P.Svenssono knyga „Apie ungurius ir žmones. Mįslingiausios pasaulio žuvies istorija“ (išleido leidykla „Baltos lankos“, iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė) Švedijoje pelnė prestižinę Augusto premiją. Praėjusiais metais ji tapo perkamiausia negrožine knyga šioje šalyje, didžiulio susidomėjimo sulaukė ir kitose valstybėse. Kodėl būtent ungurių istorija sudomino skaitytojus? Pats rašytojas sako, kad skaitytojus traukia tai, kas domina ir ungurius nuo senų laikų tyrusius mokslininkus – paslaptis, tai, kad vis dar egzistuoja mįslių, į kurias mes neturime atsakymų.
Be to, tai knyga ne tik apie ungurius, bet ir apie tėvo ir sūnaus santykius, taip pat iškeliamos ir egzistencinės paralelės tarp žmonių ir ungurių – juk iš esmės mes visi atkartojame tą pačią kelionę.
– Kada jūs pirmą kartą pamatėte ungurius, išėjote žvejoti jų? Unguriai šioje knygoje tarsi simbolizuoja jūsų ryšius su tėvu, tačiau manau, kad yra ir daugiau tokių simbolių – tad kodėl pasirinkote būtent ungurius? Ką jie simbolizuoja jums pačiam?
– Neprisimenu pirmojo karto, tačiau manau, kad tuo metu man buvo penkeri ar šešeri metai. Mes su tėvu žvejojome naktį, prie mažos upės. Tik mes dviese, kartu. Man tai buvo svarbu, manau, taip pat ir mano tėvui. Mes drauge žvejodavome, ir tai sujungė mus. Mes visuomet žvejodavome ungurius, ir jau tuomet tėvas pasakojo man apie juos, kokie jie išskirtiniai, kaip ilgai jie gyvena ir kokias metamorfozes patiria, pasakojo apie ilgą jų kelionę į Sargasų jūrą, kur visi unguriai neršia, o paskui miršta. Man unguriai simbolizuoja pasaulio paslaptis, tai, ką mes žinome ir ko nežinome apie mus supantį pasaulį. O kartu tai simbolizuoja ir mano vaikystę, tai, iš kur aš atėjau. Mano paties Sargasų jūrą, jei galima taip pasakyti.
– Ar jums rašant šią knygą nekilo mintis: „Kas, po galais, šioje žemėje norės skaityti knygą apie ungurius?“ Ir ar nenustebino, kad knyga sulaukė tokio didelio dėmesio?
– Būtent taip aš ir galvojau. Ar yra kitų žmonių, kuriems, kaip ir man, būtų įdomūs šie keisti sutvėrimai. Tačiau skaitytojų reakcija buvo didžiausias apdovanojimas, kurį gavau parašęs šią knygą. Jie sakė: „Aš net negalvojau, kad galėčiau domėtis unguriais, tačiau dabar vien tik apie juos galvoju ir kalbu“.
– Kaip jūs rinkote informaciją šiai knygai, kiek laiko tai užtruko? Ar siekėte surinkti kaip įmanoma daugiau informacijos, kuo daugiau detalių, ar supratote, kad to vis tiek nebus įmanoma padaryti?
– Skaičiau viską, ką tik galėjau rasti apie ungurius. Knygas, straipsnius, mokslinius tyrimus. Be jokių abejonių, norėjau surinkti visą įmanomą informaciją apie ungurius. Norėjau, kad knyga būtų kiek įmanoma moksliškai tikslesnė. Labiausiai norėjau surasti originalius informacijos šaltinius. Rašydamas apie Aristotelio teorijas apie ungurius arba Sigmundo Freudo ungurių tyrimus, norėjau surasti jų pačių žodžius, tekstus, laiškus.
Poreikis žinoti, galėti suprasti ir paaiškinti mus supantį pasaulį buvo itin stipri žmonijos vystymosi jėga. Ungurius tiriantis mokslas yra geras to pavyzdys.
– Panašu, kad mes niekuomet nesužinosime visos tiesos apie ungurius. Keista, tačiau bent jau manęs tai nenuvilia. Man atrodo, kad mums reikia štai tokių būtybių, kurios simbolizuoja kažką nepažinaus, paslaptingo, neišsprendžiamo. Ar jautėtės panašiai, rinkdamas informaciją apie ungurius?
