Neįtikėtini karo žmonių likimai naujoje G. Petkevičiaus knygoje atskleidžia karo beprasmybę ir beprotybę ir ištrina inertiškus mūsų įsivaizdavimus. Ar žinojote, kad, skirtingais duomenimis, karinių konfliktų zonose šiuo metu gyvena apie 250 milijonų vaikų, iš kurių 300 000 vienokia ar kitokia forma dalyvauja ginkluotose formuotėse, 47 procentai jų – mergaitės?
O gal bus įdomu paskaityti apie priešų žvalgo įvaizdžio visiškai neatitikusią merginą, kuri ilgą laiką vedžiojo už nosies savo jėga ir galimybėmis garsėjusią sovietų KGB? Arba tikrąją italų režisieriaus Roberto Benigni kino filmo „Gyvenimas yra gražus“ herojaus Josepho Schleifsteino istoriją? Ir apie slaptą rašytojo Ernesto Hemingway’aus žvalgybos organizaciją?
Apklausos rodo, kad ginklu Tėvynę gintų daugiau kaip 42 procentai Lietuvos piliečių, tačiau istorinė patirtis, teigia G. Petkevičius, liudija, kad paprastai tokių būna apie 2 procentus šalies populiacijos. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms skaičiai gali svyruoti, tačiau 1945–1953 metais, remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, į aktyvią rezistencinę veiklą buvo įsitraukę apie 100 000 šalies žmonių, o tai sudaro apie 4 procentus visų Lietuvos gyventojų. 2017 metų apklausos duomenis interpretavusi profesorė Ainė Ramonaitė teigia, kad galimas šalies gyventojų skaičius, prisidėsiantis prie aktyvaus pasipriešinimo okupantui, jeigu prasidėtų karas, galėtų siekti iki 150 000 žmonių, tai yra daugiau kaip 5 procentai šalies gyventojų.
Su leidyklos „Alma littera“ išleistos knygos „Karo žmonės“ autoriumi, istoriku ir karybos tyrinėtoju G. Petkevičiumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
- Giedriau, ar pastebėjote, kad prasidėjus antram Rusijos įsiveržimui į Ukrainą žmonės karo istorija pradėjo domėtis labiau?
- Šiuolaikinei visuomenei būdingas greito informacinio maisto vartojimas, slydimas paviršiumi, pernelyg nesigilinant į detales ir procesus. Karo istorija yra ne tik datos, mūšiai, kariuomenių išsidėstymas kovos lauke bei talentingi ar nevykę karvedžių sprendimai. Karo sėkmę lemia visas kompleksas dalių, neatsiejamų nuo laikotarpio, aplinkos. Būtent tam dėmesio iš šiuolaikinio žmogaus kartais pritrūksta. Perskaičius keletą Ukrainos karo apžvalgų ir pažiūrėjus šimtinę kitą vaizdo reportažų iš fronto, gali susidaryti klaidingas, ekspertinę nuomonę formuojantis vaizdas. Visgi, domėjimasis karyba, karo istorija yra sveikintina, nes, pripažinkime, bent iki 2014-ųjų Lietuvoje tai buvo saujelės profesionalų bei entuziastų interesų sritis, o tai mus atvedė į apgailėtiną situaciją šalies gynyboje.
- Nors kiti jus pristato karybos ekspertu, save vadinate karybos tyrinėtoju. Ar eksperto ir tyrinėtojo balsas dažniau būna išgirstas, ar ir lieka tik balsu?
- Žodis „ekspertas“ skamba pernelyg pretenzingai, todėl norėčiau vadintis karybos tyrinėtoju. Kiekvienas pats nusprendžia, kiek informacijos priimti ar atmesti, tai priklauso nuo požiūrio ir noro išgirsti, įvertinti kito nuomonę. Kartais, žinoma, jaučiamas ir tam tikras nuovargis, kai tiesiog numojama ranka: visi čia apie tą karą dabar kalba, štai dar vienas su savo nuomone išlindo.
- Kai perskaitai jūsų knygos „Karo žmonės“ skyrių pavadinimus, atrodo, kad karas nėra baisus, greičiau – juokingas. Ką apie humorą kare sako istorija?
- Ko gero, reikėtų išskirti skirtingas to humoro formas – kartais įvykiai tiek neįtikėtini, kad primena siurrealistinį pasaulį. Tarkime, mirtis kare sunku būtų pavadinti juokingomis, tačiau kai kurioms terminas „likimo ironija“ tikrai tiktų.
