1933 m., A.Hitleriui patekus į valdžią, šalies gyvenimas imtas pertvarkyti pagal nacionalsocialistinės valstybės standartus. Milijonai mergaičių, merginų ir moterų suburtos į daugybę režimui pavaldžių, hitlerinę ideologiją išpažįstančių organizacijų, vokietėms skiepytas besąlygiškas paklusnumas savo būsimiems ir esamiems vyrams, totalitarinei nacizmo idėjai ir, žinoma, nepakeičiamo tautos fiurerio A.Hitlerio valiai.
Istorikė W.Lower savo knygoje remiasi konkrečių Vokietijos moterų gyvenimo istorijomis. Ji vaizdžiai pasakoja, kaip iš trapių ir gležnų, niekada niekam pikto nelinkėjusių būtybių rūstusis režimas nukaldino svetimam skausmui abejingas, „viešpačių rasei“ save priskiriančias negailestingas pabaisas – „laukinių Rytų“ kolonizatores, ištikimas nacistinių idėjų įgyvendinimo praktikoje šalininkes.
Jos dirbo slaugėmis nacių „eutanazijos centruose“, mokytojomis, sekretorėmis ir kalinių prižiūrėtojomis okupuotose Rytų Europos teritorijose. Jos buvo koncentracijos stovyklų komendantų, žydų getams vadovaujančių esesininkų žmonos, ne tik aklai paklūstančios savo vyrams ir juos visokeriopai remiančios, bet ir nevengiančios tyčiotis iš savo aukų, netgi žudyti. Pajutusios begalinės valdžios skonį, apsvaigintos visiško nebaudžiamumo jausmo, šios buvusios paprastos Vokietijos miestų ir kaimų merginos savo žiaurumu neretai pralenkdavo vyrus. Tarp šių moterų buvo ne tik visame pasaulyje sadistiniu elgesiu pagarsėjusios mirties stovyklų prižiūrėtojos Ilse Koch ar Irma Grese, bet ir mažiau žinomos asmenybės, apie kurias pasakojama W. Lower knygoje: Erna Petri, Lisel Wilhaus, Johanna Altvater, kitos.
„Hitlerio furijos“ įrodo, kad moterų dalyvavimas nacių žudymo politikoje anaiptol nebuvo nei atsitiktinumas, nei išskirtiniai atvejai. A.Hitlerio ir jam pavaldžių tarnybų organizuota naikinimo sistema buvo sukurta taip, kad įtrauktų įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovų, nepriklausomai nei nuo lyties, nei nuo amžiaus. „Furijos“, apie kurias savo knygoje pasakoja amerikiečių istorikė, nebuvo jokios nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių aukos, o sąmoningai nusikaltėlių kelią pasirinkusios žudikės. Žlugus Trečiajam reichui, kai kurios jų sulaukė pelnytos bausmės, nors nemažai daliai pavyko to išvengti.
Ištrauka iš knygos „Hitlerio furijos. Kodėl jos žudė?“
(iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė)
Tūkstančiai Gestapo sekretorių – tiesioginės masinių nusikaltimų liudytojos ir administracinės bendrininkės. Kol dirbo sekretorėmis, nebuvo žiaurios ir nevykdė nusikaltimų pačios. Paradoksalu, tačiau keletas pačių baisiausių nusikaltėlių buvo moterys, neturinčios oficialios paskirties dalyvauti vykdant nusikaltimus – moterys, kurios veikė skatinamos neapykantos ir savo galią parodė neformalioje aplinkoje. Jos buvo pas savo vyrus – aukštus nacių partijos, SS ir policijos bei okupacinės administracijos pareigūnus – į Rytus atvykusios žmonos.
Šios moterys santuoką suprato dvejopai. Viena vertus, buvo tikrai pareigingos, klusnios vyrams ir iš pažiūros patenkintos namų ruoša bei vaikų auginimu. Antra vertus, fiureriui ir Volksgemeinschaft pareikalavus, jų santuokos iš esmės tapo nusikalstama partneryste. Nacių valdžios hierarchijoje faktas, kad vyras ir žmona yra vienos rasės, atsverdavo lyties neteisybes. Vokietės mėgdžiojo vyrus atlikdamos nešvarius režimo darbus, būtinus Reicho gyvavimui ateityje, nes rasiškai buvo lygios.
