Nors nemažai kam M.Marcinkevičiaus posūkis į suaugusiųjų literatūrą, nes iki tol jis buvo ne viena premija apdovanotas žinomas knygų vaikams autorius, atrodė gana netikėtas, pats rašytojas sako, jog rašymas vaikams ir suaugusiems iš esmės nelabai skiriasi. „Kai rašau vaikams, rašau, ko gero, suaugusiems, tik vaikiškoje formoje“, – sako autorius, kuris savo pirmąsias knygas parašė kaip pasakas savo vaikams, o vėliau nusprendė, kad gal vertos jos ir platesnio dėmesio.
Jo pirmasis romanas suaugusiems – istorinis detektyvas su mistikos prieskoniais „Juodoji Vilniaus saulė“ sulaukė sėkmės. Pirmasis tiražas, anot rašytojo, jau baigiamas išpirkti, o dabar jis svarsto ir apie tai, kad knyga galėtų būti išleista ir užsienyje. Anot rašytojo, „Juodojoje Vilniaus saulėje“ papasakota istorija galėtų būti įdomi lenkų skaitytojams. Pavasarį jis vyks į JAV, kur didelė litvakų bendruomenė, o kadangi romane nemažai dėmesio skiriama ir Vilniaus žydų bendruomenei, jis tikisi, kad ir ten pavyks rasti susidomėjusiųjų.
Kalbant apie knygas suaugusiems, M.Marcinkevičius jau galvoja ir apie naują knygą. Nors buvo nemažai prašiusių „Juodosios Vilniaus saulės“ tęsinio, rašytojas galvoja apie kiek kitokios tematikos romaną. Tai bus pusiau autobiografinis pasakojimas. „Ši knyga pasakos apie Vilnių, – nuo Brežnevo laikų iki nepriklausomybės. Tai draugų istorija, kurią aš surašiau pagal savo prisiminimus“, – sakė rašytojas. O prisiminti jis turi ką – M.Marcinkevičius mokėsi 7 mokyklose, iš paskutinės buvo išmestas, tuomet, negalėdamas niekur įstoti, metus dirbo kroviku, vėliau buvo paimtas į kariuomenę, kur dvejus metus tarnavo desantininku. Grįžęs kurį laiką dirbo psichiatrinėje ligoninėje, kol galiausiai įstojo mokytis medicinos. Tiesa, pats rašytojas dar nežino, kada knyga bus baigta, kaip pats sako: „Kol kas dar nepagaunu knygos už uodegos, pabirais gabalais rašau“. „Juodosios Vilniaus saulės“ rašymo procesas kartu su redagavimu truko apie trejus metus.
„Viską, ką įkvėpiau, dabar iškvepiu“
Prisimindamas „Juodosios Vilniaus saulės“ sumanymą, M.Marcinkevičius sako, kad pati pirmoji idėja buvo parašyti knygą apie tarpukario Vilnių, kuris, anot jo, literatūroje yra tarsi „balta dėmė“.
„Nes juk apie tą laikotarpį beveik neturime parašytų knygų – taip, yra Czeslowas Miloszas, Romainas Gary, tačiau labai mažai tas laikotarpis atspindėtas literatūroje. Pradėjau rašyti kaip istorinę knygą, tačiau pagalvojau, kad tai labai nuobodu. Ir kaip tik vienoje iš Vilniaus knygų mugių buvo šūkis: istorija daug įdomesnė, kai ji detektyvas. Taigi, nusprendžiau įtraukti ir detektyvinę istoriją. Taip pat daug dėmesio skirti Vilniaus žydų istorijai – juk didžiulė Vilniaus dalis prieš karą buvo žydiška, o paskui tiesiog dingo, buvo sunaikinta. Norėjau atskleisti ir tą pusę“, – pasakojo M.Marcinkevičius.
Rašytojas sako, kad apie 90 proc. knygoje papasakotų įvykių – gaujų, kontrabandininkų, sklindančių pasakojimų apie dingusias mergaites, yra tikri, atkeliavę iš jo senelės pasakotų istorijų.
„Mano brolis mokėsi Salomėjos Nėries mokykloje, ir per ilgąją pertrauką senelė nešdavo jam blynų. Aš eidavau su ja kartu, ir ji man pasakojo visas tas istorijas apie Vilnių. Tos istorijos man gulė atminty, ir galiausiai supratau, kad noriu parašyti apie tai knygą, – sakė rašytojas. Paklaustas, koks iš tų senelės pasakojimų ir iš tų pasivaikščiojimų su senele susidarė tarpukario Vilniaus vaizdas, jis sakė. – Man iš vaikystės jis visuomet atrodė mistiškas, paslaptingas miestas. Ir romane jis toks gavosi“.
„Kai viename interviu klausė manęs, iš kur semiuosi įkvėpimo, sakiau, kad aš, gimęs ir augęs Vilniuje, 50 metų įkvėpinėjau, o dabar vyksta iškvėpimas. Viską, ką įkvėpiau, iškvėpiau su šiuo romanu“, – teigia „Juodosios Vilniaus saulės“ autorius.