– Taip, be jokių abejonių, aš manau, kad mums reikia paslapčių. Mus traukia paslaptys, tai, kas neaišku, tai, ko mes vis dar nežinome apie pasaulį. Net mokslininkai to nežino. Kas mane pribloškė renkant šią informaciją, buvo tai, kad tokie garsūs mokslininkai atliko tiek daug darbo siekdami suprasti ungurius. Poreikis žinoti, galėti suprasti ir paaiškinti mus supantį pasaulį buvo itin stipri žmonijos vystymosi jėga. Ungurius tiriantis mokslas yra geras to pavyzdys. Tačiau, žinoma, tai taip pat reiškia, kad kai viskas išspręsta, kai mes žinome viską, ši jėga nebetenka svarbos. Žmonijai kaip visumai reikia paslapčių, nes mums reikia šios jėgos, kad galėtume vystytis ir judėti į priekį.
– Jau minėti Aristotelis, Freudas buvo kone apsėsti ungurių. Kodėl, jūsų nuomone, būtent jų? Ir kuris iš šių mokslininkų, filosofų, tiriant ungurius, jums padarė didžiausią įspūdį?
– Manau, kad juos traukė paslaptis. Tai buvo klausimas, į kurį niekas negalėjo atsakyti. Pavyzdžiui: kaip ir kur unguriai neršia? Juos traukė mintis, kad būtent jie atsakys į šį klausimą. Mano mėgstamiausias mokslininkas – danų biologas Johannesas Schmidtas, kuris praleido beveik dvidešimt metų, plaukiodamas Atlanto vandenyne, bandydamas surasti ungurių neršimo vietą. Kas verčia žmogų atlikti tokį darbą? Kas verčia žmogų praleisti dvidešimt metų bandant atsakyti į klausimą, kuris, jei vertintume ekonominiais ar politiniais aspektais, iš tiesų neturi jokios vertės? Tai vėlgi – poreikis sužinoti. Ne kas kita.
– Knyga turi kelis sluoksnius. Tai ne tik pasakojimas apie ungurius bei tėvo ir sūnaus santykius, – bent jau aš joje atrandu ir egzistencinę plotmę. Tai, kaip unguriai keliauja į savo gyvenimo vietos tikslą, kaip jie leidžia laiką ten ir galiausia grįžta atgal, namo, numirti, kažkuo primena ir mus, žmones, judančius, randančius savo vietą (neretai nežinančius, kodėl būtent ten) ir galiausiai judančius atgal, į savo „namus“. Manau, tame galima rasti egzistencinių klausimų užuominų.
– Taip, aš irgi taip manau. Ungurių kelionė tam tikra prasme atspindi visų mūsų kelionę. Tai, kaip mes gimstame, ieškome savo vietos pasaulyje, kol vieną dieną staiga pajaučiame poreikį keliauti atgal, ten, iš kur atėjome ar bent jau manome, iš kur atėjome. Visi unguriai gimsta Sargasų jūroje vakarų Atlante. Su srovėmis jie keliauja į Europą, randa savo vietą gyvenimui, praleidžia čia kartais penkiasdešimt metų ar dar ilgiau, kai staiga jie išplaukia atgal, ten, iš kur atkeliavo, į Sargasų jūrą, kur jie neršia, o paskui miršta. Manau, kad tai labai egzistencinė kelionė.
Ungurių kelionė tam tikra prasme atspindi visų mūsų kelionę.
– Manau, kad knyga traukia skaitytojus ne tik pateikiamomis mokslinėmis žiniomis, bet ir literatūrine verte. Kas yra jūsų mėgstamiausi rašytojai, knygos, kokią mokslinę knygą galėtumėte įvardinti kaip pavyzdinę?
