Knyga apie iškankintą genijų, tapiusį vienus pagauliausių kada nors egzistavusių paveikslų

Leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su Ispanijos meistru Fransisku Goja. Iškankintas genijus, kuriantis vienus pagauliausių kada nors egzistavusių paveikslų. Kūryba, kurioje užfiksuoti XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios neramumai Ispanijoje, menininkui pelnė paskutinio iš senųjų ir pirmo iš didžiųjų moderniųjų meistrų vardą. Nuo karališkųjų portretų iki keistų, groteskiškų iliustracijų – visa tai albuminėje knygoje „Goja. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“, rašoma pranešime spaudai.
Vienuolis Pedras su banditu, detalė. Apie 1806 m. Goya nutapė šešis kūrinius, kaip vienuolis sulaiko baisų plėšiką 
Vienuolis Pedras su banditu, detalė. Apie 1806 m. Goya nutapė šešis kūrinius, kaip vienuolis sulaiko baisų plėšiką 
Temos: 1 Knygos

Pirmoje šios knygos dalyje aprašomas Gojos gyvenimas ir kūrybinis kelias. Nors jo kilmė buvo kukli, jis labai praturtėjo, įgijo didelę įtaką ir pasiekė šlovės. Dėl jo kūrybinių inovacijų ispanų meną pastebėjo pasaulis. Jis nuolat lenkė savo laikmetį, todėl buvo laikomas vienu pirmųjų romantizmo dailininkų, o per ilgą karjerą sukūrė šimtus paveikslų, graviūrų ir piešinių gobelenų dirbtuvėms, bažnyčioms, privatiems namams ir rūmams. Jis peržengė anksčiau nustatytas ribas – buvo religinių temų tapytojas, graviruotojas, portretistas, savo epochos metraštininkas ir garbingas karališkojo dvaro narys. Sulaukęs 47-erių dėl ligos visiškai apkurto ir, regis, pakeitė savo požiūrį. Išliko politiškai neutralus, bet kūryboje ėmė vaizduoti pasibaisėjimą ir bjaurėjimąsi aplinkiniais įvykiais.

Nuoroda
Goja. Gyvenimas ir kūryba. 500 iliustracijų,
Įsigyti
* Kai įsigyjate partnerių paslaugas per 15min puslapį, mes gauname komisinį. Turiniui tai įtakos nedaro.

300 paveikslų, piešinių ir grafikos darbų albume atrasite, kaip Goja tyrinėjo realybę ir vaizduotę, sudėtingą žmonių sielą, kūrė nevaržoma ir ekspresyvia technika. Į daugelį jo grafikos darbų ir paveikslų sunku žiūrėti – jie šokiruoja net dabar, praėjus šimtmečiams nuo sukūrimo, o juk dailininkas kūrė baisiosios ispanų inkvizicijos, vienvaldžių karalių, karų ir politinių neramumų metais. Jis drąsiai, o gal labiau beatodairiškai, laikėsi pažangaus, išskirtinio savo stiliaus ir įžvalgių pastebėjimų visuose vaizduose, įskaitant itin atvirus karališkosios šeimos, aukštuomenės, gatvių vaikėzų, banditų, senjoritų ir demonų portretus, ir šitaip meną pakeitė visiems laikams.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Knygą iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.

Siūlome skaityti knygos ištrauką.


ROMANTIZMAS EUROPOJE

Romantizmas, dažnai laikomas neoklasicizmo priešprieša, buvo spalvingas, dramatiškas ir ekspresyvus. Nors neoklasicizmui neprieštaravo, Goja, naudodamas ryškias spalvas ir dramatišką apšvietimą, sugebėjo suderinti realybę ir vaizduotę, todėl vėliau imtas laikyti vienu reikšmingiausių romantizmo pradininkų.