Kas mus supa kasdienybėje? Buitis, nuobodybė, linksmi arba liūdni momentai, rutina, pasibaisėjimas, įkvėpimas, draugystė, susižavėjimas… Kitaip tariant, puokštė skirtingų patirčių ir emocijų. Karas yra ribinė žmogaus būsena, tačiau jausmų ir išgyvenimų paletė išlieka. Tiesa, žmogaus reakcija kartais gali stipriai skirtis nuo emocijos, kurią jis reikštų taikos metu. Humoras, dažnu atveju, atlieka ir apsauginę funkciją, padedančią išlikti karo mėsmalėje.
- Ar esate sau radęs paaiškinimą, kodėl Žemėje vyksta karai? Ar bent galite įsivaizduoti tokią idealią visuomenę?
- Karų buvo, yra ir bus – tai užkoduota žmogaus viduje. Ko gero, neįmanoma išgryninti noro pirmauti, lyderiauti, ištirti nežinomą ir atrasti neištirtą, juo labiau atsieti visa tai nuo agresijos, kuri pavertė mus dominuojančia rūšimi žemėje. Psichoanalitikai, psichologai turi tam mokslinių paaiškinimų, kartais juos paminiu per savo knygų pristatymus. Paminiu ir tai, kad galbūt genų inžinerijos mokslas kažkada pasieks tokių aukštumų, jog sugebės prislopinti agresijos „geną“. Tačiau ar liksime mes tada žmonėmis?
- Galbūt karo istorijoje esama tokių pamokų, kurios buvo išmoktos ir daugiau niekada nepasikartojo?
- „Generolai kariauja praėjusius karus“, – turbūt daugeliui girdėtas posakis, nors teorijoje ir praktikoje, karinėse mokymo įstaigose tuos būsimuosius generolus moko semtis patirties iš praėjusių karų, nekartoti klaidų ir taktiškai bei strategiškai planuoti ateitį. Išeina, tiesą sakant, įvairiai. Kol vyks karai, o jie, mano nuomone, vyks nuolat, mes matysime tipinius elgesio modelius, kurie gali būti įvardijami taip: „Štai ši karo operacija labai panaši į Antrojo pasaulinio karo...“, arba „..karinės kampanijos pradžia beveik tiksliai atkartoja Vietnamo karo metu matytą…“ Kariauja, sprendimus priima žmonės, pagaliau, net dirbtinio intelekto, kurio reikšmė ateities karuose stipriai augs, „mąstymo“ algoritmus taip pat kuria žmonės. „Istorija yra gyvenimo mokytoja“, – sakė Ciceronas, tačiau žmonės neįvertina jos pateiktų pamokų.
- Savo knygoje rašote ne tik apie karius, bet ir apie gydytojus, sportininkus, menininkus ir meno klastotojus. Kokių dar netikėtų profesijų esate atradęs karo istorijoje?
- Kai karas ateina į jūsų aplinką, visi be išimties, vienokia ar kitokia forma, tampa jo dalyviais – apie tai ir rašau savo knygoje. Socialinis statusas, gyvenimo patirtis, charakterio savybės lemia žmogaus poelgius per karą, tačiau pasirinkimo dalyvauti jame ar ne tiesiog nelieka. Kalbant techniškai, dabar vargu ar pamatysime kavaleristų ir dirižablių pilotų, tačiau juos pakeitė kovos mašinų įgulos ir dronų operatoriai. Kai kurios profesijos kinta, kai kurios lieka, kokios buvę, karas tiesiog išdėlioja jas į tinkamesnes lentynas.
- „Karas atskleidžia keisčiausias žmogaus savybes ir priverčia elgtis, sakykime, įvairiai“, – rašote. Kuri iš knygos istorijų jums pačiam buvo netikėčiausia?
- Kiekviena iš aprašytų istorijų savaip žavi, bet tuo pačiu metu jos yra per daug skirtingos, kad galėčiau išskirti vienintelę. Bravūriškas Nyderlandų princo Bernardo gyvenimas spaudžia šypseną, be galo skirtingi įvairių karo pilotų likimai ir jų gyvenimo vingiai, galbūt ne visi bus girdėję rašytojo E. Hemingway’aus karybos istoriją ar istoriją apie tamsų lietuvio indėlį kovojant su savo tėvynainiais. KGB, CŽA, Izraelio karinės operacijos – stengiausi parinkti gana skirtingas temas.
