Penktadienio vakarą Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje istorikė Gražina Sviderskytė pristatė savo monografiją „Lituanica. Nematoma pusė“. Renginyje taip pat dalyvavo knygos redaktorius, istorikas Nerijus Šepetys.
„Lituanica. Nematoma pusė“ yra pirmasis profesionalus ir gilus tyrimas apie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą. Autorė atkūrė tikrus įvykius ir dekonstravo populiarius mitus.
Tai buvo paskutinis viešas knygos pristatymas Lietuvoje. Kovo pabaigoje G.Sviderskytė išvyksta į Čikagą, kur knygą pristatys vietos lietuviams.
Penktadienį susitikusi su skaitytojais Vilniuje, autorė pabrėžė, kad Amerikos lietuvių vaidmuo S.Dariaus ir S.Girėno istorijoje yra nepelnytai pamirštas. Juk lakūnai buvo JAV piliečiai, o jų žygį rėmė Amerikos lietuvių bendruomenės.
Knygoje „Lituanica. Nematoma pusė“ šie faktai pakyla iš archyvuose saugomų dokumentų ir sugrįžta į tikrovę. Kaip, beje, ir tikrosios katastrofos priežastys.
Išskirtiniai šaltiniai
Istorikė G.Sviderskytė pasakojo, jog viskas prasidėjo nuo žurnalistinių projektų, susijusių su istorija: „Taip susipažinau ne tik su istorijos mokslu, bet ir su pačiais istorikais. Tarp jų ir Nerijum Šepečiu.“
Prie pačios S.Dariaus ir S.Girėno istorijos pirmiausiai prisilietė per knygas, kurių gaudavo iš žmonių, ilgus metus tyrinėjusių šią temą savarankiškai.
Knygos redaktorius N.Šepetys prisiminė, kad G.Sviderskytė nekart jo klausė, ką istorikai žino apie „Lituanicą“? N.Šepetys tada suvokė, kad be mitų neturime į ką atsiremti: nėra tyrimų, nėra jokių žinių apie dokumentus.
Taip pamažu prasidėjo G.Sviderskytės tyrimas.
Pradžioje ji planavo žiniasklaidos projektą S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio aštuoniasdešimtmečiui. Idėja aprėpė internetą, televiziją, spaudą ir radiją. Tačiau pradėjusi tyrimą suvokė, kad informacijos yra per daug, ir tai nebetelpa į žiniasklaidos rėmus.
Viską nulėmė susitikimas kavinėje su istoriku N.Šepečiu, kuriam G.Sviderskytė parodė surinktą medžiagą. „Aš paskleidžiau tuos lapus prieš jį, ir tada jis man pasakė: tu turi formalizuotis, kitaip to darbo nepadarysi“, – pasakojo G.Sviderskytė.
Galiausiai ji nusprendė rašyti disertaciją, tapusią ir knygos pagrindu.
N.Šepetys sakė, kad G.Sviderskytės tyrimas išsiskiria medžiagos gausa, kokybe ir kūrybingais sprendimais ieškant atsakymų. Istorikas teigė, jog įprastai XX amžių tyrinėjantys istorikai tiek medžiagos nesurenka.
„Nei institucinės galimybės, nei žmogaus vaizduotė tiek neneša, – sakė N.Šepetys. – Čia reikėjo ir mokslinio įniršio, kad surastum tokius dalykus.“
Dalykiniai santykiai ir sutartis
G.Sviderskytė pabrėžė, kad ši knyga nėra aviacinis pasakojimas. Tai bandymas rekonstruoti tikrus įvykius ir dekonstruoti mitus. Šių tikslų siekiama nagrinėjant to laiko politiką, diplomatiją ir teisę.
„Aišku, pasakojimo fonas yra aviacija. Bet pats istorinis įvykis, – va čia mes turim daryti skirtį, – jeigu nagrinėjame istorinį vyksmą, įvykius ir reakcijas, tai iškart susiduriame, kad be politikos, be diplomatijos, be teisės šitos istorijos net pradėt nagrinėt neįmanoma“, – sakė autorė.
