Šioje knygoje skaitytojai nusikelia į XIII a., į lūžio laikus – pagonišką tikėjimą pamažu išstumia krikščionybė, taip visiškai keisdama ir senąjį gyvenimo būdą. Tačiau ne visi pasiruošę priimti naujas taisykles – pagrindinis personažas Lėmetas visgi nusprendžia likti miške, jis vis dar išsaugo sugebėjimą susišnekėti su gyvūnais gyvačių kalba. Knyga gali būti skaitoma ir kaip linksmas nuotykinis romanas, ir kaip pasakojimas apie netektį, apie vienatvę ir pokyčius.
Apie tai ir pokalbis su šiuo žymiu estų rašytoju.
– Jūsų kūryba apima daugelį sričių: rašote ne tik romanus, bet ir pjeses, veikiate kituose kultūros baruose. Kokią vietą romanai užima jūsų kūryboje? Kaip nusprendžiate, kokios idėjos turėtų įgyti vieną ar kitą pavidalą? Ir apskritai – kam labiausiai save priskirtumėte?
– Galėtume brėžti paralelę su restorano šefo darbu. Jis gamina ir sriubas, ir kepsnius, ir desertus, ir nepasakytum, kad vienas kuris patiekalas jam būtų svarbesnis. Taip pat ir man. Kaip šefas žino, kad iš ėrienos išeitų kepsnys, o iš cukraus – desertas, taip ir aš žinau, kokia medžiaga tinka romanui, kokia pjesei ir kokia – knygai vaikams.
– Šioje knygoje, užuot mėginęs atkurti senąją kalbėseną, nusprendėte senovę sumiksuoti su šiuolaikine kalba. Kokiu tikslu?
– Šiaip ar taip nežinome, kaip bendravo žmonės prieš tūkstantį metų. Gyvename XXI amžiuje ir natūralu, kad knygos su mumis kalba XXI amžiaus kalba.
– Ši knyga – apie Estiją viduramžiais. Ar daug gilinotės į šį laikotarpį? Ar romanas paremtas tautosaka, mitais, legendomis, o gal tai – jūsų vaizduotės vaisius?
– Knygoje aprašomi laikai tokie tolimi, kad apie juos trūksta rašytinių šaltinių. Tad vis dėlto čia fantazija. Man labai pravertė estų pasakos ir skandinavų mitologija.
– Regis, viena pagrindinių romano temų – tradicijų sandūra: aušta naujasis pasaulis griaudamas senąją pasaulėžiūrą. Nyksta tai, kas sena, o tai, kas nauja, tampa įprasta. Toks perėjimas atrodo neišvengiamas, bet jūs parodote, kad klaidinga naujuosius papročius priimti nedvejojant, manant, kad visa, kas nauja – geriau nei sena. Bet senasis pasaulis merdi. Tad ką reikėtų rinktis?
– Teisingo kelio nėra. Tam tikra prasme čia – tragedija. Pasaulis keičiasi, o pagrindinis veikėjas tiesiog nespėja su laiku. Ir niekaip negali pakeisti savo likimo.
– Knygą būtų galima laikyti antireligine. Senieji pagoniški prietarai rodomi kaip kvaili, bet krikščioniški papročiai – ne ką geresni. Ar, jūsų nuomone, religija neigiamai veikia žmonių mąstymą, sprendimus? Ar tai irgi buvo viena iš knygos minčių?
– Taip, aš tikrai manau, kad iš religijos, ypač monoteizmo, žiūrint istoriškai, kilo labai daug blogio. Jeigu tu tiki savo Dievą, tai juk reiškia ir tai, kad žmonės, kurie to paties Dievo netiki, yra paklydę arba, dar blogiau, – tavo priešai. O tada ir gimsta smurtas, gimsta karai. Žmonės ima žudyti vieni kitus vardan savo dievo.
– Praeities idealizavimas Lietuvai gana būdingas, manau, Estijai taip pat. Knyga apie tai. Ar jus dėl to kaltino, ar knyga dėl to sulaukė neigiamos reakcijos?
– Ne, knyga Estijoje buvo (ir yra) labai populiari. Galbūt čia tokia tolima praeitis, kad žmonės sugeba iš jos pasijuokti, tai jų asmeniškai neliečia. Vis dėlto teko girdėti, kad kai kuriose religingose mokyklose mokiniams nerekomenduojama skaityti mano knygos.
Vis dėlto teko girdėti, kad kai kuriose religingose mokyklose mokiniams nerekomenduojama skaityti mano knygos.
– Gyvačių užkalbėjimus irgi galėtume suprasti kaip mūsų nykstančios kalbos parabolę. Ar manote, kad mūsų kalbos ateityje išnyks, tik laiko klausimas – kada?
– Tikiuosi, kad jos niekur nedings. Bet knyga išties perspėja, kad mažos tautos kalba ir kultūra gali lengvai išnykti.
– Knyga kalba apie pereinamąjį Estijos laikotarpį, bet sykiu galėtume ją laikyti šių dienų pasaulio alegorija. Ar to siekėte? Kokias šiuolaikines problemas, kurios buvo paplitusios anuomet, joje užšifravote?
– Manau, kad netgi tada, kai autorius aprašo tolimą praeitį, jis visgi aprašo savo amžininkus ir savo gyvenamąjį laiką. Manau, kad knygoje kiekvienas pats atras paralelių su šiandiena, nenorėčiau badyti pirštu.