Maždaug 240 000 vokiečių moterų į naują rasinę aukštuomenę buvo priimtos kaip esesininkų nuotakos. Pasak Heinricho Himmlerio įsako „Dėl susižadėjimo ir santuokos“, Vokietijos gyvavimas priklauso nuo susitelkimo ir aukštesnės rasės vaikų gimdymo susijungiant germanų nordinės rasės vyrams ir tvirtų nacionalsocialistinių pažiūrų moterims. Rasės elitas turi telktis SS.
Heinrichas Himmleris, kurį Hitleris 1939 m. paskyrė Vokiškumo stiprinimo komisijos nariu, buvo vyriausiasis reguliuotojas, kas yra ir kas nėra vokiško kraujo. Daugybė jo kontroliuojamų organizacijų, tarp kurių buvo ir SS vyriausioji rasės ir perkėlimo valdyba (Rasse- und Siedlungshauptamt der SS, RuSHA), siekė nustatyti grynakraujus vokiečius (mediciniškai tai negali būti niekaip klasifikuojama), juos skatinti bei paranojiškai atstumti tuos, kurie tą kraują teršia. Rasinis vokiečių ir žydų ar vokiečių ir „čigonų, negrų bei kitų šunsnukių“ maišymasis laikytas nusikaltimu. Dabar oficiali politika buvo priverstinė sterilizacija, siekiant išvengti numatomų grėsmių vokiškam kraujui, abortų kriminalizavimas ir griežta santuokų kontrolė, skatinanti vaisingas sąjungas.
Žvelgiant į šią ideologinę beprotybę, sunku suvokti, kaip visa karta ją priėmė taip veržliai ir rimtai. Tiems, kurie rasinę nacių ideologiją turėjo įgyvendinti praktiškai, kilo įveiktinų prieštaravimų ir išaiškintinų neaiškių sąvokų. Teisininkai, mokslininkai, gydytojai ir biurokratai išplėtojo sistemas, sukūrė įstatymus ir procedūras, sakykim, Vokiško kraujo ir garbės gynimo įstatymą, Reicho pilietybės įstatymą, dar žinomus kaip Niurnbergo įstatymai.
Lytiniai santykiai virto rasinio poravimosi forma, kurią turėjo patvirtinti valstybė. Griežtasis administratorius Heinrichas Himmleris pasiskelbė vieninteliu autoritetu, galinčiu pagal vyresniųjų pareigūnų surinktus dokumentus ir abejotinų protėvių bylas sertifikuoti esesininkų santuokas. Himmleris reikalavo, kad kiekvienas, paduodantis santuokos prašymą – esesininkas ir jo būsimoji žmona – pateiktų išsamius dokumentus, įrodančius arijų protėvius (detalias genealogijas, siekiančias XVIII a. vidurį ar dar senesnius laikus), ideologinį lojalumą, fizinį pasirengimą, tinkamas rasines savybes (ūgis, svoris, plaukų spalva, nosies forma, galvos matmenys, profilis) ir vaisingumą. Šimtams tūkstančių būsimųjų nuotakų buvo atliekami invaziniai ginekologiniai tyrimai, tikrinami namų ruošos įgūdžiai ir motinystės instinktai. (...)
Nacių judėjimas daugumos vokiečių moterų nepavertė aklomis šalininkėmis ar vaikų gimdymo Trečiajam reichui mašinomis. Rasiniai utopiniai jo siekiai ir nacionalistinė darbotvarkė greičiau įžiebė revoliucinę paprastų vokiečių sąmonę ir pažadino naują patriotinį aktyvumą. Moterys išmoko
laviruoti sistemoje, kuri nustatė aiškias ribas, bet taip pat suteikė naudos, galimybių, pakėlė statusą, ypač išvykus į Rytus, kur jos atsidūrė tarp valdančiojo elito. Kitaip sakant, moterys buvo keistas, dažnai trikdantis šių dviejų laikotarpių lydinys.
Hitleris sakė, kad karas yra kova už Vokietijos išlikimą, paskutinis arijų ir slavų, vokiečių fašizmo ir žydų bolševizmo susidūrimas. Net po metų metus trukusio mokymosi ir indoktrinacijos, radikalios politikos Vokietijos gatvėse pamačiusios brutalią jėgą, išgirdusios apie teroro režimą, veikiantį koncentracijos stovyklose Dachau ir Buchenvalde, susidūrusios su oficialiomis ir populiariomis antisemitizmo formomis, šios vokietės dar nebuvo pasirengusios tam, ką matė ir patyrė, perėjusios Reicho sienas ir įžengusios į Ukrainą, Lenkiją, Baltarusiją ir Baltijos šalis. Ir nė viena negalėjo įsivaizduoti, ką kai kurios čia padarys.