Taip pat G.Sviderskytė pabrėžė, kad nedarė biografinio tyrimo apie S.Darių ir S.Girėną. Lakūnų asmenybės ją domino tiek, kiek to reikėjo įvykiams atskleisti.
Dėmesį ji koncentravo į Stepono Dariaus asmenybę, mat „Lituanicos“ skrydis visų pirma buvo jo projektas – jis buvo sumanytojas, svarbiausias atlikėjas, žmogus-orkestras.
„Ta lemtinga žūtis didžiąja dalimi taip pat susijusi su jo asmenybe, su jo valia“, – sakė G.Sviderskytė.
Ji pasakojo, kad Steponą Darių į priekį vedė svajonė pasitarnauti Tėvynei: „Bet taip, kaip jis pats norėjo, kaip pats tai suprato.“
Knygoje iš dalies atsiskleidžiamas ir Stepono Dariaus santykis su Stasiu Girėnu. Populiariuose pasakojimuose lakūnai vaizduojami kaip neišskiriami draugai, sielos broliai, bet realybė buvo kitokia. Jiedu buvo skirtingos asmenybės, susijusios dalykiniais santykiais. S.Darius ir S.Girėnas turėjo teisinę sutartį, kurią per advokatus derino devynis mėnesius.
Iš knygoje pateiktų citatų matyti, kad Steponas Darius į Stasį Girėną žiūrėjo tarsi iš aukšto, tarsi į neišvengiamą būtinybę. Kartu tikėjosi, kad iki lemtingo skrydžio naujasis partneris įgis reikiamų įgūdžių.
G.Sviderskytė pabrėžė: nepaisant lakūnų tarpusavio santykių ir požiūrio vienas į kitą, jų artimieji gerbė juos tokius, kokie jie buvo.
„Atsiprašau visų, bet jų palaikai ir puvo, ir iro, ir buvo iškasinėjami, tyrinėjami, mėsinėjami, ir vėl užkasinėjami, slepiami, ir vėl perlaidojami kartu. Pirmų valandų po katastrofos chronologija parodo, kad tai toli gražu nebuvo jų šeimų pageidavimas. Bet artimiesiems užteko valios ir stiprybės išgyvenant juodą netektį, – pavyzdžiui, S.Dariaus motina juk tegyveno kelis mėnesius po to, – ir gerbti juos tokius, kokie jie yra. Mes irgi turime to išmokti“, – sakė G.Sviderskytė.
Pamirštas Amerikos lietuvių indėlis
Knygoje taip pat pasakojama apie trečiąjį „Lituanicos“ projekte dalyvavusį Amerikos lietuvį Viktorą Jasulaitį – mechaniką, kuris lėktuvą žinojo nuo sraigto iki uodegos. Besidomintys S.Dariaus ir S.Girėno istorija žino šią pavardę, bet populiariuosiuose pasakojimuose V.Jasulaitis buvo užmirštas.
G.Sviderskytė teigė, kad iš dalies jis pats save pašalino iš lietuviškojo pasakojimo, mat tvirtai ir aiškiai išsakė poziciją, esą Lietuvai po katastrofos atiteko per daug: lakūnai buvo JAV piliečiai, o jų turtas priklausė JAV gyvenantiems artimiesiems ir Amerikos lietuvių bendruomenei.
„Mes, čia gyvenę ir užaugę, karta po kartos, gal to ir nebesuvokiam, bet faktas yra tas, kad mes gavome dovanų. Netikėtų dovanų“, – pasakojo G.Sviderskytė.
Autorė sakė, kad Amerikos lietuviams tai buvo neišspręstas klausimas. Nors ir nepiktai, bet jie pateikė savo prašymus, susijusius su „Lituanica“, bet 1934-aisiais Kaunas jų pretenzijas atmetė.
„Pagal visą logiką ir susitarimus, Amerikos piliečių kūnai ir jų turtas turėjo būti grąžintas į Ameriką, į Čikagą“, – sakė N.Šepetys.
