Ar yra buvę taip, kad nesusitvardėte ir išsiliejote ant savo vaikų? Apšaukėte juos vien dėl to, kad išgyvenote įtemptą dieną darbe? Jeigu taip, jūs nesate nei vieninteliai tokie, nei blogi tėvai. Bet susimąstyti būtina, nes rėkimas įvardijamas šių laikų mušimu, o taip besielgiantys tėvai – rėkiančių tėvų karta.
Clara Naumburg, filosofijos mokslų daktarė, socialinė darbuotoja, vieną itin sunkų vakarą, nebeišmanydama, kaip susitvarkyti su dukromis nepradėjus ant jų šaukti, mėtyti daiktų ir kitaip lieti blogų emocijų, internete ėmėsi ieškoti pagalbos. Ši akimirka jai buvo kritinė, privertusi pasižiūrėti į save iš šalies, stabtelėti ir suvokti, kad toks bendravimo su atžalomis ir jų auklėjimo kelias netoli nuves.
Ar dėl nevaržomų tėvų emocijų protrūkių visada kalti vaikai? Kokie dirgikliai veda iš pusiausvyros, kas verčia tėvus įsiaudrinti, kaip suprasti, kad tuoj pratrūksite, ir sugebėti sustoti, nurimti, o gresiantį karštą ginčą paversti konstruktyviu pokalbiu? Ir kuo čia dėtas telefonas?
Atsakymai į šiuos klausimus – asmeniniais išgyvenimais paremtoje, įžvalgų ir konkrečių patarimų tėvams nestokojančioje filosofijos mokslų daktarės knygoje. Juk ramesni ir laimingesni tėvai augina tokius pat ramesnius ir laimingesnius vaikus.
Iš anglų kalbos knygą vertė Rugilė Aukštuolytė
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Kodėl tėvystė kelia tiek iššūkių
Šis klausimas toks svarbus, kad skirsime šiek tiek laiko išnagrinėti priežastis, kodėl tėvystė kelia tiek iššūkių. Kai kurios iš šių priežasčių yra universalios ir amžinos, o kai kurios tinka būtent šiuolaikinei tėvų kartai, būtent jums ir jūsų šeimai. Suprasti, kodėl būti tėvais taip sunku, yra svarbus pirmasis žingsnis, o tada jau galima imtis kitų veiksmų.
Tėvystė sunki, nes ji yra gyvenimo dalis, o gyvenimas yra sunkus. Mūsų kultūrai būdingas nuolatinis laimės siekis sukūrė neteisingą iliuziją, kad gyvenimas turėtų būti paprastas ir laimingas, jei ne visą laiką, tai bent didžiąją jo dalį. Atidžiai suorganizuotas ir atrinktas socialinių tinklų pasaulis dar plačiau skleidžia šią kvailą idėją, kad kažkur yra žmonių, be jokio vargo gyvenančių puikiai ir vis puikiau. Galiausiai tie iš mūsų (o iš tiesų mes visi), kurie turi tvarkytis su nuleistomis padangomis, jėgas atimančiu nerimu, senkančia banko sąskaita, sunkaus būdo šeimos nariais ir įaugusiais kojų nagais, ima manyti, kad visi aplinkui išsiaiškino, kaip gyventi, ir tik mes vieni kažką darome ne taip.
Kiekvieną kartą pamačiusi ką nors meluojant apie laimingą gyvenimą įsivaizduoju savo prosenelę ‒ ištvermingą, drūtą moteriškę, pragyvenusią Oklahomos žemių dalybas. Turiu nuotrauką, kurioje ji sėdi ant dulkėtų rąstinės trobelės verandos laiptų, o jos veidas dėl per gyvenimą patirtų iššūkių išvagotas gilių raukšlių. Jeigu galėtų girdėti dabartinių pozityvaus mąstymo guru patarimus, ji, ko gero, prisimintų viską, ką patyrė (didžiosios dalies aš net negaliu įsivaizduoti), imtų kvatotis ir pasakytų jam susirinkti savo mėšlą apie laimę ir dingti velniop iš jos žemių.
