Pasak jo, padėka Lietuvai buvo viena iš romano idėjų.
„Antra romano misija – norėjau pasauliui papasakoti apie Lietuvos istoriją, lietuvių mentalitetą, o Lietuvos skaitytojui parodyti tikrąją Europą“, – knygos pristatyme kalbėjo A.Kurkovas.
Romane „Šengeno istorija“ skaitytojas nukeliamas į 2007 metus, kai buvo pakelti pasienio užtvarai ir Lietuva tapo Šengeno zonos dalimi, o pats romano veiksmas rutuliojamas Anykščiuose. Knygoje pasakojama apie galimybes, kurios atsiveria lietuviams, ir paslaptingąjį tautietį Kukutį, kuris keliauja po Europą ir padeda kitiems.
Kaip pasakojo A.Kurkovas, šį romaną jis rinko kaip rudenį grybus – penkiolika metų domėjosi Lietuva, jos poetais, o susižavėjęs Marcelijumi Martinaičiu – pagal jo kūrybą kūrė dainas.
„Kartą susipažinau su Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje, jis turėjo pianiną ir aš vieną vakarą prisiminiau dainą apie Kukutį ir ją uždainavau. O jis man sako – juk Martinaitis gyvas, palauk, tuoj jam paskambinsime“, – prisiminė senus įvykius rašytojas, mat tuo metu jis galvojo, kad poeto tarp gyvųjų nebėra.
Ir išties M.Martinaičiui buvo paskambinta – jis su žmona telefonu klausėsi, kaip A.Kurkovas traukia balades apie jo literatūrinį personažą Kukutį.
„Jam patiko, o jo žmonai – ne“, – juokėsi A.Kurkovas.
Po šio įvykio rašytojas susibičiuliavo su M.Martinaičiu, kartas nuo karto su juo kalbėdavosi telefonu, tačiau susitikti taip ir nespėjo.
„Nuo to laiko aš dažnai atvykdavau į Lietuvą, važinėdavau po įvairius rajonus, vis tyrinėdavau aplinką, lietuvius. Kartais atvažiuodavau ir piktnaudžiaudavau lietuvių gerumu, nes visi norėjo parodyti savo kraštą, apie jį kuo įdomiau papasakoti ir mane svetingai priimdavo. 2012 metais supratau, kad jau esu pasirengęs rašyti tokį lietuvišką romaną. Tada ir suvokiau, kad romanas be Kukučio – neįsivaizduojamas“, – šypsodamasis dėstė rašytojas.
Nieko kito neliko, kaip tik skambinti M.Martinaičiui ir klausti, ar knygoje galima naudoti jo Kukutį.
„Ir jis leido!“, – džiaugėsi A.Kurkovas.
Romane vienas iš veikėjų vardu Jonas, pasak autoriaus, yra M.Martinaitis – toks, kokį jis jį įsivaizdavo.
„Ar pavyko pažint ir suprasti lietuvius“, – autoriaus klausė jį knygos pristatyme kalbinęs Rimvydas Valatka.
„Nedrįsčiau pasakyti, kad iki galo supratau“, – juokėsi autorius.
Pasak jo, knygoje geriausias lietuvio atitikmuo – Kukutis.