– Knygos vertėja Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė yra sakiusi, kad romanas pasižymi labai geru humoru ir kad prajuokinti žmones – kur kas sudėtingiau nei juos sugraudinti. Ar pritartumėte šiai minčiai? Kiek jums svarbu šmaikštumas knygose? Mano akimis, ši knyga didžiai juokinga, skaitydamas kvatojau.
– Literatūrinį kelią pradėjau kaip humoristas ir iki šiol laikraščiams rašau feljetonus. Net nemoku rašyti be humoro. Ir tingiu skaityti knygas, kurios nė kiek nejuokingos.
Net nemoku rašyti be humoro. Ir tingiu skaityti knygas, kurios nė kiek nejuokingos.
– Manau, skaitytojai knygoje aptiks daugybę intertekstų ir įtakų. Pavyzdžiui, aš įžvelgiu daug panašumo su „Norsemen“ serialu (gal žiūrėjote?): senojo pasaulio įvykiai perteikiami šių dienų dvasia, absurdo pojūtis, mėginama senąją pasaulėžiūrą parodyti per šiuolaikines problemas. Tarp įtakų minimas ir Tolkienas. O kas rašant knygą jums darė įtaką?
– „Norsemen“ nemačiau, bet Tolkienas man neabejotinai padaręs didelę įtaką, kaip ir daug kitų fantasy rašytojų. Pats vis dėlto nelaikyčiau savo knygos fantasy literatūra, nors ji Prancūzijoje netgi pelnė fantasy literatūros premiją. Man tai visgi perspėjimo romanas apie taip, kaip išmiršta viena tauta.
– Knyga gana pesimistiška. Bendruomenės praradimas, vienatvė. Ar laikote save pesimistu?
– Nelaikau. Žinoma, žmogaus gyvenimas visad baigiasi liūdnai – mirtimi. Bet iki tol – tiek gražių dalykų!
– Viename interviu užsiminėte, kad šią knygą galėtume laikyti Estijos istorija, o sykiu – ir visos Europos istorija. Kuo šis pasakojimas universalus?
– Gal kad visame pasaulyje vyksta kažin koks vienodėjimas. Seni papročiai ir žinios nyksta, jų vietą užima universali masinė kultūra. Didmiesčiai pilni žmonių, kurie iš tikrųjų visai neišmano tų miestų ir regionų istorijos, kultūros. Tai liūdna. Kvailybė visada liūdina.
– Man atrodo, knyga kalba apie tapatybę, jos kūrimą. Kokia dabartinė estiška tapatybė? Ir ar estai laiko save baltiečais? Pamenu, Lietuvoje kilo baisus pasipiktinimas, vienam estų politikui pareiškus, kad Estija – ne Baltijos, o Skandinavijos šalis. Ar dar turime ką nors bendro, ar mus sieja tik ekonominiai interesai? Daugelis Estiją laiko sėkmės pavyzdžiu, bet labiausiai dėl ekonomikos; ar jūs laikytumėte Estiją sėkmingą ir kitose srityse?
– Man atrodo, kad tapatybių gali būti daug. Save, žinoma, laikau estu, bet ir taliniečiu, o tai visai kas kita nei, pavyzdžiui, Tartu ar Saaremos vietinis, nors visi jie – estai. O plačiausia prasme laikau save europiečiu. Vilniuje, Paryžiuje ar Atėnuose jaučiuosi labiau lyg namie nei, pavyzdžiui, Turkijoje ar Egipte. Man atrodo, daugumai estų nebūtų didelio skirtumo tarp Baltijos šalių ir Skandinavijos. Mes visi panašiai europiečiai.
Man atrodo, daugumai estų nebūtų didelio skirtumo tarp Baltijos šalių ir Skandinavijos. Mes visi panašiai europiečiai.
– Kalbate apie senovės mitus, senuosius tikėjimus, kurie jau atgyvenę, bet kai kieno šioje knygoje tebelaikomi tiesa. Kokie mitai, jūsų nuomone, šiais laikais Estijoje veikia stipriausiai?
– Pastaruoju metu, tarkim, mitas, kad santuokos apibrėžimas kažkuo panašus į matematinį veiksmą, kurio žmogus negali pakeisti. Taip, trys plius trys tikrai yra šeši, bet santuoka laisvai galėtume pavadinti ir, pavyzdžiui, tos pačios lyties porą. Niekas nedraudžia.
– Šios knygos vertėja Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė neseniai pelnė Lietuvoje teikiamą vertimo įvertinimą – Dominyko Urbo premiją. Kiek jums svarbus darbas su vertėjais, ar versdami jie konsultuojasi, tariasi su jumis, ir galbūt jau sulaukėte kokių nors atsiliepimų iš Lietuvos?
– Kiekvienas vertėjas verčia skirtingai, kai kurie prašo pagalbos, kiti ne itin. Aš visada nusiteikęs pagelbėti ir man labai smagu, kai mano vertėjams ir vertimams sekasi.
Žmogus, išmokęs gyvačių kalbą, įgydavo didžiulių galių.
– Ir paskutinis klausimas. Gyvačių užkalbėjimai – kodėl gi gyvatės?
– Gyvačių užkalbėjimai, jų mokėjimas – dažnas motyvas estų pasakose. Žmogus, išmokęs gyvačių kalbą, įgydavo didžiulių galių, galėdavo susišnekėti su gyvūnais, paukščiais ir surasti paslėptus lobius.
Iš estų kalbos pokalbį vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė
