Pristatymo vakaras prasidėjo Vytauto Kernagio daina „Purpurinis vakaras“. Po jos į sceną žengusi G.Baikštytė tarė: „Šiandien V.Kernagiui būtų suėję 65-eri metai. Iš tikrųjų, labai jo trūksta. Aš manau, kad ne man vienai“.
Aktorė pasakojo, jog prieš išvažiuojant studijuoti į Maskvą, V.Kernagis jai padovanojo kasetę su savo dainomis ir ji Maskvoje su vyru klausydama V.Kernagio dainų, ypač „Purpurinio vakaro“, braukdavo nostalgišką ašarą.
G.Baikštytė teigė, jog klausant „Purpurinio vakaro“ ją visad ima jaudulys ir neslėpė, jog jaudinasi ir šį vakarą, savo draugams ir kolegoms pristatydama knygą „Gyvenimas kaip teatras“.
G.Baikštytė teigė, jog klausant „Purpurinio vakaro“ ją visad ima jaudulys ir neslėpė, jog jaudinasi ir šį vakarą, savo draugams ir kolegoms pristatydama knygą „Gyvenimas kaip teatras“. Tačiau rašytoja džiaugėsi, jog šis renginys vyko Vilniaus mažajame teatre, kurio įkūrėjas ir meno vadovas yra pirmosios jos knygos herojus bei geras bičiulis Rimas Tuminas.
Į pristatymą atvykusiems knygos herojams G.Baikštytė dėkojo už kantrybę, kai ji juos kankindavo savo klausimais, tačiau kalbinti aktoriai tikino priešingai.
„Perskaitęs knygą labai apsidžiaugiau, nes mes visi esam uždari žmonės, o šioje knygoje tiek daug kiekvienas yra atsivėręs“, – sakė V.Rumšas, pabrėžęs, jog G.Baikštytė turi talentą rasti tinkamą momentą, kalbėti neįkyriai, padėti žmogui atsiverti.
Gedimino Storpirščio nuomone, G.Baikštytė turi ypatingą talentą: „Ji geba klausyti, šiais laikais tai yra labai reta ir vertinga dovana“.
Jam pritarė ir Dainius Kazlauskas, teigęs, jog kalbėti apie teatrą yra labai sudėtinga – sunku išlikti sąžiningu, žinant, kad nepasislėpsi, nes visa tai perskaitys draugai, kolegos, kurie tave pažįsta. „Interviu žanras yra labai sudėtingas, nes daug kas slepiasi už jo, o išlikti švariam, sąžiningam nėra taip lengva“, – sakė D.Kazlauskas.
Gedimino Storpirščio nuomone, G.Baikštytė turi ypatingą talentą: „Ji geba klausyti, šiais laikais tai yra labai reta ir vertinga dovana”.
Vytautas Anužis dėkojo Gražinai Baikštytei už galimybę persikelti į jam patį gražiausią laiką – metus, praleistus Panevėžio teatre bei vėliau Maskvoje, o aktorė Monika Bičiūnaitė tikino, jog perskaičiusi šią knygą ji iš naujo pažino savo kolegas.
G.Baikštytė teigė, jog kiekvienam pokalbiui daug ruošdavosi, siekdavo atskleisti aktoriaus asmenybę, o su kiekvienu pašnekovu ieškodavo sąlyčio taškų.
Regimantas Adomaitis neabejojo G.Baikštytės talentu ir siūlė jai parašyti kokį nors romaną, apysaką ar apsakymą. „Paklausinėjai, paklausinėjai, surašei, ką jie sako“, – pradėjo R.Adomaitis, tačiau jį nutraukė pati autorė, pajuokavusi, jog nežinia, kas būtų, jei ji išties surašytų viską, ką išgirdo pokalbių metu.
Paklausta, kaip pavyko prakalbti atvirauti dažniausiai nelinkusius aktorius, G.Baikštytė teigė, jog kiekvienam pokalbiui daug ruošdavosi, siekdavo atskleisti aktoriaus asmenybę, o su kiekvienu pašnekovu ieškodavo sąlyčio taškų – juos ji aprašė kiekvieno pokalbio įžangoje.
„Žmonės mėgsta man atsiverti“, – sakė autorė, tačiau pabrėžė, jog niekad to nepanaudoja blogiems tikslams.