– Viena mėgstamiausių mano rašytojų, kuri taip pat buvo didelis įkvėpimas rašant šią knygą, yra Rachel Carson. Ji buvo amerikiečių jūrų biologė ir rašytoja, kuri sugebėjo suderinti gilias mokslines gamtos, jūros žinias ir poetišką kalbą. Ji rašė žiūrėdama į gamtą su nuostabos jausmu. Net jei esi mokslininkas ar turi mokslinių ambicijų, turėtum leisti sau žvelgti į gamtą su ta nuostaba, kurią jaučia vaikas, vaikščiodamas miške ar paplūdimyje. Manau, ji buvo teisi. Gali turėti griežtą mokslinį požiūrį, tačiau visgi rašyti apie tai panaudodamas literatūrines priemones. Nereikia atskirti mokslo ir literatūros. Norėčiau paskatinti kiekvieną perskaityti R.Carson knygas, ypač „The Sea Around Us“ ir „Silent Spring“.
– Kas, rašant apie ungurius, renkant informaciją apie juos, nustebino labiausiai? Kas buvo didžiausia staigmena?
– Tai, kad joks žmogus nėra matęs ungurių neršiant, jie nedaro to nelaisvėje. Bet dar labiau mane stebina tai, kad niekas nėra matęs jų Sargasų jūroje. Mes žinome, bent jau manome žinantys, kad visi unguriai gimsta Sargasų jūroje, nes būtent čia mokslininkai randa mažytes ungurių lervas. Ir mes manome, kad unguriai miršta po neršto, nes mes niekada nesame matę jų parkeliaujančių atgal iš šios jūros. Tačiau išties juk niekas nematė ungurio Sargasų jūroje – gyvo ar mirusio.
– Šios knygos vertėja į lietuvių kalbą Alma Braškytė sakė, kad ją „pradžiugino sužinoti, kad neįmanoma priversti gamtos paklusti žmogaus valiai: pavyzdžiui, niekam nepavyko priversti ungurių daugintis nelaisvėje, todėl net pasitelkdami sudėtingiausią techniką žmonės nėra nufilmavę besiporuojančių ungurių“. Ar tai, kad žmonija negali priversti gamtos paklusti jos valiai, irgi buvo viena šios knygos idėjų?
– Žinoma, tai viena iš knygos temų. Apie mūsų santykius su gamta labiau filosofiniame lygmenyje. Kai kurie žmonės ginčysis, sakydami, kad gyvūnai, tarkime, unguriai, turi vertę tik nusakant jų santykius su žmonėmis. Jeigu gyvūnas nesukuria mums vertės kaip maistas, darbo jėga, pramoga ar kompanijos palaikymas, pats savaime jis neturi vertės. Manau, kad tokios idėjos mums reikėtų atsisakyti.
– Šioje knygoje jūs rašote – unguriai palieka mus. Jie nyksta. Perskaičius šią knygą turbūt daug kam bus sunku vėl valgyti ungurius. Ne tik dėl to, kad jie nyksta, bet ir dėl tų žinių, kurias įgyjame apie šiuos paslaptingus, sudėtingus gyvūnus. Ar jūs vis dar valgote ungurius?
– Ne, nebevalgau. Nemanau, kad ungurių žvejyba yra didžiausia grėsmė unguriams, tačiau tai yra principo reikalas. Manau, kad mums nereikėtų valgyti gyvūnų, kurie yra ties išnykimo riba.
– Už šią knygą jūs buvote apdovanotas svarbiausių Švedijos literatūros prizu – Augusto premija. Kaip tai pakeitė jūsų gyvenimą? Ir ar rašote naują knygą – jei taip, kokia tema?
– Gyvenu taip pat kaip ir anksčiau, tačiau, žinoma, apdovanojimas buvo labai svarbus knygai. Šiuo metu ji yra viena geriausiai parduodamų knygų Švedijoje. Ir tai skatina mane rašyti kažką naujo. Pradėjau rašyti, tačiau kol kas per anksti apie tai kalbėti.
– Ar galvojate, kad bent jau Švedijoje po šios knygos pasirodymo pasikeitė požiūris į ungurius?
– Nežinau. Tačiau sutinku daug žmonių, kurie sako, kad anksčiau laikė ungurius baugiais ir nemaloniais, o dabar jie tarsi užkerėti jų. Taip pat sutinku daug žmonių, kurie sako, kad perskaitę knygą niekuomet nebevalgys ungurių. Tad galbūt naujai kilęs susidomėjimas šiais keistais ir paslaptingais sutvėrimais gali tapti mažu žingsniu išsaugojant juos.