Romantizmo menas vystėsi paskutiniame XVIII a. ketvirtyje. Jis buvo itin jausmingas, dažnai tapyta tamsiame fone ryškioje šviesoje. Vystantis romantizmo dailei, mene, literatūroje ir muzikoje atsirado galingų, individualių idėjų, pabrėžiančių žmonijos, gamtos ir dvasingumo sąsajas. Tai buvo visiška prieštara Apšvietos racionalumui. Sklindant idėjoms, net tokie garsūs neoklasicistai kaip Kanova ėmė kurti išreikšdami nuoširdumą ir ekspresyvumą, įkūnydami kai kuriuos romantizmo idealus.

IŠLAISVINTA VAIZDUOTĖ

Skatindamas menininkų išraiškos laisvę, romantizmas pabrėžė intuicijos ir jausmų vaizdavimo svarbą – šie dalykai neoklasicizme buvo užgniaužti. Jausmai interpretuojami vaizduojant žmogaus veiklą ir nesutramdytą gamtą. Iš dalies tai buvo pabėgimas iš šiuolaikinės tikrovės, todėl heroizmas bei drama išaukštinama ir padidinama – tokie dalykai interpretuoti visuotinai, mat romantizmo menininkai į žiūrovą kreipdavosi tiesiogiai ir asmeniškai. Tačiau, kaip nutikdavo su daugeliu iki XX a. vykusių meno judėjimų, romantizmas pripažintas tik tada, kai pasibaigė. Jau vėliau, XIX a. viduryje, atpažintos sąsajos ir panašumai, romantizmas pripažintas judėjimu ir įgavo pavadinimą, bet tuo metu, kai jis vyko, į idėjas buvo žvelgiama kaip į paprasčiausią madą.

EUROPOS DAILININKAI ROMANTIKAI

Pavieniai romantikai išreiškė tikėjimą dvasine laisve, išradingumu ir kūrybiškumu. Goja dirbo Ispanijoje, o tokie peizažistai kaip Džozefas Malordas Viljamas Terneris (Joseph Mallord William Turner; 1775–1851) Anglijoje ir Kasparas Davidas Frydrichas (Caspar David Friedrich; 1774–1840) Vokietijoje tapė įspūdingus, kupinus šviesos, dramatiškus peizažus. Globojant Napoleonui, Prancūzijos imperiniu periodu atsigavo susidomėjimas dramatiškais kūriniais ir iškilo gyvos romantizmo idėjos. Tarp naujosios kartos prancūzų romantizmo atstovų buvo Teodoras Žeriko (Théodoras Géricault; 1791–1824), kūręs legendinius istorinius paveikslus, ir Delakrua, galingus, spalvingus kūrinius tapęs padrikais potėpiais, panašiais į Gojos. Per gyvenimą Engras laikėsi neoklasicizmo idealų ir ypač bjaurėjosi romantiniu Delakrua stiliumi, nors didžioji jo paties darbų dalis pasižymi romantikų dvasia. Padriki potėpiai ir ryškios romantizmo spalvos jam atrodė nedisciplinuotos ir nerafinuotos.

GOJA IR ROMANTIZMAS

Goja labiau nei kiti to periodo dailinininkai išryškino neoklasicizmui prieštaraujančias romantikų vertybes: galimybę išreikšti jausmus ir vaizduotę nevaržomai naudojant dažus, ryškius potėpius ir impasto techniką. Siekdamas kūrybinės brandos, dažnai išreikšdamas stiprias emocijas, jis padarė didžiulę įtaką visam Europos romantizmo amžiui. Jo stilius nebuvo tiesioginė reakcija prieš neoklasicizmą, kaip nutiko daugeliui romantikų, greičiau išsivystė iš baroko ir rokoko judėjimų, kurių jis mokėsi studijų metais ir kuriuose dėmesys telkiamas į techniką. Individualios jo idėjos ir interpretacijos, susidomėjimas žmogaus sąmone, ekspresyvus spalvų naudojimas ir energingi potėpiai padėjo pakurstyti daugelį vėliau atsiradusių romantikų idėjų. Tam tikra prasme jis toliau kūrė klasicizmo stiliumi, kokio buvo išmokytas, ir tikėjo daugeliu Šviečiamojo amžiaus teorijų. Tačiau dėl natūralaus gyvenimo vaizdavimo jis išsiskiria kaip XIX a. pabaigos realizmo pranašas.