Gyvenimas sunkus. Žinoma, yra dalykų, kuriuos galime padaryti, kad jis taptų kiek lengvesnis ir, jei mums pasiseks, pavyks atrasti kelias geras dienas ar kelerius gerus metus, o tai jau šis tas. Tėvystė niekuo nesiskiria. Jeigu būti tėvais ir apskritai gyventi dėl kokios nors priežasties atrodo itin sudėtinga, nebūtinai ta priežastis – jūs. Sunkumų patiria visi, nesvarbu, kaip gerai atrodo kai kurių žmonių gyvenimas socialiniame tinkle „Instagram“.
Susiklosčiusios gyvenimo sąlygos gali apsunkinti tėvystę. Auginti vaikus gali būti siaubingai sunku netgi fiziškai ir emociškai sveikiems tėvams, kurie jaučia partnerių ir šeimos palaikymą ir nesijaudina, kaip teks sumokėti kito mėnesio sąskaitas. Tačiau dar sunkiau, jei esate bedarbiai, neuždirbate pakankamai, jaučiate finansinę įtampą, neturite pastogės, vaikus auginate be partnerio, kenčiate nuo priklausomybės ar smurto, gedite netekties, karšinate artimuosius, kovojate su fizine ar protine liga, auginate specialių poreikių turinį vaiką, o galbūt išgyvenate draugų arba šeimos narių konfliktus ar dramas. Kai kurios iš šių bėdų praeis, o kitos kels įtampą ir ateityje. Kad ir kokios būtų, jos vis bando mūsų kantrybę, o jei susiduriame su dirgikliais, labiau tikėtina, kad pratrūksime.
Jūsų vaikystė gali pasunkinti tėvystę. Jei augdami namuose susidūrėte su priklausomybėmis, žiaurumu, netektimi, smurtu ar nepriežiūra, visa tai turės įtakos jūsų tėvystei ir greičiausiai ne gerąja prasme. Priežasčių gali būti daugybė.
· Galbūt jus kamuos potrauminio streso sutrikimas, nerimas, depresija, priklausomybė, lėtinės ligos, kurie trukdys jums būti tokiais tėvais, kokiais norite.
· Galbūt nesigilinote į savo vaikystės patirtis ir kaip jos paveikė jūsų gyvenimą suaugus, bet ankstyvos pamokos, kas yra šeima ir kaip turi elgtis tėvai, gali išlįsti visu baisumu jums pačiam nesuprantamais būdais. Nereikšmingi dalykai, kurie vargiai užkliūtų kitiems tėvams, gali priversti jus rėkti, o jūs net nesuprasite, kodėl.
· Šeima, kurioje augote, gali būti nuolatinis jūsų įtampos šaltinis, o tai itin apmaudu, nes tokiu atveju jie negali jums suteikti paramos ir pagalbos, kurios taip reikėtų iš senelių ir kitų šeimos narių.
· Neturite pavyzdžio, kokiais tėvais norite būti, o tai tas pats, kas statyti namą be brėžinio. Yra tikimybė, kad galiausiai įsikursite gana painiame, nepatogiame name, bet iki galo taip ir nesuprasite, kaip jame gyventi.
Net jeigu jūsų vaikystė nebuvo išskirtinai sudėtinga, bet tėvai jus prižiūrėjo nepakankamai arba taip, kaip nenorėtumėte prižiūrėti savo vaikų, bus sunkiau suprasti, kaip norite auginti savo mažylius. Nežinojimas, ką daryti, kelia įtampą, o ją jaučiant būti tėvais sunkiau.
Kai kuriuos vaikus sunkiau auginti. Kai kurie kūdikiai išmiega visą naktį. Kai kurie vaikai išsiaiškina, kaip vaikščioti, kalbėti ir spręsti geometrijos problemas, tokiu pačiu metu, kaip ir kaimynų vaikai. Kai kurie vaikai yra ramūs ir lankstūs, kai kurie noriai laikosi taisyklių, kai kurie vaikai tiesiog pyksta rečiau nei kiti. Kitus vaikus kankina nemiga, lėtinės ligos ar mokymosi sutrikimai. Dar kiti vaikai nuolat negali susikaupti, juos apima stiprūs jausmai, kuriuos jie reiškia garsiai ir nemaloniai viešose vietose, jiems prireikia kelerius metus trunkančios psichoterapijos ir korepetitorių, o kartais jie būna it bitės įgelti nuo pat tos akimirkos, kai išlindo iš gimdos.