Matė ir Leniną
Rašytojas juokauja, kad jeigu dabar vis sakoma, kad reikia išeiti iš komforto zonos, kažką keisti savo gyvenime, pirmojoje praėjusio amžiaus pusėje žmonėms apie tai galvoti net nereikėjo – likimas pats blaškydavo juos po skirtingus miestus ir net valstybes. Tai paliudija ir jo senelės istorija.
„Ji atvažiavo į Vilnių laimės ieškoti, nepavyko. Išvažiavo į Rygą, įsidarbino amunicijos fabrike. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ją, kartu su visais fabriko darbuotojais išvežė į Sankt Peterburgą. Įsivaizduojate, kažkur įsikuri, pradedi kurti gyvenimą, tada surenka visus ir evakuoja. Sankt Peterburge ji dirbo fabrike, ėmė studijuoti, prasidėjo revoliucija. Beje, ji prisiminė, kaip į amunicijos fabriką ateidavo ir Leninas. Kaip ji sakydavo: „Mažas, smulkus plikas žydukas“. Ten jis sakydavo ugningas kalbas. Įsisiūbavus revoliucijai ji grįžo į Vilnių, bet netrukus Vilnių okupavo lenkai. Tikra istorijos mėsmalė, – pasakojo rašytojas. – Karo metais ji priklausė moterų organizacijai, kuri bandė padėti žmonėms – gelbėjo žydus, paskui padėdavo rusų kariams, vokiečių kariams, tai buvo tarsi to laiko „Caritas“.
Gyvenimo knyga – „Meistras ir Margarita“
Rašytojas sako, kad knygos jį lydėjo nuo pat vaikystės. Vienas pirmųjų kūrinių, kurie jam padarė įspūdį, buvo Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Ši knyga lydi jį visą gyvenimą.
„Pirmą kartą su ja susipažinau pirmoje ar antroje klasėje. Tai buvo apie 1972 metus, knyga buvo uždrausta, tėvas atsinešė ją iš kažkur atšviestą, dėmėtą, laikė, kad nesimėtytų, ant spintos, ir vakarais mums ją skaitydavo. Aišku, pirmoje–antroje klasėje patiko katinas Begemotas, mistika, nuotykiai, paskui pasidarė įdomi Jėzaus istorija. Dabar ją perskaitau kas 5–10 metų, ir kiekvieną kartą atrandu vis kažką naujo. Bent jau man tai didelė istorija apie meilę. Jėzus myli visus žmones, Volandas irgi savotiškai myli, nebaudžia teisiųjų, nubaudžia neteisiuosius, Meistras myli Margaritą. Tai istorija apie meilę trijose plotmėse“, – sako M.Marcinkevičius.
Dabar ją perskaitau kas 5–10 metų, ir kiekvieną kartą atrandu vis kažką naujo. Bent jau man tai didelė istorija apie meilę.
Jis prisimena savo paauglystę, kuomet gauti knygų sovietiniame Vilniuje buvo labai sudėtinga.
„Gauti knygų buvo labai sunku. Tačiau ir cigarečių buvo sunku gauti. Mano kaimynė dirbo kažkuriame prekybiniame treste ir gaudavo cigarečių. Aš tas cigaretes pas draugą, kurio mama dirbo knygų bazėje, išsikeisdavau į užsienio šalių detektyvus. Juos greitai perskaitydavau ir nešdavau į šv. Mykolo gatvėje priešais bažnyčią buvusią knygų keityklą. Ten atneštos knygos buvo įvertinamos, ir būdavo leidžiama keistis – į vieną ar kelias knygas. Tuomet labai gerai buvo vertinami užsienio šalių autorių detektyvai, būtent ten gavau ir pirmąsias savo gyvenime Gabrielio Garcia Marquezo, Jorge Luiso Borgeso knygas. Vilniaus jaunimo pasaulyje tokių knygų pasirodymas būdavo didelis įvykis. Mokykloje skaičiau egzistencialistus, nekalbant apie Dostojevskį, Čechovą ir kitus. Paskui pasirodė, kad įdomu ir detektyvus skaityti, fantasy knygas, J.R.R.Tolkieną, kuris irgi buvo didelis deficitas“, – savo skaitymo patirtis prisimena M.Marcinkevičius.
Įtaką daro ir kelionės
Autorius sako, kad jo kūriniams didelę įtaką daro ir kelionės. Autorius keliauja daug ir po visą pasaulį – štai pastaruoju metu jis lankėsi Indijoje, Šri Lankoje, Irane. Įtaką daro ir religijos, į kurias giliau jis panyra tokių kelionių metu – artimiausias jam yra budizmas, ką irgi nesunku įžvelgti „Juodojoje Vilniaus saulėje“.
Knygoje yra ir viena sekso scena, kuri sulaukė nemažai aptarimų socialiniuose tinkluose. „Ta scena vertinama labai prieštaringai – vieni šaiposi, kiti sako, kad geriausia mūsų literatūroje, – sako rašytojas. Jis pripažįsta, kad pas mus daugelis rašytojų vis nedrąsiais rašo apie seksą. – Pas mus sekso viešinimas vis dar stigmatizuojamas. Turbūt tai dar nuo sovietinių laikų likęs kognityvinis disonansas, kai vienaip kalbama iš tribūnos, iš laikraščių, kitaip mokykloje, trečiaip namuose prie stalo. Gal rašytojai bijo apsijuokti? Gal kaltas ir lietuviškas drovumas?“