- Kaip jums pavyksta senas istorijas priartinti prie dabarties, prisimenant šių dienų herojus, filmų ar knygų personažus?
- Kiekvienas iš mūsų esame savo laikotarpio produktas, žvelgiame į pasaulį per nūdienos vertybių ir supratimo prizmę. Tikrai suvokiu, kad dalis žmonių praeitį vertina kiek... atsainiai, – nebuvo tuo metu technologijų, žmonių intelekto koeficientas buvo mažesnis ir apskritai laukiniai, seni laikai. Rašydamas savo tekstus noriu pademonstruoti, kad tai – klaidingas požiūris, kad visais laikais žmogaus esmė, jausmai, išmonė ir kūrybinis potencialas buvo labai panašūs. Kartais sakau: „Karas, tai – nuolatinė žmonijos būsena, padabinta nedideliais taikos inkliuzais.“
- „Karas yra geriausias vertintojas“, – dar viena citata iš knygos. Ar karas didvyrius paverčia nusikaltėliais ir nusikaltėlius – didvyriais?
- Karas išryškina įvairiausias žmogaus savybes, kurių taikos metu mes, ko gero, nepamatytume. Deklaruojantis beribį patriotizmą žmogus gali virsti susigūžusia, baimės kamuojama asmenybe, o pilkas žmogelis – pademonstruoti drąsos ir valios stebuklus. Pažvelkime į kovojančios Ukrainos Prezidentą – taikos metu, ko gero, jis ir būtų likęs aktoriumi, komiku, kuriam pasisekė užimti aukščiausią šalies politinį postą.
- Žmogaus gyvybė kare – nieko verta. Galite paneigti ar patvirtinti šį teiginį?
- Tai gana plati ir kontroversinė tema. „Tu neturi žūti už savo tėvynę, tavo darbas – padaryti taip, kad priešas už ją žūtų“, – taip ir panašiai mokomi kariai Vakarų šalyse, o mūsų kaimynų iš Rytų požiūris gerokai skiriasi. Nesinori kartoti kiekvienam žinomos frazės, kad „moterys dar prigimdys“, tačiau suprantame, kad šioje vietoje kultūrų skirtis gana ryški ir vieną bendrą vardiklį surasti sunku.
- Kaip surinkote knygos iliustracijas? Kai kurios jų – įspūdingos ir visiškai nematytos.
- Kruopštus techninis darbas, stengiantis iliustracijas parinkti taip, kad jos kuo labiau išreikštų tekste pateiktus faktus, nuspalvintų įvykius, pabrėžtų detales. Šiuolaikinės technologijos leidžia skaitmeninti, išsaugoti ir skaitytojams pateikti momentus, kurie galėjo nugrimzti istorijos užmarštin.
- Ką karybos tyrinėtojas atsakytų į visiškai tiesų klausimą – ar mes jau gyvename Trečiajame pasauliniame kare?
- Mes dažnai ieškome aštrių pojūčių, dramos ir kai kuriuos dalykus esame linkę stipriai hiperbolizuoti. Panašu, kad gyvename ne kare, o jo išvakarėse ir iš dalies nuo mūsų priklauso, ar šaltoji konflikto fazė virs deginančia karo liepsna. Skamba kiek poetiškai, tačiau išties – šiandien vykstantys įvykiai pernelyg daug optimizmo neįkvepia.
- Paskutiniame knygos skyriuje pateikiate patarimų, kaip kare išgyventi civiliui. Ką svarbiausio turime žinoti?
- Įvairius dešimtukus įdomu skaityti, tačiau išgyvenimas kare neapibrėžiamas lyginiais skaičiais ir baigtiniu patarimų skaičiumi. Atminkite, jums reikia šilumos, vandens, maisto, sąlyginai saugios vietos, medikamentų ir trupučio sėkmės. Tačiau svarbiausia – visiems reikia moralinio nusiteikimo ir žinojimo, kaip elgtis, kad „karo žiema“ neužkluptų netikėtai. Žinojimas ir yra toji jėga, kuri mums leis išgyventi ir nugalėti, jei likimo būsime priversti tapti „karo žmonėmis“.