KARO BAISUMAI

1804 metais Napoleonas save karūnavo Prancūzijos imperatoriumi. 1806 metais gimė Gojos anūkas Marianas (Mariano). 1807 metų spalį karalius Karolis ir Napoleonas pasirašė Fontenblo susitarimą, kuriame teigiama, kad Karolis Napoleonui atiduoda Ispanijos italų dvarus mainais į Portugalijos karalystės dalį.

Kad Prancūzija ir Ispanija perimtų Portugaliją, Napoleonas turėjo Ispanijoje dislokuoti savo armiją. Regis, nė vienas ispanas neatspėjo jo motyvų ir per kelias savaites dešimtys tūkstančių prancūzų karių buvo mobilizuoti jų gimtinėje. 1808 m. vasarį į Madridą įžygiavo 50 tūkstančių Napoleono kareivių.

Tuo pačiu metu princas Ferdinandas rezgė planus pašalinti savo tėvą. Bet Godojus sužinojo apie planą ir Ferdinandas buvo priverstas atsiprašyti karaliaus, kuris, nepaisydamas Godojaus patarimo, sūnui atleido. Napoleonas liko patenkintas: tokie vaidai tik palengvino Ispanijos užgrobimą. To nežinantį Ferdinandą palaikė ir ispanų kilmingieji, manę, kad jis bus lengvai sukalbamas pastumdėlis, ir paprasti žmonės, kurie jį laikė Ispanijos gelbėtoju nuo nekompetentingo Godojaus ambicijų.

1808 m. kovą dvariškiai iškeliavo į Aranchuesą už 50 kilometrų nuo Madrido, kur praleido pavasarį. Prasidėjo sukilimas, palaikantis Ferdinandą, todėl karalius Karolis buvo priverstas atleisti Godojų ir atsisakyti sosto sūnaus naudai.

Nors žmonės entuziastingai palaikė Ferdinandą, jo ateitis buvo neaiški: prancūzai kontroliavo Madridą, o armijos vadas, Napoleono svainis Joachimas Miuratas (Joachim Murat), atsisakė pripažinti Ferdinandą Ispanijos karaliumi. Ir Karolis IV, ir Ferdinandas VII kreipėsi į Napoleoną, prašydami padėti. Napoleonas abu pasikvietė į Bajoną Prancūzijoje.

Vos pasiekus Bajoną, Napoleonas pareikalavo, kad Ferdinandas išsižadėtų sosto ir jį vėl perduotų Karoliui IV, kuris buvo priverstas savo teises atiduoti Napoleonui. Napoleonas ispanų monarchus įkalino Prancūzijoje, o savo vyriausią brolį Juozapą paskyrė naujuoju Ispanijos karaliumi.

GOJOS VEIKLA

Ferdinandas karaliavo nuo 1808 m. kovo 17 d. iki gegužės 6 d. Tuo metu Goja iš Šv. Ferdinando akademijos gavo užsakymą nutapyti raito karaliaus portretą, bet valdovas spėjo tik du kartus papozuoti balandžio 6 ir 7 d., vėliau išvyko į Bajoną. Goja sugebėjo sukurti eskizą ir užbaigė įtaigų paveikslą.

Nepaisydamas gąsdinančių įvykių gimtinėje, 62-ejų Goja vis dar turėjo užsidirbti. Jis puikiai suprato, kad kūrybinė laisvė priklauso nuo finansinės nepriklausomybės, todėl ir toliau ramiai dirbo: daugiausia tapė portretus ir kabinetinius paveikslus. Vieni buvo realistiniai, dažnai smurtingi ir energingi, kiti – paprasti natiurmortai, vadinamieji bodegonai, paprastai vaizduojantys maistą arba virtuvės įrankius. Kaip visada Goja tokias tradicines temas pateikė kitaip nei kiti Ispanijos dailininkai.

