą apie Holokaustą, Joną Noreiką „Generolą Vėtrą“ – ji turėtų pasirodyti maždaug Vilniaus knygų mugės laikotarpiu. Tad po šio darbo paprašiau leidyklos: ar negalėtumėte man duoti pabandyti kokį nors grožinės literatūros kūrinį, noriu kardinaliai pakeisti kryptį. Smagu, pareikšti, kad noras išsipildė – gavau versti Franko Herberto „Kopos“ serijos antrąją dalį“.
Viena iš šioje knygoje autoriaus akivaizdžiai užduodamų temų yra pats blogio gimimas, tai, kaip buvo prieita prie tokio žiaurumo. Vertėjas sako, kad knygoje iš dalies priartėjama prie atsakymų į šiuos klausimus: „Man pačiam buvo ypač įdomu skaityti pačių žydus žudžiusių vokiečių atsakymus, pasiteisinimus, kaip jie, berods, iki šiol tiki, elgęsi teisingai. Įdomus buvo ir knygos pradžioje pateiktas Vokietijos, buvusios Sovietų Sąjungos ir Japonijos karo nusikaltėlių palyginimas – autoriui teko bendrauti ne tik su buvusiais naciais, bet ir japonais bei dirbusiais Stalino režimui“.
Kalbėdamas apie šios knygos stilių ir tai, su kokiais sunkumais galbūt susidūrė versdamas kūrinį, jis sakė: „Sakyčiau, stilius kiek sausokas, daugiausiai remiamasi autoriaus pokalbiais su įvykių liudininkais, taigi, gausu tiesioginių citatų. Tai akademinis kūrinys, nėra net ir lengvų pajuokavimų, kurių netrūksta, tarkime, mokslo populiarinimo knygose. Be abejo, tokia maniera pasirinkta atsižvelgiant į temos rimtumą. Negalėčiau pasakyti, kad buvo kažko perdėm sudėtingo. Gal keliose vietose pajutau, kad neabejotinai rašo vyresnės kartos akademikas ir dar britas: pasirinktas įmantresnis žodis, sakinys ilgas, su keliais šalutiniais sakiniais, kabliataškiais. Verti ir žiūri, kaip čia pradžios nepamiršti, minties nepamesti. O juk verčiant iš anglų kalbos dar pasitaiko, kad lietuviškas sakinys prasideda nuo ten, kur angliškas baigiasi. Tad jei originale randi tokį trijų eilučių „makaroną“, kurį dar turi vynioti iš kito galo – yra ką veikti“.
Ką apie knygą sako ekspertai?
Komisijos nariai apie šią knygą sakė štai ką.
„Vienas paveikiausių pastaruoju metu skaitytų kūrinių apie Holokaustą. Knyga, priverčianti iš naujo permąstyti tai, kas vyko per Antrąjį pasaulinį karą. Ji ne tik pateikia kraupų Aušvico įvykių vaizdą, bet ir bando atsakyti į klausimą, kaip tokia stovykla išvis tapo įmanoma. Autorius analizuoja pačias nacių radikalaus mąstymo ištakas, reikšminga ir tai, kad L.Reesas, rengdamas šią knygą, atliko ne tik daugybę istorinės medžiagos tyrimų, kalbėjosi ne tik su liudininkais, išgyvenusiais Aušvicą, bet ir su pačiais nusikaltimų vykdytojais. Tai – bandymas suprasti, kaip žmonės tampa budeliais, kokie buvo jų motyvai, psichologija. Šie liudijimai iškelia daug klausimų – ne tik apie žmogaus prigimtį, tai, kaip pasirenkamas blogis, bet ir apie tai, kaip esminiais laikotarpiais elgėsi ištisos valstybės. Kaip ir rašo pats autorius, „iš šio pasakojimo daug ką sužinome ir apie save pačius“. (Audrius Ožalas)
„Šioje knygoje L.Reesas išsamiai, kruopščiai ir taikliai kalba apie vieną didžiausių istorijos juodulių ir kolektyvinių traumų – žydų genocidą. Autorius ištyrė daugybę archyvinės medžiagos ir pateikė net 15 metų rinktus interviu su Holokaustą išgyvenusiomis aukomis ir nusikaltusiais vokiečiais. Ši dvejopa perspektyva – aktuali, sukrečianti, skatinanti kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Knygos stiprybės – itin svarbi tematika, platus autoriaus žiūros laukas, analitinis lygmuo ir daugybė vertingos informacijos. Manau, tokia knyga – būtinybė visiems, kad neužmerktume akių prieš blogį, mėgintume apčiuopti jo šaknis, ir neleisti joms keroti ateityje.“ (Lina Buividavičiūtė)
