Vis dėlto mano negebėjimas atsitraukti nebūtinai yra rekomendacija kiekvienam (turbūt tikrai stebinau aplinkinius, kad mėgavausi ja, greta iš scenos griaudžiant ne prasčiausioms Lietuvos grupėms, vis kviečiančioms: „Nu, ar gerai jums?!“). Ši knyga, mano kukliais stebėjimais, nėra tipiška dabartinė paauglių literatūra – pirmiausia tuo, kad joje ypač jaučiasi literatūros klasikos dvelksmas: ramaus, dirbtinai neužaštrinto pasakojimo, kruopščios detalės ir dėmesio vidinėms būsenoms, ne tik nuotykiui. Tad tolimesnę pastraipą galbūt supras ne kiekvienas, tačiau štai kaip maišyčiau „Melų medžio“ receptą.
Paimkime Astrid Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykius“ ir perkelkime veiksmą iš mažo Švedijos miestelio į lietingą, šlapią, niaurią Anglijos salą su tamsiais akmeniniais namais, griežtais XIX a. luomų papročiais, Dauntono abatijos intrigiūkštėmis ir gerokai nemalonesniais bei ryžtingesniais blogiečiais nei pas madam Lindgren. Tai bus aplinka. Tada seklį Kalį pakeiskime mergaite. Ne, ne Eva Lota, o Mattie iš Charles Portis romano (ir puikaus brolių Coenų filmo) „True Grit“ („Tikras ryžtas“), veikusia taip pat XIX a., tiktai Laukiniuose Vakaruose. Taip išvysime Feitę Sanderli, pagrindinę veikėją. O tada viską pagardinkime dar žiupsneliu gotikos (kad ir Merry Shelly „Frankenšteino“), nejaukiais to laiko papročiais (žiurkių pjautynėmis, mirusių šeimos narių fotografavimu, savižudžių nelaidojimu) bei keistu, mistiniu mokslu (pats Melų medis). Štai jums ir kokteilis – tikra kruvinoji Merė.
Kaip jau prasitariau, tai – detektyvas, o Feitė – seklė. Tik ar lengva XIX a. mergaitei iš kilmingos šeimos ja būti, kai ne tik mergaitės, bet ir moters vieta – kažkur šešėlyje, nuolankumo užkampyje? Gal ir nelengva, bet kai kito kelio tiesiog nėra, juo tenka eiti. Be to, Feitė – paauglė, vadinasi, viską pasaulyje jaučia stipriau, sodriau, todėl – ir konfliktai su motina, ir vargas su broliuku, ir žudiko paieškos, ir sudėtingos simpatijos kitiems, ir tas pojūtis – esi mergaitė, todėl tavo pasaulis daug labiau iš anksto lemtas kitų: tais laikais tu negali atrodyti per daug protinga, apsiskaičiusi, tu neturi teisės įeiti į mokslinių darbų zoną, tu esi antrarūšė, tu privalai slapstytis. Ilgainiui emancipacijos elementas tampa kertine kūrinio ašimi. Dar vienas man labai patikęs momentas – knyga ištikima pavadinimui, ji tikrai daug kalba apie melą: melą kaip įrankį, melą kaip ginklą ir melą kaip destrukciją. Nemeluokit, vaikučiai? Ne, viskas daug sudėtingiau. Ir tai – tik privalumas kūriniui.
Apibendrinu: gerai sukaltas, turiningas kontekstu ir detalėmis, nebanalus, neplokščias detektyvas*, kurį su džiaugsmu perskaitys skaitantis paauglys (bet vargu ar ji įkandama „Nevykėlio dienoraščio“ skaitytojams) ir suaugęs.
*Išdidžiai išsiduosiu, kad pusę žudiko atspėjau!