Kai kurie vaikai, nepaisant jų temperamento ar būdo, yra paprasčiausiai tinkamesni savo tėvams. Jų būdas – ar jie būtų vyturiai, ar pelėdos, garsūs ar tylūs, nuotykių ieškotojai ar namisėdos – puikiai dera prie visos šeimos. O kai kurie vaikai tiesiog nedera. Skausminga tiesa, apie kurią niekas nenori kalbėti, yra ta, kad kai kuriuos vaikus tiesiog sunkiau auginti.
Daugelis tėvų nesugeba rūpintis savimi. Esu tikra, kad skaitėte daugiau nei kelis straipsnius su pateiktu sąrašu, kodėl turėtumėte labiau rūpintis savimi, ir būdais, kaip tai padaryti. Pedikiūrai ir vynas su damomis! Stalo žaidimų vakaras! Treniruotis maratonui! (Fui. Fui. Dvigubas fui.) Tačiau kad jau prakalbome apie maratonus, jie yra puiki tėvystės metafora. Tie, kurie iš tiesų esate bėgę maratoną, žinote, kad greičiausiai nepasieksite geriausių rezultatų, jei: a) jūsų treniruotes vis pertrauks mokyklos seselės skambučiai, b) visi suvartoti angliavandeniai bus tie, kuriuos įkvėpsite nuo vaikų makaronų su sūriu likučių, ir c) neišmiegate visą naktį jau beveik dešimtmetį. Bėgikai, žinantys, kad negalėjo tinkamai pasiruošti, sumažina savo lūkesčius ir savęs nelinčiuoja, jei lenktynės nepraėjo taip, kaip tikėjosi.
Vis tik daugelis tėvų nedaro nieko panašaus. Nesvarbu, ar visą laiką praleidžiate namuose, ar einate į darbą, ar darote abiejų po truputį, neabejotinai kiekvieną dieną bėgate maratoną ir jums reikia tiek pat valandų pailsėti ir atgauti jėgas, kiek užtrunkate būdami tėvais. (Cha, cha, cha. Nubraukime ašarą.) Bet ar jūs bent arti to? Kaip dažnai išmiegate aštuonias valandas? Ar reguliariai leidžiate kūnui pajudėti? Kada paskutinį kartą turėjote laisvą dieną, rytą ar bent valandą paskaityti knygą, pasivaikščioti ar nuveikti kažką smagaus? (Beje, tai, kad vakare atsigulę ant sofos užsižiūrite į vieną tašką kaip pervargę zombiai su planšete ant kelių ir televizoriumi, rodančiu „Netflix“, nesiskaito.) Ir net jeigu jums pasisekė ir galite pasigirti, kad prėjusio savaitgalio popietę žvaigždės lėmė, kad visi vaikai vienu metu išėjo žaisti su draugais, galiu lažintis, kad taip nutinka nedažnai. Per daug tėvų bando išgyventi dieną kovodami su pervargimu, įtampa, vartoja per daug kofeino ir prastai maitinasi, tačiau vis tiek taiko sau tokius pačius aukštus standartus ir priekaištauja sau, kad yra „blogi tėvai“, kai savo lūkesčių nepateisina.
Lėtinis pervargimas apsunkina tėvystę. Miegas yra toks svarbus, kad šioje knygoje skiriu jam papildomo dėmesio. Didžioji dalis tėvų, su kuriais dirbu, yra pervargę. Nuvargus sunkiau blaiviai mąstyti, spręsti net pačias paprasčiausias problemas, sutelkti dėmesį, valdyti emocijas, priimti tinkamus sprendimus ir išlikti sveikiems. Trumpai tariant, jei per ilgai gyvename miegodami mažiau, nei reikia, tampame blogiausi, kokie galime būti. Esame bjaurūs, pagiežingi, stipriau į viską reaguojame ir kyla didesnė tikimybė pratrūkti. Ir, ne, negalite mintimis, darbu ar valios pastangomis įveikti nuovargio, nes būtent ta smegenų dalis, kuri leidžia mums elgtis kaip suaugusiems, nustoja veikti pirmoji, jei praleidžiate visą naktį slaugydami sergantį vaiką. Taigi, nekas.