Istorikas pasakojo, kad tik atsitiktinumai ir sutapimai nulėmė, kad lakūnų palaikai ir turtas buvo nugabenti į Kauną. Kol JAV generalinis konsulatas Berlyne laukė atsakymo iš Vašingtono apie S.Dariaus ir S.Girėno artimųjų valią, Berlynas sutiko su Kauno siūlymu priimti žuvusiųjų palaikus ir turtą. Toks siūlymas buvo ir politiškai naudingas Vokietijai, be to, amerikiečių diplomatai tam neprieštaravo.
Tragedijos priežastis pakeitė mitai
Knygoje nėra atsakymo, kas tiksliai nutiko vadinamosios krizės metu, kai virš Soldino miškų lekiantis lėktuvas staiga smigo žemyn. Tam, kad būtų nustatyta, kas įvyko tomis lemtingomis akimirkomis, reikia sudėtingų technologinių tyrimų, kurių atlikti kol kas neįmanoma. Bent jau Lietuvoje.
Tačiau G.Sviderskytės tyrimas pateikia atsakymą į svarbiausią klausimą: kodėl įvyko „Lituanicos“ katastrofa? Apibendrintai ir supaprastintai galima teigti: nors tragedija susideda iš daugybės detalių, bet visų pirma ją nulėmė nepakankamas lakūnų pasiruošimas.
Ilgą laiką tikrosios katastrofos priežastys buvo užklotos mitų, sukurtų tiek tarpukario Lietuvoje, tiek sovietinės okupacijos metais.
Apibendrintai ir supaprastintai galima teigti: nors tragedija susideda iš daugybės detalių, bet visų pirma ją nulėmė nepakankamas lakūnų pasiruošimas.
Pirmasis rimtas impulsas atsirasti mitams buvo Antano Gustaičio vadovaujamos katastrofos tyrimo komisijos išvada, kurioje rašoma: lakūnai buvo pasiruošęs puikiai. G.Sviderskytė pasakojo, kad tuo laiku Kaunas neturėjo bemaž jokios informacijos apie skrydį ir katastrofą, todėl tokia išvada buvo nepagrįsta.
Vėliau mitas buvo romantizuotas Petro Jurgėlos knygoje „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“. „Soldino miško paslaptis yra Jurgėlos nukaldinta frazė. Ji išėjo į mūsų literatūrą kaip oras, kuriuo kvėpavo labai daug autorių iki pat mūsų dienų“, – sakė G.Sviderskytė.
Lietuviškame S.Dariaus ir S.Girėno mite svarbiausia katastrofos priežastimi įvardinami orai. Jau vėliau, sovietinės okupacijos metais, mitas įgavo naują formą. Tuo laiku atsirado prielaidos, esą „Lituanicą“ pašovė naciai. G.Sviderskytės tyrimas parodė, kad pastarasis mitas buvo tikslingai kuriamas ir organizuojamas KGB.
„Tarybų valdžia niekada tiesiai nepasakė, kad vokiečiai pašovė lėktuvą, – sakė N.Šepetys. – Visada į sceną paleidžiami subjektyvūs veikėjai, kurie tą dalyką pasako.“
N.Šepetys pabrėžė, kad mitai apie S.Darių ir S.Girėną turi ir teigiamą prasmę: per metų metus lakūnų istorija tapo labai svarbi ir brangi mūsų atminties dalimi. To nereikia keisti – mitai ir vaizdiniai gali egzistuoti greta tikslaus, mokslinio pasakojimo.
„Kitas dalykas, labai norisi žinoti, kaip buvo iš tikrųjų <...>. Iki Gražinos tyrimo to žinojimo buvo labai mažai. Jis buvo labai fragmentiškas. Todėl labai svarbu, kad žmonės, kurie nori žinoti, turėtų kur sužinoti. Kai kuriems tų pasakojimų, vaizdinių, mitų neužtenka, ir jie nori žinoti tiesą. Tiesa nėra toks dalykas, kuris visiems žmonėms reikalingas“, – sakė N.Šepetys.
Jam pritarė ir knygos autorė G.Sviderskytė: „Mes turime vienijantį pasakojimą, turime atminties tradiciją ir ji iš principo yra gera; ji turi labai paveikių galių. Tiesa, kaip Nerijus ir sakė, nebūtinai yra paveiki. Tiesa nebūtinai gali įkvėpti.“
