Informaciją rinko penkiolika metų
Naujajai knygai skirto vakaro metu autorė sakė, kad medžiaga „Pašnekesiams su Helvecija“ buvo kaupta apie penkiolika metų, taigi knygos pasirodymas – tik darbo užbaigimas. O renkant medžiagą rašytojai rūpėjo viskas – tiek bendravimas su pačiais šveicarais, tiek laikraščių straipsnių sekimas, iškarpų, netgi reklaminių informacinių bukletų kaupimas. Autorę domino visos Šveicarijos gyvenimo sritys – ir bankų sistema, ir unikaliai funkcionuojanti savivalda, ir kultūrinis, dvasinis šveicarų gyvenimas bei vertybės.
Publicistinio stiliaus knyga parašyta su beletrizuotais elementais. Pasak renginyje kalbėjusios žurnalistės Danutės Junevičienės, ši knyga – tarsi dviejų moterų pokalbis prie kavos, kai baigus gerti kavą pajunti, kad ne tik maloniai praleidai laiką, bet ir daug sužinojai. Knygos autorė yra filologė, baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, taigi ir pati sako, kad nemoka rašyti techniškai, laisvas pasakojimas jai daug artimesnis.
Rašytoją įkvėpė pati Šveicarija
Pradėti rašyti „šveicariškąjį dienoraštį“ autorę paskatino labai įdomi senoji šveicarų karta, su kuria pirmąją pažintį lietuvė užmezgė gana netikėtomis aplinkybės. Susirgus vyrui ir prireikus slaugos, rašytoja neturėjo kitos išeities kaip tik lankyti slaugymo kursus ir gauti pažymėjimą – kitaip namuose ligonio slaugyti Šveicarijoje neleidžiama. Belankydama Raudonojo kryžiaus kursus, moteris privalėjo atlikti praktiką slaugos namuose, kur neretai slaugomi ir šimtmetį perkopę senoliai.
Bendraujant su jais, lietuvei pradėjo skleistis ir pati Helvecija (tai senasis Šveicarijos pavadinimas), ir jos senosios tradicijos. Šalies jaunimas, kaip ir visoje Europoje, šiuolaikiškas ir gana vienodas, deja, išskirtinai šveicariškų tradicijų nelabai tepuoselėjantis. Šveicarijos neutralumo politiką, atsisakymo stoti į Europos Sąjungą poziciją, tradicijas išlaiko būtent vyresnieji šalies piliečiai.
Taigi kokia toji šalis? Šveicarija – keturtautė ir keturkalbė valstybė, sudaryta iš savivaldos teisę turinčių 26 kantonų, 3000 savivaldybių. Įstatyminis savarankiškumas su vis kitokiais nurodymais savaip tvarkytis klaidina ne vieną čia atvykusį emigrantą – kiekviena gyvenimiška sritis ir jos priežiūra kiekvienoje savivaldybėje gali skirtis!
Autorei labiausiai norėjosi parodyti, kad šalis išskirtinė kiekvienos savo tautos savasties branginimu, santarve ir tolerancija šalies kalboms, kultūroms, mentaliteto skirtumams. Kaip rašo Janina Survilaitė, „tik klausyk ir stebėkis, kaip įdomu gyventi įvairiaspalvėje šalyje su daugybe skirtingų kalbų ir papročių, kurių net šimtą metų čia pragyvenęs iki galo neišsiaiškinsi! Net patys šveicarai visko neišsiaiškina.“
Įdomybių Helvecija
Knygoje „Pašnekesiai su Helvecija“ aprėpiamos „pašnekesių“ temos išties labai įvairios – nuo valstybės politikos, įstatymų, neutraliteto, bankų iki socialinio, kultūrinio gyvenimo. Tačiau svarbiausia ir įdomiausia šių pasakojimų tema – paprastų šveicarų gyvenimas ir papročiai.
Vienas pirmųjų knygos pristatymo vakare nuskambėjusių klausimų iš publikos buvo apie šveicarus vyrus – kokie jie. Rašytoja atsakė, kad turbūt šveicarai vyrai geresni nei moterys. Mat Šveicarijoje moterys gana išlepusios, tai ypač būdinga vyresniajai kartai. Štai viena sena moteris, rašytojos tiesiog bendraujant paklausta, kur anksčiau dirbusi, netgi įsižeidė: „Mano giminės dinastijoje moterys niekada nedirbo!“ Senajai šveicarių moterų kartai tai išties būdinga – dauguma jų nėra niekada dirbusios, o namuose taip pat tik vadovaudavo, pačios jokių darbų nedirbdavo. O jeigu moteris yra ir motina, pagimdžiusi nors vieną vaiką, vyras jai už tai bus skolingas iki gyvenimo pabaigos.
Vaikų ir tėvų santykiai taip pat šiek tiek stebina. Vaikas, nusprendęs, kad iš tėvų gauna per mažai kišenpinigių, gali pateikti skundą, ir tokį ginčą sprendžia teismas. Atsižvelgdamas į tėvų pajamas, teismas gali priteisti vaikui nustatytos sumos kišenpinigius tam tikram laikui. Negana to, dar visai neseniai Šveicarijoje galiojo įstatymas, pagal kurį žmonės, gaunantys didesnes nei 10 tūkstančių frankų (apie 30 tūkstančių litų) mėnesines pajamas, privalėjo finansiškai remti savo giminaičius. Dabar ši pareiga palikta tik labai pasiturintiems, vidurinioji klasė nuo to atleista.
Įstatymai ir jų priėmimas Šveicarijoje ateina „iš apačios“, t.y. žmonės, susibūrę į sąjungas, asociacijas, kitokius susivienijimus, patys parengia pageidaujamą įstatymo projektą ar pataisą ir ją pateikia parlamentui, kuris skelbia referendumą ir vėlgi patys žmonės balsuoja, ar priimti, ar atmesti įstatymą. Tokiu būdu veikia šimtametė šveicarų savivalda.
Taip pat knygoje „Pašnekesiai su Helvecija“ aptariama šveicarų švietimo sistema, socialinė rūpyba, kultūrinis gyvenimas, šveicarų požiūris į dvasines vertybes ir paprastesnius dalykus, pavyzdžiui, rūbų madas ar maistą, ir daugybė kitų temų. Knygos pristatymo vakare ištrauką skaičiusi aktorė Gražina Urbonaitė „Pašnekesius su Helvecija“ apibūdino kaip knygą, kurioje lengvu ir subtiliai ironišku stiliumi autorė kalba pati būdama antrame plane ir tokiu būdu iškeldama kitų žmonių gyvenimus.