Tradiciniai bodegonai buvo tapomi tiksliai ir sklandžiai, o Goja tapė ekspresyviai ir dinamiškai trumpais potėpiais, primenančiais realistų ir impresionistų kūrybą antrojoje XIX a. pusėje.

SMURTINGI PROTESTAI

Napoleonas tikėjosi, kad Ispanija pasiduos taikiai. Jis žinojo, kad Godojus itin nemėgstamas, o šviesuoliai ir ispanų vyriausybė teigiamai vertino imperatoriaus pasiūlytas liberalias reformas. Po autokratiškos Burbonų monarchijos ispanų intelektualai tikėjosi, kad prancūzų režimas padės modernizuoti Ispaniją. Bet didžioji visuomenės dalis piktinosi: buvo įžeistas nacionalinis orumas, o prancūzų okupacijai įnirtingai priešinamasi. Iš Bajono atsklidus žinioms, visoje Ispanijoje kilo pykčio protrūkiai.

Gegužės 2-ąją Madride prasidėjo smurtingi protestai – jie tapo daugybės sukilimų visoje Ispanijoje katalizatoriumi.

NAUJOJI ISPANIJA

Ispanų tauta, supykusi ant prancūzų, kad šie Trafalgaro mūšyje pastūmėjo juos į pražūtį, o vėliau užgrobė jų šalį, pajuto, kad yra pasiruošusi veikti. Kai prancūzų maršalas Miuratas susiruošė išsiųsti Karolio IV vaikus į Bajoną, priešais karališkuosius rūmus Madride susirinko įpykusi minia.

Gegužės sukilimas prasidėjo ankstų 1808 m. gegužės 2-osios rytą šalia karališkųjų rūmų Madride. Prancūzų maršalui Miuratui įsakius, iš rūmų pajudėjo kelių karietų procesija. Kažkas minioje vienoje karietoje pastebėjo du mažus princus ir pasigirdo riaumojimas: „Jie bando juos pagrobti!“ Be jokios tvarkos ar plano minia ūžtelėjo priekin ir tiesiog užpuolė prancūzų kareivius po ranka pasitaikiusiais ginklais: lazdomis, peiliais, vėzdais ir akmenimis. Iš pradžių prancūzai nustebo, bet netrukus į civilius atidengė ugnį. Nepaisant didelių paprastų žmonių aukų, pasklido gandas ir panašūs sukilimai kilo kitose miesto dalyse. Vienoje vietoje keli mameliukai, Egipto samdiniai, kovoję prancūzų pusėje ir nesilaikę riteriškojo kodekso, ispanų civilius užpuolė ypač žiauriai. Prancūzų kariai, išsiskyrę griežtesne drausme ir geresniais ginklais, netrukus perėmė miesto kontrolę. Kitą dieną ir naktį prancūzai suėmė visus ispanus, kurie buvo panašūs į maištininkus. Juos gabeno gatvėmis aviruose vežimuose ir sušaudė per masines egzekucijas, vykusias visame mieste; viena iš tokių egzekucijų įvyko netoli Gojos namų.

GOJA SARAGOSOJE

Birželio 15 d. prancūzų armija pabandė pakartotinai užimti Saragosą, norėdama užgniaužti ten kilusį sukilimą, bet Napoleono kariai neįvertino ispanų pykčio, patriotizmo ir žmonių ryžto išvaryti iš šalies okupantus. Greitosiomis suburta miestiečių bei valstiečių įgula ir ispanų generolas Chosė de Palafoksas (José de Palafox) Saragosoje išsilaikė beveik tris mėnesius, tada prancūzai pagaliau atsitraukė. Tą spalį Palafoksas pakvietė Goją apsilankyti gimtajame mieste ir atšvęsti – nutapyti didvyrišką miesto gynybą, kuri išgarsėjo Saragosos apgulties vardu. Nors Goja, ten pasilikęs iki gruodžio, darė eskizus ir tapė, kūrinys vėliau buvo prarastas arba sunaikintas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais